„Niekada nebūk banda, turėk savo nuomonė ir visada klausyk širdies“, – šiuos močiutės Luizos
kadaise ištartus žodžius iki šiol gerai pamena dainininkė Liveta Kazlauskienė.
Ne tik pamena, bet ir jais vadovaujasi savo gyvenime.
Pamena Liveta ir močiutės pasakojimus, kurių vaikystėje klausėsi tarsi dramatiškos knygos
ištraukų. Tik močiutė tada jai pasakojo ne knygos eilutėse sutalpintą rašytojo fantaziją, o savo
pačios gyvenimą.
Liveta Kazlauskienė
Šilutės krašte gyvenusi Luiza buvo miestelio šviesuolė. Vokietaitė, kuri gyvenimą susiejo su
lietuviu. Kurios vyras vėliau buvo pasiųstas tremtin, o ji pati žmonių atmintyje išliko kaip nuo
karo baisumų žydus gelbėjusi drąsi trijų dukrų mama.
„Atbėgo kartą pas ją jauna žydų šeima. Vyras buvo nuo bombų skeveldrų sužalotu pilvu, o
moteris ir jos vaikai – išgąsčio kupinomis akimis, – senolės pasakojimą pamena L.Kazlauskienė.
Močiutė kaip mat suprato, kad netrukus į namų duris pasibels ir budeliai, todėl žydukus paslėpė
giliame trobos sklepe, ant įėjimo į jį užtiesė kilimą, paėmė į rankas savo dukrą, mano mamą ir
sukaupusi visą drąsą laukė vokiečių kareivių. Jie pasirodė ginkluoti automatais ir vedini šunimis.
Nukreipė į ją ginklo vamzdį ir reikalavo išduoti, kur paslėpė žydų šeimą. Tačiau močiutė net
nedrebančiu balsu atsakė kareiviui: „Sūnau, nieko neslepiu, jei nori šauk į mus, tik kaip po to
pasakosi, kad žudei saviškius?“ Kareiviai išėjo. O močiutė dar ilgai globojo atklydėlius – naktimis
į kaimą nešdavo parduoti bent kiek vertingesnius daiktus, kad prasimanytų pinigų maistui ir
vaistams. Gydė sužeistą vyrą, nes medicinos žinių pramoko skaitydama iš degančios bibliotekos
išgelbėtas knygas. Taip bėgo nerimo kupinos dienos, kai dvi iki tol visiškai svetimos šeimos
suartėjo nepaprasto žmogiškumo dėka.“
Vieną dieną Livetos močiutės rūsyje slėpta šeima pajuto galinti saugiai keliauti toliau. „Iškeliavo
į nežinią, močiutė daugiau niekada nebeišgirdo jokios žinios iš jų, bet visada vylėsi, kad likimas
jiems buvo gailestingas“, – atsidūsta garsi dainininkė.
Liveta Kazlauskienė
Jei kas kada nors būtų ant popieriaus lapą suguldęs jos šeimos dramatišką istoriją, tai joje buvo
aprašytas ne vienas babytės Luizos didvyriškas poelgis. Kai dėl kitų gyvybės rizikavo savo pačios ir trijų dukrų gyvybe. Kaip iš kareivių rankų išplėšė šviesiaplaukę mėlynų akių žydų dukrą ir pasakiusi, kad yra mergaitės mama, žvilgsniu nulydėjo kareivių išvežamą tikrąją jos gimdytoją, o vėliau perdavė mergytę globoti kitai žydų šeimai. Ten atsirastų ir eilutės apie pačios Luizos
likimą, kuris iš jos glėbio negailestingai išplėšė jos sutuolktinį, vaikų tėvą, pasiųstą į tremtį. Ir dar
daugelis kitų širdį virpinančių pasakojimų, kurie iki paskutinio atodūsio liko įsirėžę močiutės
širdyje.
„Ji buvo žmogus iš didžiosios raidės. Žmogus, kuris mokė visus nepasiduoti bandos instinktams
ir baimei, o visuomet klausyti savo širdies“, – pasakoja Liveta Kazlauskienė.
Lietuvos žydų bendruomenė dalinasi jautriomis ir tikromis #MūsųBendruomenių istorijomis
saugančiomis istorinę atmintį. Kviečiame dalintis jomis ir Jus, mieli sekėjai. Atsiųskite istoriją,
prisiminimą ir būtinai nuotraukas, žmonių, daiktų, pastatų, gamtovaizdžių ar vaizdiniu
iliustracijas. Rašykite info@lzb.lt #SupportedByEVZ #MūsųBendruomenės #OurCommunities
#CoalitionBuilding #AtmintisAtsakomybeAteitis
EVZ Foundation Viešoji įstaiga Romų visuomenės centras