PROTĖVIAI

Prienuose gyvenusius Bagranskius primena išlikęs didingas jų malūno pastatas Kranto gatvėje. Atlaikęs karus, klestėjęs sovietmečiu kaip Revuonos viešbutis, vėliau tapęs vaiduokliu, vėl žadantis atgimti. Pastatai dažnai stipresni už žmonių atmintį.

Pasitelkusi visą internetu prieinamą informaciją pamėginau atkurti tragišką šios šeimos istoriją. Įvairiai rašoma jų pavardė, tačiau aš vartosiu be minštosios i, taip ji buvo rašoma rusiškai sinagogos knygose, taip įrašyta jų lietuviškuose pasuose. Tik išsigelbęję ir išlikę gyvi, vieni emigravę prieš karą į Izraelį, kiti išgyvenę karo baisumus ir getą čia, Lietuvoje, o vėlaiu išvykę į JAV, Bagranskiai save įvardijo kaip Bagriansky.

Pirmuosius Bagranskius Prienų sinagogos knygose aptikau nuo 1839 m., kai mirė našlė Cyda Bagranskienė, našlė, palikdama sūnų Mendelį-Mejerį. 1844 m. Zelmanas ir Frida Bagranskiai palaidojo 9 m. sūnų Abramą. 1852 m. mirė 35 m. Morthelis, Leibos sūnus. Sujungti šiuos Bagranskius į vienos giminės medį iš tų keletos išlikusių XIX a. pirmosios pusės sinagogos knygų, be abejo, neįmanoma. Tačiau JAV Holokausto Atminties  muziejuje (United States Holocaust Memorial Museum) aptikau prieniečio malūnininko Zelmano (vėliau –  Solomonas) anūkės Rosian Bagranskytės Zerner padovanotą šeimos albumą iur kitus šios šeimos dokumentus, kur po nuotraukomis yra paties Pauliaus rašytos pastabos. Deja, Paulius neprisiminė savo senelės vardo, gimimo ir mirties metų, tačiau sužinome, kad Zelmano Bagranskio tėvas Zalmen Bogransky gimė 1838 m., o mirė 1924 m. Turiu tris dokumentus, kuriuose malūnininko Zelmano tėvavardis parašytas Zavelis, o ne Zalmenas. Zavelis  Bagranskis su žmona susilaukė dukrų Blumos (vėliau – Berta, ištekėjo už Maiselio), Zeldos (vėliau – Zina, ištekėjo už Jappu) ir jaunėlio sūnaus Zelmano, gimusio 1878 m. Nepavyko nustatyti, ar tikrai Zelmanas gimė Prienuose, tačiau 1904 m. vasario 10 d., santuokos su Amalija Mejer metu, Zelmanas Bagranskis gyveno Prienuose. Santuoka registruota Kauno sinagogoje, nes jaunosios tėvas – kaunietis, prekeivis vynu Zebas Mejeris.

Pirmojo vaiko Zelmanas su Amelija susilaukė 1906 m. sausio 24 d. Paulius gimė Prienuose, tačiau jo gimimas įregistruotas Kauno sinagogoje. 1910 m. lapkričio 17 d. Prienų sinagogoje įregistruotas dukros Lydos gimimas. Paulius Bagranskis savo prisiminimuose mini jauniausią brolį Volį (vėliau Izraelyje pasivadinusi Volfu),  kuris  prieš karą gyvenęs Vilniuje ir karo pradžioje pasitraukęs į Rusiją, įstojęs į Lietuviškąją diviziją, o po karo išvykęs į Izraelį.

Bagranskių malūnas dirbo pelningai, šeima Kaune nusipirko daugiaaukštį gyvenamą namą, kurį nuomojo, o prieš karą ir patys jame apsigyveno. Paulius baigė teisės mokslus, tapo klestinčios tarptautinės tekstilės firmos Kaune dalininku, Lyda tapo pianiste. Išlikusiose Pauliaus fotografuotose giminės nuotraukose užfiksuotos nerūpestingo, laimingo gyvenimo akimirkos: vasaros Kulautuvos vasarnamyje, senelis Zelmanas su anūke Rosian ant rankų, prabangus automobilis… Vėliau Paulius apgailestaus, kad turi tik vieną tėvo nuotrauką ir neturi mamos atvaizdo. Neišlikusi ir brolio Volio nuotrauka.

Virš Europos jau kaupėsi juodi fašizmo debesys ir abi Zelmano Bagranskio seserys su šeimomis bei Pauliaus uošviai ketvirto dešimtmečio viduryje emigravo į Izraelį. Iš šios šeimos Lietuvoje liko  Zelmanas su Amelija bei abu jų vyresnieji vaikai:  Paulius ir Lyda su šeimomis. Holokausto metu Lietuvoje buvo nužudyti 37 Bagranskių giminaičiai.

1941 m. vokiečiams okupavus Kauną, Zelmanas Bagranskis buvo suimtas jau pirmąją savaitę, išvežtas į VII fortą ir netrukus sušaudytas. Praėjus vos kelioms savaitėms jo žmoną Ameliją kažkas įskundė, kai ji stovėjo eilėje prie duonos be raiščio su geltona žvaigžde. Atvykę vokiečiai ištempė ją iš eilės, išvežė ir sušaudė.

Sūnus Paulius vėliau savo prisiminimuose rašys, kad tėvus sovietų valdžia norėjo ištremti į Sibirą, o jis, dirbęs Maskvoje kaip tekstilės pramonės atstovas Lietuvai, kreipėsi su prašymu į savo komisarą ir tėvai buvo palikti Kaune savo bute. Vėliau jis to gailėjosi, nes “tėvas buvo baigęs Vilniaus mokytojų seminariją, mama, kilusi iš Kurliandijos, buvo taip pat išsilavinusi, gerai mokėjo rusų ir vokiečių kalbas, gal Sibirę būtų gavę mokytojų darbą ir dar pagyvenę kokius 10-15 metų”.

MEILĖ STIPRESNĖ UŽ MIRTĮ

1910 m. lapkričio 17 d., ketvirtą valandą po vidurnakčio, Prienų malūnininko Zelmano, Zavelio sūnaus, Bagranskio (32 m.) ir jo žmonos Amalijos Mejerytės, Zebo duktės (33 m.), gyvenančių Prienų dvare Klebiškyje, šeimoje gimė dukra Lyda. Gimimo akto surašymo liudininkais buvo namų valdytojas iš Prienų miesto Jankelis, Leibos s., Finkelšteinas (45 m.) ir Prienų palivarko Klebiškyje nuomotojas Girša, Maušo s., Volpė (53 m.).

Nėra žinoma, kokią mokyklą Lyda baigė Lietuvoje, tačiau apie 1934-1935 m. ji įstojo į Berlyno muzikos akademijos pianino klasę. Manoma, kad ten ir susipažino su būsimu vyru, šios akademijos dėstytoju Edvinu Geistu.

Edwin Ernst Moris Geist – vokiečių kompozitorius, muzikologas, kapelmeisteris, gimė Berlyne 1902 07 31 mišrioje žydo ir vokietės šeimoje. Edvino vokiškoje biografijoje rašoma, kad jo senelis buvo Berlyno policijos šefas, o Lydos brolis Paulius Bagranskis savo prisiminimuose rašo, kad Edvino senelis buvęs Berlyno meras. Šeimai jau seniai buvo suteiktas arijų statusas, tačiau Vokietijoje, stiprėjant neapykantai žydų tautybės piliečiams, nepaisant aukšto senelio posto, Edvinui, kaip pusiau žydui, 1937 m. nacių įstaiga Reicho Muzikos Rūmai uždraudė dirbti pagal profesiją, uždraustas ir jo kūrinių atlikimas. Edvinas 1938 m. prieglobsčio pasiprašė Lietuvoje. Atvykęs į Kauną, aktyviai įsitraukė į tuometinį muzikinį gyvenimą. Lietuvą pasirinko neatsitiktinai. Čia, palikusi Vokietiją, grįžo gyventi jo mylima mergina. Jo pažintis su Lyda Bagranskyte turi dvi versijas. Vienoje rašoma, kad būtent Berlyno muzikos akademijoje, kurioje dėstė E. Geistas, jis ir  susipažino su Lietuvos žydaite studente Lyda Bagranskyte ir čia ją vedė. Visi Geisto giminės, išskyrus vokietę motiną, sužinoję apie santuoką su žydaite, jo išsižadėjo. Pora 1938 m. į Kauną atvyko jau kaip sutuoktiniai. Kitoje versijoje teigiama, kad pora susipažino ir susituokė jau Edvinui gyvenant Kaune. Antroji versija patikimesnė, nes moteris 1939 m. rugsėjo 21 d. Kaune išsiėmė naują pasą kaip ištekėjusi Lyda Geistienė. Vargu ar Vokietijoje ištekėjusi prieš 1938 m. ji būtų gyvenusi su senu mergautiniu pasu. Naujame pase įrašyta, kad ankstesnį pasą Bagranskytei išdavė 1929 m. Prienų miesto burmistro administracija. (Visi lietuviški pasai Bagranskiams išduoti Prienuose, vadinasi, dar trečiojo dešimtmečio pabaigoje visa  Bagranskių šeima gyveno Prienuose).

Geistas Kaune toliau kūrė muziką. Pragyvenimui abu su Lyda vertėsi privačiomis muzikos pamokomis. Edvinas 1940 m. buvo pakviestas diriguoti simfoninį koncertą Vilniuje, harmonizavo lietuvių liaudies dainas ir jas transliavo Lietuvos radijas. Jauna šeima planavo ateitį, svajojo apie šeimos pagausėjimą. Deja. Prasidėjus karui 1941 m. abu Geistai jau pirmomis dienomis buvo perkelti į Kauno getą Vilijampolėje. Edvinas, išaiškėjus, kad yra pusiau žydas, 1942 m. kovo pabaigoje iš geto  paleistas, tačiau su sąlyga, kad nepalaikys jokių ryšių su savo žmona žyde. Skausmo ir ilgesio kamuojamas Edvinas pradeda rašyti dienoraštį “Lydai”. Tai penki ploni sąsiuviniai, kuriuos po Geisto suėmimo iš užantspauduoto buto išvogė kaimynai muzikantas ir siuvėjas ir kurių pagrindu vėliau buvo išleista knyga tuo pačiu pavadinimu. “Rytoj mūsų trečiosios santuokos metinės. <…> Kaip baisiai jos praėjo be tavęs. Mintys tokios tamsios. Vaikščiojau miškais palei Nemuną, kaip tada 1939. Ar pameni mūsų pasivaikščiojimus Panemunės pušyne? Kai tave išlaisvins, aš nuvešiu tave kur tik panorėsi. Aš dėkingas, dėkingas tau už viską mano gyvenime”. Šis įrašas dienoraštyje, darytas 1942 m. pabaigoje, patvirtina, kad pora susituokė 1939 m. jau gyvendami Kaune.

Kauno geto viršininkas Helmutas Rauka pareikalavo įrodymo, kad Lyda Geistienė yra pusiau žydė. Ervinas  nuvažiavo į Lydos gimtinę Prienus. Susirado visiems žinomą gydytoją Juozą Brundzą. Paprašė pagalbos. Pastarasis parašė gestapui melagingą laišką, kad Amelija Bagranskienė, gimdydama dukrą Lydą, būdama sunkios būklės, jam prisipažinusi, jog naujagimė – nesantuokinė jos dukra, gimusi nuo mylimo lietuvio. Šį laišką pasirašė dar trys daktarui patikimos drąsios miestelėnės: Vanda Vabalienė, Silvanavičienė ir Kašinienė (trečia pavardė gali būti netiksli, gal Katinienė ar Katilienė, nes tekstas sename laikraštyje parašytas rusiškai, toje vietoje per lenkimą išsitrynęs). Šio fiktyvaus laiško pagrindu Lydą iš geto paleido, tačiau su sąlyga, kad Geistas nedelsiant išsiskirs su žmona. Jis, net nesvarstęs, atsisakė. Tada buvo pareikšta kita sąlyga – Lydos sterilizacija, kad pora negalėtų susilaukti palikuonių. Meilė nugalėjo mirties baimę, – Geistai nesutiko, ir jau sekančią dieną į jų butą įsiveržė vokiečių gestapininkai. 1942 m. gruodžio 10 d. Edviną suėmė ir išvežė į Kauno IX fortą. Suėmimo metu sudužo Edvino akiniai, tad jau sekančią dieną Lyda nunešė į kalėjimą kitus. Kai budintis nepriėmė akinių ir padavė jai ryšulėlį su vyro daiktais, moteris viską suprato… Neužilgo Lyda, neištvėrusi sielvarto, nusinuodijo.

Kauno IX forte vienoje iš kamerų dabar ant sienos kabo mažytė Ervino Geisto portretinė nuotrauka.

Filosofas Leonidas Donskis savo knygoje „Užmaršties amžiaus siužetai“ (Versus aureus, 2015) rašo apie keistą, tačiau labai suprantamą mūsų norą neprisiminti kai kurių savo kolektyvinės istorijos patirčių. Viena svarbiausių ir skaudžiausių iš jų – Holokaustas. Kiek daug niekšybių, moralinių dilemų ir kilnumo slepia šis mūsų istorijos tarpsnis, rodo vokiečių kompozitoriaus Edwino Geisto likimas. Apie šį menininką Lietuvoje ir Vokietijoje iki šiol vengiama viešai prabilti. Dalį jo muzikinių kūrinių XX a. 6-ajame dešimtmetyje Vokietijos kultūros ministerija tiesiog pradangino. Priežastis suprantama – šio žmogaus gyvenimas prikišamai rodo, kiek mažai esame padarę, kad paaiškėtų tikrieji tragedijų kaltininkai ir taurūs žmonės. (Ramūnas Čičelis, meno žinių portalas kamane.lt,  2015-08-05).

IŠLIKĘ GYVI

Kartą pagyvenusi moteris viename JAV aerouostų ant sienos stebėjo ekrane rodomas per holokaustą nužudytų vaikų nuotraukas. Staiga ji suriko: „Aš esu ta mergaitė nuotraukoje! Aš gyva!“ Netrukus moteris paskambino projekto kuratoriams ir pasakė, kad maža mergaitė pievoje, tai – ji, išgelbėta Lietuvos žydaitė Rosian Bagranskytė. „Aš esu gyvas įrodymas, kad stebuklai įvyksta…“ Ją pakvietė į TV laidą, ir taip pasaulis sužinojo Rosian ir jos tėvų išsigelbėjimo istoriją.

Rosian su mama Gerta įamžintos ir Kaune ant Mickevičiaus g. 30 namo sienos.

Paulius gimė 1906 m. sausio 24 d. Prienuose malūnininko Zelmano ir Amalijos Mejer Bagranskių šeimoje. Pradinį išsilavinimą įgijo Prienų žydų mokykloje. Sprendžiant iš  pirmojo Nepriklausomos Lietuvos paso išdavimo datos, Pauliaus tėvai gyveno Prienuose  bent jau  iki 1923 metų. Nežinoma, kokią gimnaziją jis baigė, tačiau vėliau įgijo teisininko specialybę universitete, baigė karininkų mokyklą ir gavo leitenanto laipsnį. Vėliau tapo klestinčios Ratnerio ir Bagranskio tekstilės pramonės bendrovės dalininku Kaune.

Traukinyje, vykdamas namo iš Klaipėdos, susipažino su gražuole Gerta Chason, kuri lankė Lietuvoje gimines. Gerta gimė 1908 m. rugpjūčio 8 d. Karaliaučiuje, tačiau augo Gdanske. Tarpukaryje jos tėvai apsigyveno Lietuvoje. Gerta studijavo Paryžiuje ir Berlyne, tapo pianiste, kartais pasirodydavo ir kaip šokėja savo sesers, profesionalios šokėjos, trupėje. Meilė iš pirmo žvilgsnio netrukus jaunus žmones nuvedė į Alytaus sinagogą ir 1935 m. sausio 24 d. jie susituokė (biografijoje nurodyta kita santuokos data – 1934 09 04, tačiau mano surastoje pažymoje jie susituokė 1935 m. – aut. pastaba). Tų pačių metų spalio 23 d. Kaune gimė jų pirmagimė dukrelė Rosian. Šeima gyveno Pauliaus tėvo Zelmano Bagranskio įsigytame name Kaune, o vasaras leido  išsinuomotame vasarnamyje Kulautuvoje.

Europoje tvyrojo karo grėsmė, vieni po kitų Bagranskių ir Chasonų giminės emigravo į Palestiną. Paulius Kanadoje nusipirko žemės, išsiėmė užsienio pasus ir vizas, tačiau Vokietijai užpuolus Lenkiją, Bagranskiai sužinojo, kad jų kelionė į UK 1940 m. kovo mėn. nebegalima, jų Britanija nebeįsileidžia. Sovietams aneksavus Lietuvą, Pauliui buvo pasiūlytos lengvosios pramonės konsultanto pareigos Maskvoje. Šios pareigos padėjo Pauliui išgelbėti savo tėvus nuo tremties į Sibirą, ko jis vėliau gailėjosi.

Karas Pauliaus Bagranskio šeimą užklupo Kulautuvoje. Į vasarnamį atėjo vokiečių karininkas ir mandagiai, bet ryžtingai nurodė tolimesnio gyvenimo taisykles: nesilankyti jokioje miestelio parduotuvėje, turguje, nebendrauti su žvejais, valstiečiais, niekur neišvykti iš Kulautuvos. Tai skambėjo kaip nuosprendis, pasmerkiantis badui. Bagranskiai nuo bado gynėsi žvejodami Nemune. Tačiau nerimą kėlė Kaune likusių tėvų likimas. Gerta, apsirengusi senais, apdriskusiais drabužiais, apsimetusi kaimiete, išėjo pėsčiomis į Kauną. Uošvių jau neberado. Abu senieji Bagranskiai buvo nužudyti.

Neužilgo visus Kulautuvos ir Kauno žydus vokiečiai suvarė į Viliampolės getą. Paulius prisiminimuose rašo, kaip jo gražuolė žmona, niekada anksčiau pati nešeimininkavusi, pamėlusiomis rankomis rankiojo šiukšlyne bulvių lupenas ir sugebėdavo iš jų išvirti valgomą sriubą, pagardintą smulkintais šiaudais ar kitomis iš po sniego iškapstytomis žolelėmis… Mažoji Rosian labiau prisimena ne badą, o nepakeliamą šaltį žiemą nešildomame kambaryje.

Mieste sklido kalbos apie masines žydų žudynes. „Mūsų gyvybes išgelbėjo tik dokumentas, įrodantis, kad esame darbininkai, ir oficialus leidimas gyventi („Lebenschein”), kurį motina išrūpino savo nenuilstamomis pastangomis. Tačiau mano tėvai nebelaukė būsimosios „Vaikų akcijos“ ir nutarė rizikuoti ir bėgti iš geto. Aš turėjau būti pirmoji, nes man grėsė didžiausias pavojus. Buvau šešerių metų amžiaus, o naciai geto vaikus laikė nedarbingais ir dėl to nereikalingais,“ –  prisimena Rosian.

Tėvai atidžiai stebėjo, kada pro jų namą praeina sargybinis su šunimi, kada keičiasi jų pamaina, kada prožektoriai apšviečia ties jų namu tvorą. Iškasė po tvora duobę, per kurią vieną naktį ir išstūmė iš geto dukrą. Už tvoros jos laukė Pauliaus sekretorė Bronė Budreikaitė. Gal mergina ryžosi tokiam drąsiam žingsniui, nes buvo Vilniaus geto komendanto Jokūbo Genso brolienė?  Mergaitė buvo slapta pakrikštyta bažnyčioje kaip Irena Budreikaitė. Deja, bet mergytė be perstojo verkė, tad laikyti ją Kaune savo bute Bronė nebegalėjo ir išvežė į vienkiemį pas pažįstamus žmones. Buvo paskleistas gandas, kad mažoji Irutė (Rosian) yra Bronės nesantuokinė  dukra, kurią ji gėdijasi rodyti Kaune.

Išgelbėję iš geto dukrą, Bagranskiai suplanavo ir savo pabėgimą. Pirmiausiai dingo Paulius, paskui – Gerta. Paulius su suklastotais dokumentais pasiekė Vilnių, o Gertą Kaune priglausdavo vis kita draugė. Ji, gerai mokėjusi prancūzų kalbą,  prisistatinėjo kaip prancūzė šokėja. Tiek Gerta, tiek jos dukra buvo mėlynakės ir šviesaus gymio, todėl ir nesukeldavo įtarimų dėl tautybės.

Paulių Vilniuje pastebėjo vienas buvęs jo klasės draugas ir jau sekančią dieną Bagranskis buvo suimtas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą. Iš ten kelio atgal nebuvo ir tai suprato visi, kas tai žinojo. Didelėmis pastangomis Paulius buvo perkeltas į Vilniaus getą, kuriame įregistruotas kaip „šoferis“. 1943 m. rugsėjį jam pavyko pabėgti iš geto ir pasiekti Rudninkų girioje esančius sovietų partizanus. Čia jau buvo suformuotas atskiras būrys, sudarytas vien iš geto pabėgusių žydų, vyrų ir moterų. Paulius, mokantis keturias kalbas, tame tarpe ir rusų, buvo paskirtas į štabą vertėju. 1944 m. sausio 29 d. naktį partizanų būriai patraukė į pietus nuo Rudnikų girios esantį Kaniukų kaimą. Į Bagranskio klausimą, ko mes ten einam, vadas atšovė –  pamokyti kaimiečių. „Tik ten būdamas supratau, jog mūsų tikslas – sunaikinti visą kaimą kartu su jo gyventojais. Paklausiau, kodėl ketinama taip nežmoniškai žiauriai pasielgti. Man buvo atsakyta, jog taip nusprendė aukščiausioji vadovybė.

<…> Maždaug antrą valandą po vidurnakčio Kaniūkų kaimas buvo visiškai sudegintas. Nesimatė nė vienos trobos, nebesigirdėjo nė garso. Matyt, bus sudegę visi žmonės – ir vaikai, ir moterys, ir vyrai, užmušti jų pačių saugotų sproginėjančių šovinių arba pribaigti mūsų vyrų, kai bandė pabėgti iš šio pragaro“,

– atsiminimuose apie baudžiamąją akciją 1988 m. rašė Paulius Bagranskis. Jis vienintelis, aprašęs šią žiaurią akciją, paneigė kaime buvus vokiečių garnizoną.  „Dar ir šiandien, daugiau kaip po keturiasdešimties metų, sunku įsivaizduoti ar aprašyti, ką tada mačiau. <…> Žmonės buvo pavargę, bet jų veidai atrodė patenkinti ir laimingi, kad įvykdė užduotį. Tik nedaugelis suvokė, kokios baisios žudynės buvo įvykdytos per vieną valandą. Tie vienetai atrodė prislėgti ir nusiminę, apimti kaltės jausmo. Galbūt tik tie vienetai ir beprisimena Kaniūkų kaimą.“

Po karo Bagranskių šeima surado vienas kitą, apsigyveno Vilniuje. Gerta dirbo Operos teatre koncertmeistere, Paulius mėgino atnaujinti verslą. Pasitaikius pirmai progai Bagranskiai emigravo. Po ilgų, sunkių, badu paženklintų klajonių per visą Europą, tėvai,   gelbėdami Rosian nuo bado, paliko ją Vokietijoje vaikų namuose. Gerta ir Paulius apsigyveno Milane. Čia jiems 1947 m. gegužės 3 d. gimė sūnus Joachimas. 1951 m. spalį visa šeima laivu „Independence“ išplaukė į JAV ir apsigyveno Niutone, Masačusetso valstijoje. Rosian Bagranskytė Zerner baigė Kolumbijos universitetą, ištekėjo ir susilaukė dviejų sūnų. Vėliau šeima apsigyveno Bostono rajone, kur Paulius įkūrė Webstone korporaciją. Jis mirė 1996 m. lapkričio 30 d. Masačusetso valstijoje, sulaukęs 90 metų. Gerta mirė 2008 m. gruodį, praėjus keliems mėnesiams po savo šimtojo jubiliejaus.

 

Janina Leonavičienė

Prienai