„Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vytautas Bruveris, vienas įtakingiausių žurnalistų.

Spaudiname V.Bruverio pasisakymą Penktajame Pasaulio Litvakų Kongrese.

Daugelis čia kalbėjo apie karą Ukrainoje. Natūralu – juk jis yra tos pačios istorijos, apie kurią mes visi kalbame, dalis, tąsa ir žiauri metastazė. Tačiau aš norėčiau paminėti kitą jo aspektą – empatiją. Lietuvos visuomenė rodo, kad yra itin pajėgi žmogiškai empatijai bei solidarumui. Ypač aiškiai tai matome, stebėdami tą didžiulį, pasigėrėtiną pakilimą, priimant Ukrainos karo pabėgėlius.

Tačiau man šiame kontekste iškyla ir klausimas – ar nėra taip, kad Lietuvos visuomenė labiausiai ir pirmiausiai pajėgi yra empatijai atžvilgiu tų, kuriuos supranta, kaip „savus“, kaip tos pačios istorijos dalyvius?

Bet kokiu atveju, empatija – vienas iš dalykų, apie kuriuos aš ir labiausiai norėčiau šnekėti. Antrasis – teisingumas. Mat epmatija ir teisingumas – absoliučiai neatskiriami, vienas be kito neįmanomi dalykai šios temos kontekste.

Kaip egzistuoja istorija – praėjęs gyvenimas? Daugiausiai dvejais pavidalais.

Pirmasis – kaip muziejiniai artefaktai ar atrandama, kaupiama, saugoma bei perduodama informacija apie tą gyvenimą, kuri dabartyje užima vietą ant kažkurios lentynos.

Antrasis – kaip tam atviras, empatinis ryšys su ta praeitimi, teisingiau, su žmonėmis, toje praeityje gyvenusiais. Ir šis ryšys visuomet yra ir dabartyje, tapdamas bendryste ir su žmonėmis, kurie dabar yra kartu, aplinkui. Tai mus visus buria į vieną bendruomenę, kuri kartu gyvena laiko tėkmėje – istorijoje.

Taigi, atsakyti į pavadinime esantį klausimą taip pat galima dvejopai.

Pirmąja prasme žydai Lietuvoje egzistuoja, Taip vis labiau atrandama istorija. Įvairių istorinių tyrimų, kaip ir tų tyrimų sklaidos visuomenėje įvairiais pavidalais – vis daugiau. Vis daugiau įvairių Lietuvoje buvusio žydų gyvenimo, paveldo, kultūros įamžinimo vietų, atvejų, pavidalų.

Žinoma, ši istorija dar neatrasta pilnai – teisingiau, tokia apimtimi, kokia ji galėtų ir turėtų būti atrandama, turint omenyje, koks tas didžiulis ir turtingas žydų gyvenimas Lietuvoje buvo. Netgi galima sakyti, kad to gyvenimo atradimas, įamžinimas ir sklaida visuomenėje bei visuomenei yra pernelyg lėtas, dažnai klimpsta ir buksuoja. Tačiau vis viena tai vyksta.

Antrąja prasme žydai taip pat pradedami įleisti į Lietuvos istoriją. 

Taip, vis daugiau žmonių ima peržengti tą ribą tarp „mes“ ir „jie“, kuri visuomet sudarė lietuviškosios tapatybės, paremtos istorine atmintimi, pagrindą. Žydai imami suvokti, kaip neatimama, integrali visos Lietuvos istorijos, taigi ir dabartinės visuomenės, dalis.

Tačiau šis procesas, drįsčiau sakyti, yra dar lėtesnis ir sudėtingesnis, kai po žingsnio į priekį dažnai žengiami du atgal.  Juk šiuo atveju kalbame apie dvasinę ir metalinę visuomenės kaitą.

Pagrindinės kliūtys, stabdančios šią dvasinę ir mentalinę kaitą. Pirmoji – jau minėtoji pačios lietuviškosios tautinės ir istorinės tapatybės pamatinė struktūra.

„Mes“ – tai etniškai bei kalbiškai apspręsti bei apibrėžiami lietuviai, „titulinė nacija“, kuri ir yra pagrindinis, o iš esmės net vienintelis to, kas vadinama Lietuva, subjektas. Taigi, visi kiti etniniai ir kalbiniai subjektai, nors ir būtų Lietuvoje, yra tik jos fizinė ir mažesnioji dalis, kuri iš esmės yra atskirta nuo „mūsų“, nuo „tikrosios Lietuvos“.

Taigi – ir „jie“ ir jų istorija yra kažkas, kas egzistuoja šalia, paraštėse, nebūdami mūsų, su mumis ir tie patys „mes“.

Tai iš esmės galima pasakyti apie visas Lietuvos tautines mažumas ir apskirtai visus kitus subjektus, kurie iškrenta už „titulinės nacijos“, „lietuvių Tautos“, įvardijamos ir šalies Konstitucijoje.

Tačiau santykis su tais „jie“, kuriais yra žydai – ypatingas. Dėl to, kad jį kone lemtingai veikia Holokaustas.

O santykis su pačiu Holokaustu – taip pat dvejopas. Viena vertus, jo masinėje, giluminėje lietuviškojoje sąmonėje iš esmės ir toliau nėra. Ta prasme, jog jis pripažįstamas kaip įvykęs faktas, tačiau apie jį iš esmės nenorima kalbėti, neturima, ką pasakyti. Ir, žinoma, jis nurašomas tuomet šalį okupavusios nacistinės Vokietijos valdžiai.

Taip, viena iš priežasčių, kodėl taip yra – sovietmetis, kurio metu visi klausimai apie tai, kur dingo mūsų žydai ir kas dėl to kaltas, tiesiog buvo trinami tiek iš viešosios erdvės, tiek iš visuomenės atminties.

Vis dėlto tas atsakomybės nurašymas naciams — tik formalus, apsimestinis ir Holokausto užmaršties priežastis – ne vien apie jį draudęs kalbėti ir galvoti sovietmetis. Juolab, kad po sovietinės okupacijos pabaigos jau prabėgo trys dešimtmečiai.

Mano nuomone ir pojūčiu, dauguma žmonių vis viena jaučia, kad prie to svarbiai, jei ne lemtingai, prisidėjome ir „mes“, titulinė nacija.

Taigi, tai užmirštama ir nenorima apie tai kalbėti vien dėl to. Nes kartu jaučiama, kad tuo atveju, jei tik pradėsi apie tai kalbėti, tuojau pat pateksi į spąstus – juk lietuviai vis viena tame dalyvavo. O tada neišvengiamai kyla klausimas – kokiu mastu?

Nuo šio klausimo pabėgama, tiesiog pasakant, kad Holokauste dalyvavo „saujelė” lietuvių, kurie, be to, buvo kriminalinės padugnės, kurios apskritai „neturi tautybės“.

Žengti dar bent žingsnelį toliau ir pabandyti atsakyti, kokia „saujelė” tai buvo ir kas jie tokie buvo, jau nebenorima. Mat vis tiek žmonės jaučia, kad net ir ta „saujelė” gali būti tokio dydžio, kad neišvengiamai reikės svarstyti tuometinės lietuvių visuomenės atsakomybės ir dabartinės lietuvių visuomenės santykio su tuo klausimus.

Šiuos klausimus stengiamasi neutralizuoti ir tradiciniais antisemitiniais teiginiais, jog „žydai patys prieš tai kartu su komunistais žudė lietuvius“ ar apskritai, jog „Holokausto industrija” – viena iš politinių priemonių žydams, stipriau valdyti jų ir taip esą valdomą pasaulį.

Be to, bet koks detalesnis kalbėjimas apie Holokaustą laikomas pavojingu iššūkiu sovietinių represijų atminčiai. „Mes” save laikome pagrindine ir iš esmės vienintele Antrojo pasaulinio karo katastrofos auka Lietuvoje. Taip pat esą tai yra Rusijos mėginimų žydšaudžiais paskelbti ne tik visą lietuvių tautą, bet ir jos pasipriešinimo sovietinei okupacijai lyderius bei atstovus, išraiška.

Mintis, jog atviras ir sąžiningas santykis su Holokaustu, pripažinimas, kad tos pačios rankos, kurios laikė ginklą prieš sovietus, kartais gali būti suteptos ir žydų krauju, Lietuvos pozicijas nuo tokios priešiškos užsienio propagandos tik dar labiau apsaugotų, taip pat atmetama.

Štai kodėl taip kategoriškai priešinamasi net ir tokiems, tarsi savaime suprantamiems, dalykams, kaip valstybės ar savivaldybių lėšomis pastatytų paminklų pokario partizanams ar rezistentams, turintiems ir olHo dalyvavimo Holokauste šešėlį, nukėlimui, jų valstybės apdovanojimų atšaukimui.

Dar kategoriškiau atmetamas kitas, didelę simbolinę reikšmę, kaip solidarumo ir empatijos su mūsų žydais galintis turėti gestas – bent jau diskusijos apie tai, ar tikrai mes, kaip valstybė bei visuomenė, turėtume kategoriškai siekti, jog ne tik mūsuose, bet ir visame Vakarų pasaulyje sovietų nusikaltimai bei represijos būtų pripažintos genocidu.

Visos šios priežastys lemia ir tai, jog Lietuvoje net ir akademiniame, profesionaliajame lygmenyje nėra nei pakankamai mokslinių tyrimų, nei konsensuso dėl pagrindinių klausimų apie Holokaustą – koks buvo visuomenės įsitraukimo į jį mastas – bent jau, kiek buvo žudikų ir kas jie tokie buvo — kokie pagrindiniai to įsitraukimo kriterijai, kaip vertinti kolaboravimą su nacių režimu ir kokie pagrindiniai to kolaboravimo kriterijai, kokia, pagaliau, tuometinės ir dabartinės visuomenės atsakomybė ir ką šis žodis turėtų reikšti.

Kaip apskritai vertinti visas tuometines marionetines valdiškas bei pronacines struktūras, kurioms dažniausiais išrašoma tokia indulgencija – „vis dėlto, ir tuomet dirbo Lietuvai“?

Ką jau bekalbėti apie konsensusą dėl šių klausimų plačiojoje visuomenėje. Nėra net pakankamai pastangų judėti link jo.

Vienas iš simptomiškiausių ir iškalbingiausių šios bendros aklavietės ženklų – ir toliau visiškai įstrigęs visuotinėje tyloje privačių asmenų turto grąžinimas. Nors, nužudytų bei apiplėštų žmonių turto grąžinimas jų artimiesiems bei palikuonims, atrodytų yra pats natūraliausias, pirmiausias ir neišvengiamiausias kelias vykdyti teisingumą, ne mažiau svarbus, nei atsiribojimas nuo suskaičiuotų ir nustatytų žudikų bei visų jų talkininkų.

Ką gi, vienintelis kelias mus, kaip visuomenę, išvesti iš šių politinių, ideologinių, moralinių brūzgynų – empatijos skatinimas. Tik per asmeninį supratimą ir įsisąmoninimą, kad „jie” – lygiai tokie patys žmonės, per jų atjautą ir jų kančių išgyvenimą bei supratimą, „mes” ir galėsime išeiti iš to uždaro rato, kuriame patys esame save uždarę.

Štai kodėl, mano nuomone, yra itin svarbus kuo detalesnis, konkretesnis, konkrečių žmonių istorijomis ir atmintimi paremtas žydų gyvenimo ir jo pertrūkio Holokauste įamžinimas bei sklaida visuomenėje. Kuo labiau, gyviau, detaliau parodyti, papasakoti bei parodyti ne tik žmonių gyvenimą, bet ir mirtį, pirmiausia, per konkrečias žmonių istorijas, vietas, kur viskas vyko bei atsitiko – štai tas kelias į empatiją.

Galima pasakyti, kad pati tikriausia kalba apie tai – į žudynių vietą autobusu vežamų vaikų, suprantančių, kas jų laukia, tyla.

Tai – pirmas žingsnis į suvokimą, jog mes visi – tie patys žmonės, to paties pasaulio, tos pačios istorijos, gyvenimo dalyviai bei dalys. Ir jau tada, nuo tos kruvinos bendros praeities žemės galime žengti aukščiau, link mano jau vardintų visų, ar bent daugumos, bendresnio pobūdžio klausimų aiškinimosi, išrišimo.

Nuo to, kaip greitai ir kaip pilnai sugebėsime susijungti į šią bendrą istoriją ir bendrą gyvenimą, priklausys ir dabartinio žydų gyvenimo Lietuvoje likimas. Ar jis taps tik muziejine reprezentacija bei praeitimi ant tolimesnės lentynos, ar nauja gyvo vandens tėkme bendroje Lietuvos gyvenimo upėje?

Empatija ir teisingumas – absoliučiai neatskiriami, vienas be kito neįmanomi dalykai šios temos kontekste.

Kaip egzistuoja istorija – praėjęs gyvenimas? Daugiausiai dvejais pavidalais.

Pirmasis – kaip muziejiniai artefaktai ar atrandama, kaupiama, saugoma bei perduodama informacija apie tą gyvenimą, kuri dabartyje užima vietą ant kažkurios lentynos.

Antrasis – kaip tam atviras, empatiškas ryšys su ta praeitimi, teisingiau, su žmonėmis, toje praeityje gyvenusiais. Ir šis ryšys visuomet yra ir dabartyje, tapdamas bendryste ir su žmonėmis, kurie dabar yra kartu, aplinkui. Tai mus visus buria į vieną bendruomenę, kuri kartu gyvena laiko tėkmėje – istorijoje.

Taigi, atsakyti į pavadinime esantį klausimą taip pat galima dvejopai.

Pirmąja prasme žydai Lietuvoje egzistuoja, kaip vis labiau atrandama istorija. Įvairių istorinių tyrimų, kaip ir tų tyrimų sklaidos visuomenėje įvairiais pavidalais – vis daugiau. Vis daugiau įvairių Lietuvoje buvusio žydų gyvenimo, paveldo, kultūros įamžinimo vietų, atvejų, pavidalu.

Žinoma, iš istorija dar neatrasta pilnai – teisingiau, tokia apimtimi, kokia ji galėtų ir turėtų būti atrandama, turint omenyje, koks tas didžiulis ir turtingas žydų gyvenimas Lietuvoje buvo. Netgi galima sakyti, kad to gyvenimo atradimas, įamžinimas ir sklaida visuomenėje bei visuomenei yra pernelyg lėtas, dažnai klimpsta ir buksuoja. Tačiau vis viena tai vyksta.

Antrąja prasme žydai taip pat pradedami įleisti į Lietuvos istoriją. Tačiau, drįsčiau pasakyti, šis procesas vyksta dar lėčiau.

Taip, vis daugiau žmonių ima peržengti tą ribą tarp „mes“ ir „jie“, kuri visuomet sudarė lietuviškosios tapatybės, paremtos istorine atmintimi, pagrindą. Žydai imami suvokti, kaip neatimama, integrali visos Lietuvos istorijos, taigi ir dabartinės visuomenės, dalis.

Tačiau šis procesas, drįsčiau sakyti, yra dar lėtesnis ir sudėtingesnis, kai po žingsnio į priekį dažnai žengiami du atgal.  Juk šiuo atveju kalbame apie dvasinę ir metalinę visuomenės kaitą.

Pagrindinės kliūtys, stabdančios šią dvasinę ir mentalinę kaitą. Pirmoji – jau minėtoji pačios lietuviškosios tautinės ir istorinės tapatybės pamatinė struktūra.

„Mes“ – tai etniškai bei kalbiškai apspręsti bei apibrėžiami lietuviai, „titulinė nacija“, kuri ir yra pagrindinis, o iš esmės net vienintelis to, kas vadinama Lietuva, subjektas. Taigi, visi kiti etniniai ir kalbiniai subjektai, nors ir būtų Lietuvoje, yra tik jos fizinė ir mažesnioji dalis, kuri iš esmės yra atskirta nuo „mūsų“, nuo „tikrosios Lietuvos“.

Taigi – ir „jie“, ir jų istorija yra kažkas, kas egzistuoja šalia, paraštėse, nebūdami mūsų, su mumis ir tie patys „mes“.

Tai iš esmės galima pasakyti apie visas Lietuvos tautines mažumas ir apskirtai visus kitus subjektus, kurie iškrenta už „titulinės nacijos“, „lietuvių Tautos“, įvardijamos ir šalies Konstitucijoje, ribų.

Tačiau santykis su tais „jie“, kuriais yra žydai – ypatingas. Dėl to, kad jį kone lemtingai veikia Holokaustas.

O santykis su pačiu Holokaustu – taip pat dvejopas. Viena vertus, jo masinėje, giluminėje lietuviškojoje sąmonėje iš esmės ir toliau nėra. Ta prasme, jog jis pripažįstamas, kaip įvykęs faktas, tačiau apie jį iš esmės nenorima kalbėti, neturima, kas pasakyti. Ir, žinoma, jis nurašomas tuomet šalį okupavusios nacistinės Vokietijos valdžiai.

Taip, viena iš priežasčių, kodėl taip yra – sovietmetis, kurio metu visi klausimai apie tai, kur dingo mūsų žydai ir kas dėl to kaltas, tiesiog buvo trinami tiek iš viešosios erdvės, tiek iš visuomenės atminties.

Vis dėlto, tas atsakomybės nurašymas naciams — tik formalus, apsimestinis ir Holokausto užmaršties priežastis – ne vien apie jį draudęs kalbėti ir galvoti sovietmetis. Juolab, kad po sovietinės okupacijos pabaigos jau prabėgo trys dešimtmečiai.

Mano nuomone ir pojūčiu, dauguma žmonių vis viena jaučia, kad prie to svarbiai, jei ne lemtingai, prisidėjome ir „mes“, titulinė nacija.

Taigi, tai užmirštama ir nenorima apie tai kalbėti vien dėl to. Nes kartu jaučiama, kad tuo atveju, jei tik pradėsi apie tai kalbėti, tuojau pat pateksi į spąstus – juk lietuviai vis viena tame dalyvavo. O tada neišvengiamai kyla klausimas – kokiu mastu?

Nuo šio klausimo pabėgama, tiesiog pasakant, kad Holokauste dalyvavo „saujelė” lietuvių, kurie, be to, buvo kriminalinės padugnės, kurios apskritai „neturi tautybės“.

Žengti dar bent žingsnelis toliau ir pabandyti atsakyti, kokia „saujelė” tai buvo ir kas jie tokie buvo, jau nebenorima. Mat vis tiek žmonės jaučia, kad net ir ta „saujelė” gali būti tokio dydžio, kad neišvengiamai reikės svarstyti tuometinės lietuvių visuomenės atsakomybės ir dabartinės lietuvių visuomenės santykio su tuo klausimus.

Šiuos klausimus stengiamasi neutralizuoti ir tradiciniais antisemitiniais teiginiais, jog „žydai patys prieš tai kartu su komunistais žudė lietuvius“ ar apskritai, jog „Holokausto industrija” – viena iš politinių priemonių žydams darę stipriau valdyti jų ir taip esą valdomą pasaulį.

Be to, bet koks detalesnis kalbėjimas apie Holokaustą laikomas pavojingu iššūkiu sovietinių represijų atminčiai. „Mes” save laikome pagrindine ir iš esmės vienintele Antrojo pasaulinio karo katastrofos auka Lietuvoje. Taip pat esą tai yra Rusijos mėginimų žydšaudžiais apskelbti ne tik visą lietuvių tautą, bet ir jos pasipriešinimo sovietinei okupacijai lyderius bei atstovus, išraiška.

Mintis, jog atviras ir sąžiningas santykis su Holokaustu, pripažinimas, kad tos pačios rankos, kurios laikė ginklą prieš sovietus, kartais gali būti suteptos ir žydų krauju, Lietuvos pozicijas nuo tokios priešiškos užsienio propagandos tik dar labiau apsaugotų, taip pat atmetama.

Štai kodėl taip kategoriškai priešinamasi net ir tokiems, tarsi savaime suprantamiems, dalykams, kaip valstybės ar savivaldybių lėšomis pastatytų paminklų pokario partizanams ar rezistentams, turintiems ir olHo dalyvavimo Holokauste šešėlį, nukėlimui, jų valstybės apdovanojimų atšaukimui.

Dar kategoriškiau atmetamas kitas, didelę simbolinę reikšmę, kaip solidarumo ir empatijos su mūsų žydais galintis turėti gestas – bent jau diskusijos apie tai, ar tikrai mes, kaip valstybė bei visuomenė, turėtume kategoriškai siekti, jog ne tik mūsuose, bet ir visame Vakarų pasaulyje sovietų nusikaltimai bei represijos būtų pripažintos genocidu.

Visos šios priežastys lemia ir tai, jog Lietuvoje net ir akademiniame, profesionaliajame lygmenyje nėra nei pakankamai mokslinių tyrimų, nei konsensuso dėl pagrindinių klausimų apie Holokaustą – koks buvo visuomenės įsitraukimo į jį mastas – bent jau, kiek buvo žudikų ir kas jie tokie buvo — kokie pagrindiniai to įsitraukimo kriterijai, kaip vertinti kolaboravimą su nacių režimu ir kokie pagrindiniai to kolaboravimo kriterijai, kokia, pagaliau, tuometinės ir dabartinės visuomenės atsakomybė ir ką šis žodis turėtų reikšti.

Kaip apskritai vertinti visas tuometines marionetines valdiškas bei pronacines struktūras, kurioms dažniausiais išrašoma tokia indulgencija – „vis dėlto, ir tuomet dirbo Lietuvai“?

Ką jau bekalbėti apie konsensusą dėl šių klausimų plačiojoje visuomenėje. Nėra net pakankamai pastangų judėti link jo.

Vienas iš simptomiškiausių ir iškalbingiausių šios bendros aklavietės ženklų – ir toliau visiškai įstrigęs visuotinėje tyloje privačių asmenų turto grąžinimas. Nors, nužudytų bei apiplėštų žmonių turto grąžinimas jų artimiesiems bei palikuonims, atrodytų yra pats natūraliausias, pirmiausias ir neišvengiamiausias kelias vykdyti teisingumą, ne mažiau svarbus, nei atsiribojimas nuo suskaičiuotų ir nustatytų žudikų bei visų jų talkininkų.

Ką gi, vienintelis kelias mus, kaip visuomenę, išvesti iš šių politinių, ideologinių, moralinių brūzgynų – empatijos skatinimas. Tik per asmeninį supratimą ir įsisąmoninimą, kad „jie” – lygiai tokie patys žmonės, per jų atjautą ir jų kančių išgyvenimą bei supratimą, „mes” ir galėsime išeiti iš to uždaro rato, kuriame patys esame save uždarę.

Štai kodėl, mano nuomone, yra itin svarbus kuo detalesnis, konkretesnis, konkrečių žmonių istorijomis ir atmintimi paremtas žydų gyvenimo ir jo pertrūkio Holokauste įamžinimas bei sklaida visuomenėje. Kuo labiau, gyviau, detaliau parodyti, papasakoti bei parodyti ne tik žmonių gyvenimą, bet ir mirtį, pirmiausia, per konkrečias žmonių istorijas, vietas, kur viskas vyko bei atsitiko – štai tas kelias į empatiją.

Galima pasakyti, kad pati tikriausia kalba apie tai – į žudynių vietą autobusu vežamų vaikų, suprantančių, kas jų laukia, tyla.

Tai – pirmas žingsnis į suvokimą, jog mes visi – tie patys žmonės, to paties pasaulio, tos pačios istorijos, gyvenimo dalyviai bei dalys. Ir jau tada, nuo tos kruvinos bendros praeities žemės galime žengti aukščiau, link mano jau vardintų visų, ar bent daugumos, bendresnio pobūdžio klausimų aiškinimosi, išrišimo.

Nuo to, kaip greitai ir kaip pilnai sugebėsime susijungti į šią bendrą istoriją ir bendrą gyvenimą, priklausys ir dabartinio žydų gyvenimo Lietuvoje likimas. Ar jis taps tik muziejine reprezentacija bei praeitimi ant tolimesnės lentynos, ar nauja gyvo vandens tėkme bendroje Lietuvos gyvenimo upėje?