Žagarėje, turinčioje beveik 1 300 gyventojų, gyvena apie 100 romų tautybės žmonių. Manoma, kad romai čia gyveno nuo seno, tačiau tiksliai nežinoma, kada ir dėl kokių priežasčių jie įsikūrė prie Latvijos sienos esančiame Lietuvos miestelyje.
Jau ketvirtus metus iš eilės portalo LRT.lt žurnalistai ir fotografai vasarą iškeliauja į žurnalistinę ekspediciją „Aplink Lietuvą“. Šiose įdomiose kelionėse atrandama unikalių žmonių ir išskirtinių jų istorijų, kūrybiškų verslų ir aukštyn kojomis apverstų gyvenimų, įspūdingų muziejų ir gamtos perlų. Visomis šiomis istorijomis dalijamės su skaitytojais portale LRT.lt! Žinote vietą ar žmones, kuriuos turėtų aplankyti mūsų komanda? Rašykite pasiūlymus el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt!
Anksčiau romai buvo klajokliai – su vežimais, talpinančiais visą jų gyvenimą, dažnai keldavosi iš vieno miesto į kitą, o neretai migruodavo ir tarp šalių. Ritos Simonavičienės tėvai buvo Latvijos romai, tačiau po vestuvių persikėlė į Žagarę, čia ir pasiliko. Čia gimė ir augo penki jų vaikai.
Romai Lietuvoje mažai pažįstami. Nedaug kas pažįsta šios bendruomenės tradicijas ir kultūrą, o neretai jiems lipdomos įvairiais stereotipais apipintos etiketės. Dėl šios priežasties romai dažnai baiminasi atsiverti žurnalistams.
Žagarėje dauguma romų taip pat sako turėję nemalonių patirčių su žiniasklaida, kai apie juos buvo rašomi rasistiniai straipsniai, todėl bendrauti nesutinka. Visgi charizmatiškoji R. Simonavičienė išdrįsta papasakoti apie romų gyvenimą Žagarėje, jų tradicijas ir sunkumus.
Darni bendruomenė
„Dievas mums labai svarbus, – sako R. Simonavičienė, rodydama į ikonomis nukabintą sieną savo namuose. – Kiekvieno čigonėlio namuose yra toks altorėlis.“
Tiesa, moteris atvirauja, kad į bažnyčią romai neina, mat nepasitiki kunigais. Pasak jos, jie meldžiasi namuose prie to paties altorėlio.
Kalbėdama apie savo tautybės žmones, R. Simonavičienė ne kartą juos pavadina čigonėliais. Taip apibūdina ir save, savo vaikus ir anūkus. Pastaruoju metu Lietuvoje tapo įprasta romų čigonais nevadinti, mat šis terminas pripažintas žeidžiančiu ir diskriminuojančiu.
Tačiau R. Simonavičienė sako, kad jai apibūdinimas „čigonėliai“ skamba mielai ir jos nė kiek nežeidžia. Įsižeistų tik, jei gatvėje kas nors ją piktai užkabintų ir specialiai išvadintų „čigone“. Pasak jos, tai Vilniuje gyvenantys „išsilavinę čigonai sugalvojo, kad juos reikia vadinti romais“, o mažesnių miestelių bendruomenės to pernelyg nesureikšmina.
Moteris pabrėžia, kad romai labai artimai bendrauja tarpusavyje ir vienas kitam padeda. Pasak jos, Žagarėje įsikūrusios apie dešimt šios tautybės šeimų. Visi vienas kitą pažįsta, artimai bendrauja, kartu švenčia visas šventes ir viskuo dalijasi.
Mums besikalbant, suskamba pašnekovės telefonas – skambina kita Žagarės romė ir kviečia R. Simonavičienę vakare užsukti pasiimti naminių kiaušinių. „Matai, kokie mes draugiški“, – sako moteris.
Vos dieną prieš mums susitinkant, mirė vienas Žagarės romas. Pasak R. Simonavičienės, dabar visi bendruomenės nariai renka pinigus laidotuvėms, padeda jas organizuoti.
„Jūsų tautybėje taip nėra, tiesa?“ – beveik didžiuodamasi klausia pašnekovė.
O laidotuvės romų kultūroje būna didelės ir prabangios – susirenka ne tik vietiniai, bet ir kitur gyvenantys romai. Prie nukrautų stalų jie beveik savaitę dainuoja ir šoka, prisimindami velionį, nes tiki, kad laidotuvės yra svarbiausia gyvenimo ceremonija.
Kam jiems į tą mokyklą?
R. Simonavičienė atvira – baigė tik tris klases. Tai romų bendruomenėje įprasta. Anksčiau vaikai retai eidavo į mokyklą, nes padėdavo tėvams dirbti namuose ir auginti mažesniuosius brolius ir seses didelėse šeimose.
„Nebūdavo kada eiti į mokyklą“, – atsidūsta pašnekovė.
Pasak jos, vietinės mokyklos direktorius ne kartą lankėsi pas jos mamą, ragindamas leisti vaikus į mokslus.
„O mama jam sakydavo: kam reikia čigonėliams į tą mokyklą? Skaičiuoti pinigus moka ir užtenka. Vis tiek nebus nei inžinieriai, nei advokatai, nei prokurorai“, – prisimena pašnekovė.
Pasak jos, romų kultūroje privalu gerbti tėvus, negalima jiems prieštarauti, todėl vaikai paklusdavo tėvų valiai. Tik vienas R. Simonavičienės brolis buvo maištininkas ir sugebėjo baigti aštuonias klases. Vėliau jis išėjo tarnauti į kariuomenę, tai tarp romų taip pat buvo neįprasta.
„Čigonėliai į kariuomenę nenorėdavo eiti. Kad neitų sūnus į armiją, tėvai surasdavo kokią moterį su trimis vaikais, kad jie susituoktų. Jeigu turi tris vaikus, į armiją neini. Vienam broliui mano mama taip ir padarė“, – aiškina moteris.
Pasak R. Simonavičienės, jos tėvų jaunystės laikais buvo elgiamasi dar kitaip. Kad sūnų neimtų į kariuomenę, jiems buvo suluošinami pirštai, su kuriais nuspaudžiamas ginklo gaidukas.
„Perpjaudavo veną ar panašiai. Mano tėvuko pirštai taip pat buvo kreivi, todėl neėmė jo į kariuomenę“, – prisimena ji.
Tiesa, moteris pabrėžia, kad „dabar jau kiti laikai: „Dabar jau eina į kariuomenę. Ir į mokyklą eina. Ne visi, bet eina.“
Visgi, kaip pažymi miestelio seniūnas Saulius Kužmarskis, dauguma romų tautybės vaikų lanko Žagarės specialiąją mokyklą, kurioje pamokos yra dėstomos pagal palengvintą programą.
Šeima ir darbas
R. Simonavičienė pirmą kartą ištekėjo 16 metų. Jaunikį iš Latvijos jai surado mama. Moteris sako nenorėjusi tekėti, nes išrinktasis jai nepatikęs, nors ir buvo išvaizdus. Visgi vėliau jos nuomonė apie vyrą pasikeitė.
Pora drauge išgyveno aštuonerius metus. Jiems gimė sūnus ir dukra, tačiau vėliau Rita su vyru pasuko skirtingais keliais.
Po kiek laiko moteris ištekėjo už lietuvio. Pasak jos, vyras tarp Žagarės romų buvo kaip savas. Jis išmanė šios tautos tradicijas ir netgi buvo pramokęs romų kalbos, todėl Ritos tautiečiai palankiai žiūrėjo į jos santuoką su lietuviu. Moteris net pasirinko vyro pavardę – Simonavičienė, mat dauguma romų Žagarėje buvo Matulevičiai, o ji norėjo išskirtinės pavardės.
Su antru vyru moteris taip pat susilaukė sūnaus ir dukros. Abu vaikai baigė mokyklą, o dabar gyvena ir dirba Airijoje.
62-ejų R. Simonavičienė turi šešis anūkus ir du proanūkius. Pasak jos, romų kultūroje vis dar įprasta anksti tuoktis ir turėti didelę šeimą. Dvi jos anūkės taip pat ištekėjo būdamos 15 ir 17 metų ir jau susilaukė vaikų.
„Matai, kaip čigonėliai darosi – vis daugiau ir daugiau“, – juokauja pašnekovė.
Visgi nors turi didelę šeimą, R. Simonavičienė savo namuose Žagarėje gyvena viena. Santuoka su antru vyru taip pat nutrūko, o visi jos vaikai, anūkai ir proanūkiai gyvena emigracijoje.
„Čia Žagarėje likome tik aš, mano brolis ir sesuo. Visi kiti išvažiavę <…>. O ką daryti – tokie laikai“, – atvirauja moteris.
Ji atskleidžia, kad dirbančių romų yra nedaug. Dauguma jų yra užsiregistravę Užimtumo tarnyboje, neretai gyvena iš išmokų už vaikus.
„Lietuviai išgalvoja, kad čia yra romų baronai. Nėra jokių baronų“, – sako R. Simonavičienė.
Moteris prisipažįsta, kad ir ji beveik visą gyvenimą nedirbo. Erdvų namą, kuriame gyvena iki šiol, nusipirko dar sovietų okupacijos metais.
„Tuo metu buvo vadinamoji spekuliacija. Važiuodavau į Maskvą, į Ukrainą ir pardavinėdavau paltus, striukes, batus, megztinius, džinsus. Iš to čia viskas yra. Nusipirkom namelį. Jis buvo medinis. Paskui apmūrijom“, – pasakoja R. Simonavičienė.
„O šiaip vaikai mano atvažiuoja pas mane per atostogas vasarą, atveža anūkus, pasidžiaugiu, per tą dėžę pasikalbu su vaikais (rodo į kompiuterį – red. past.). Padeda jie man, pinigėlių palieka, maisto nuperka“, – prideda ji.
Anksčiau romai, tarp jų ir R. Simonavičienės tėvai, laikydavo arklius, gyvulius, dirbdavo fermose. Dabar tokių romų likę nedaug, pabrėžia moteris.
Pati pašnekovė darbo nesibaido – užsiregistravo Užimtumo tarnyboje ir gavo laikiną darbą Žagarės seniūnijoje. Dabar ji miestelyje tvarko gatves.
Joniškio savivaldybė, kuriai priklauso ir Žagarė, vykdo bandomąjį bedarbystės mažinimo projektą. Pagal jį Žagarės savivaldybė galėjo vienam mėnesiui įdarbinti 10 žmonių, sako miestelio seniūnas S. Kužmarskis.
„Savivaldybės konsultantai mums atsiunčia sąrašą žmonių, kuriuos galėtume įdarbinti, ir mes jiems padedame“, – sako jis. Pagal šią programą buvo įdarbinta ir viena romė – Rita.
Pasak S. Kužmarskio, seniūnijai dažnai tenka įsikišti ir sprendžiant romų skolų klausimus.
„Dauguma jų nemoka nei skaityti, nei rašyti. Jie gauna laiškus, bet nekreipia į juos dėmesio. Paskui tie atvejai būna perduoti antstolių kontoroms, jos užblokuoja romų sąskaitas ir jie nebegauna pajamų“, – aiškina seniūnas.
Romų skolos, pasak jo, kaupiasi ir dėl mokesčių nemokėjimo, ir dėl greitųjų kreditų, tad seniūnijai neretai tenka bendrauti su antstoliais, kad būtų rastas kompromisas.
„Teismas“ ir šokiai
„Visi čigonai Žagarėje kultūringi. O kurie nekultūringi – mes juos žinom ir su jais nebendraujam“, – sako R. Simonavičienė.
Pasak jos, romų kultūra reikalauja gerbti senolius, neapkalbinėti kitų ir „kad žmogus būtų kultūringas“.
Visgi pasitaiko atvejų, kai romai šių taisyklių nesilaiko ir, tarkim, įsivelia į muštynes. Tada būna vykdomas čigoniškas teismas, sako R. Simonavičienė.
„Mes pasikviečiam čigonų iš Vilniaus, Šiaulių, Klaipėdos ir nusprendžiam teisybę. <…> Jeigu tas čigonėlis yra kaltas, tada su juo niekas nesikalba, o jei jis ateina į svečius, jam net arbatos nepasiūlys, nes jis praranda mūsų pagarbą“, – dėsto ji.
Tiesa, nuteistasis bausmę laikui bėgant gali išpirkti geru elgesiu ir pagarba savo tautai. Tada vėl susirenka čigoniškas teismas ir nusprendžia bausmę panaikinti.
Kalbėdama apie kitas romų tradicijas, R. Simonavičienė pabrėžia, kad jų tautoje svarbią vietą užima šokiai ir dainos. Romai šokti ir dainuoti yra mokomi nuo mažų dienų ir šias tradicijas perduoda iš kartos į kartą.
Pasak pašnekovės, romai Lietuvoje mini tokias pačias šventes, kaip ir lietuviai, įskaitant net Jonines. Tačiau „mes švenčiam kitaip“, sako ji, nes per šventes susirenka visa bendruomenė.
„Nors mes ir nesam labai išsilavinę žmonės, bet mes skaičiuoti mokam, dainuoti mokam, šokti mokam“, – tikina moteris.
Be to, dauguma romų laisvai kalba keliomis kalbomis. Su R. Simonavičiene bendraujame lietuviškai, nors jos tautybės žmonės iki šiol tarpusavyje kalba romų kalba ir ją perduoda savo vaikams. Taip pat daugelis moka rusų, latvių, anglų kalbas, sako moteris.
Pasak pašnekovės, romai Žagarėje neišnyks, nes bendruomenėje įprasta likti šeimos namuose.
„Kai mes numirsim, liks kita karta. Iš Žagarės nevažiuos, nes čia jų tėvai užaugo ir gyvena, dabar jie gyvena, o paskui jų vaikai gyvens“, – viliasi R. Simonavičienė.
„Ir aš čia gimiau, čia užaugau ir čia numirsiu“, – prideda ji.
Visgi moteris sako nepykstanti ant savo vaikų, kad jie paliko Lietuvą. „Mano namas liks jiems. Vis tiek jie čia sugrįš“, – įsitikinusi žagarietė.