Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, bendradarbiaudamas su Širvintų rajono Musninkų miestelio bendruomene, Holokausto aukų vardams atminti, 2022 m.spalio mėn. pabaigoje pastatė informacinį stendą„Ukmergės apskrities Musninkų valsčiaus žydų likimas 1941 m.“
Šis stendas įrengtas ir pastatytas įgyvendinant projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Pažymėtina, kad šiemet tai jau penktasis informacinis stendas Holokausto aukoms atminti.
Šių metų vasarą Raseinių rajono Ariogalos miestelyje buvo pastatyti du informaciniai stendai, Trakų rajone – vienas informacinis stendas ir Širvintų rajone – Gelvonų ir Musninkų miesteliuose.
Visoje Lietuvoje Holokausto aukas įprasmina informaciniai stendai, kurie anksčiau pastatyti:Leipalingyje, Zapyškyje, Veliuonoje, Kuliuose, Pilviškyje.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, įgyvendindamas projektą ,,Holokausto aukų vardai gyvi“, kartu su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, siekia įamžinti aukų vardus, kad jų kapai neliktų anoniminiai ir siekia puoselėti istorinę atmintį.

UKMERGĖS APSKRITIES MUSNINKŲ VALSČIAUS ŽYDŲ LIKIMAS 1941 M.
Informacinis stendas skirtas Musninkų valsčiuje gyvenusiems ir nacių okupacijos metais Pivonijos miške nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas A. Petrulio aikštėje prie pėsčiųjų tako, priešais Musninkų Švč. Trejybės bažnyčią, netoli Musninkų seniūnijos pastato.
Pirmieji žydai Musninkuose apsigyveno dar XVIII amžiaus pirmoje pusėje. Kaip teigia šaltiniai, 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Musninkuose buvo 449 gyventojai, bet žydai neminimi. Nors gyventojų tautybė ir neįvardinta, tačiau apie žydų gyvenimą liudija tai, kad tada miestelyje jau buvo žydų maldos namai. Musninkų valsčiaus savivaldybės duomenimis, 1941 m. liepos mėnesio pačioje pabaigoje, valsčiuje gyveno maždaug 143 žydai, tačiau yra duomenų, leidžiančių manyti, kad žydų skaičius galėjo būti ir didesnis.
Musninkų miestelyje buvo dveji žydų maldos namai, t.y. sinagoga ir Beth-Midrash (vieta, kur buvo
studijuojama Tora, Talmudo ir potalmudinė rabinistinė literatūra), hebrajų keturmetė pradžios mokykla, biblioteka. Sinagoga buvo žydų gyvenimo centras, ji vykdė 3 funkcijas: tai buvo maldos namai, studijų centras ir susitikimų centras, kur buvo aptariami įvairūs, taip pat ir verslo reikalai.
Nuo įsikūrimo pradžios iki Lietuvos okupacijos ir aneksijos 1940 m. vasarą, kaip ir kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, žydai daugiausia vertėsi amatais ir prekyba, taip pat užsiėmė sodininkyste, daržininkyste. Tarpukario laikotarpiu didžioji dalis prekybos buvo sutelkta žydų rankose. Priešais bažnyčią sekmadieniais vykdavo turgus, į kurį iš kaimelių suvažiuodavo valstiečiai. Jie prekiavo patys, taip pat pirkdavo prekes iš žydų.
Vokiečių kariuomenė Musninkus užėmė 1941 m. birželio 24 d. vakarą. Ukmergės apskrityje gyvenę žydai buvo pradėti persekioti nuo pirmųjų okupacijos dienų. Jau pirmosiomis okupacijos dienomis iš Musninkų buvo išvežta apie 24–40 žydų, kurie buvo įkalinti Ukmergės kalėjime. Vėliau buvo sušaudyti kartu su kitais Ukmergės apskrities žydais. Kiti žydai buvo suimti ir nužudyti Musninkų valsčiaus ribose.
Po to, kai 1941 m liepos pabaigoje valdymą perėmė vokiečių civilinė administracija, žydų genocido Lietuvoje pobūdis pasikeitė. Ukmergės žydams, be lyties ir amžiaus skirtumo, būtų įsakyta nešioti ant drabužių geltonas šešiakampes žvaigždes (Dovydo žvaigždes), taip pat buvo paskelbtos laikinosios direktyvos, kurios nurodė, kad kaimiškos vietovės turėjo būti „išvalytos” nuo žydų. Žydai turėjo būti sutelkti miestuose arba didžiųjų miestų rajonuose, kur turėjo būti sukurti getai. Tad tiek Musninkų, tiek kitų apskrities valsčių ribose žydų netrukus turėjo nelikti.
Iki išvežimo dienos žydai gyveno savo namuose, patirdami įvairias patyčias iš pagalbinės policijos narių ir vietinių aktyvistų. 1941 m. rugpjūčio 27 d. policija, pagalbinės policijos nariai išvarė visus Musninkų žydus iš namų: vyrus, moteris, vaikus, senyvus žmones ir ligonius. Jiems buvo leista pasiimti tik nedideles vandens gertuves ir liepta visiems sueiti į Beth-Midrash patalpas. Kitos dienos rytą žydai buvo susodinti į kelias dešimtis vežimų. Vyrai ir moterys su vaikais buvo sodinami į atskirus vežimus.
Moterys su vaikais buvo nuvežtos į Vaitkuškio dvarą prie Ukmergės, vyrai – į Ukmergės kalėjimą.
Apie 1,5 km nuo Vaitkuškio dvaro Pivonijos miške buvo iškasti keli grioviai. Egzekucijai vadovavo
vokiečių gestapininkai. Prieš žudynes aukoms liepė nusivilkti viršutinius rūbus. Iš pradžių buvo šaudomi žydai vyrai. Sušaudžius vieną grupę aukų, jų kūnus apipildavo žemėmis. Po to atvarydavo ir sušaudydavo kitą grupę aukų. Vėliau iš dvaro buvo atvarytos žydės moterys ir vaikai. Aukas sušaudė tokia pačia tvarka kaip ir prieš tai vyrus. Žudynių vietoje girdėjosi šiurpūs žmonių klyksmai, dejonės, maldavimai pasigailėti. Žudynės baigėsi vakare.
Vokiečių saugumo policijos ir SD Lietuvoje vado SS štandartenfiurerio Karlo Jėgerio 1941 m. gruodžio 1 d. ataskaitoje nurodyta, kad 1941 m. rugsėjo 5 d. Pivonijos miške buvo nužudyti 4709 Ukmergės miesto ir apskrities (taip pat Musninkų valsčiaus) žydai: 1123 vyrai, 1849 moterys ir 1737 vaikai.
Po 1941 m. rugsėjo 5 d. žudynių Ukmergės apskrityje žydų nebeliko. Tarp nužudytųju galėjo būti apie 180 žydų iš Musninkų. Tad 1941 m. rugsėjo 5 d. laikytina data, kad nustojo egzistuoti dar XVIII a. pirmoje pusėje Musninkuose įsikūrusi žydų bendruomenė.
Įgyvendinant projektą siekiama pateikti Holokausto įvykių aplinkybes, įvardinti Holokausto aukas,
įamžinti Holokausto metais sunaikintų Lietuvos žydų piliečių ir bendruomenių atminimą. Taip pat siekiama natūralaus visuotino supratimo, kad Holokaustas buvo didelė ne tik žydų, bet ir visų mūsų tragedija, kurios metu Lietuva neteko fenomenalaus intelektualinio, kultūrinio, politinio ir ekonominio potencialo.
Projektą ,,Holokausto aukų vardai gyvi“ iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės
kanceliarija.