Saul Kaganas, buvęs pabėgėlis iš Lietuvos, dešimtmečius vadovavęs žydų paslaugų organizacijai, kuri pirmiausia buvo atsakinga už daugiau nei 70 milijardų dolerių grąžinimą Holokaustą išgyvenusiems žmonėms ir jų įpėdiniams.
Kaganas, atvykęs į JAV 1940 metais, nuo nacių žiaurumo netekęs motinos bei brolio, 1951 metais tapo Pasaulio žydų kongresui atstovaujantis žydų materialinių pretenzijų prieš Vokietiją konferencijos direktorius. B’nai B’rit ir kitos žydų grupės pareiškė precedento neturintį ieškinį: pareikalavo reparacijų iš „Trečiojo Reicho valstybės įpėdinės“, jie taip vadino Vakarų Vokietiją, už nacistinį Europos žydų genocidą.
Kagano susitarimai, pasirašyti per ateinančius penkiasdešimt metų, reikalavo, kad Vakarų Vokietijos ir Austrijos vyriausybės bei įmonių spekuliantų falanga atlygintų Holokaustą išgyvenusiems žmonėms nacių metais atimtus namus, įmones, baldus, meną ir kitą turtą. Taip pat reikalavo mokėti pensijas, stipendijas ir senatvės pašalpas, kurios jiems būtų atitekusios, jei nebūtų persekiojami, ir kompensaciją šimtams tūkstančių buvusių nacių kalinių (žydų ir nežydų), kurie dirbo kaip vergai Vokietijos pramonės milžinams, tokiems kaip I.G Farben ir Krupp.
Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris pasirašo susitarimą dėl individualios kompensacijos Holokaustą išgyvenusiems asmenims, Liuksemburgas, 1952 m. rugsėjis.
Maždaug 600 000 išgyvenusiųjų gavo išmokas.
Atskiru susitarimu Vakarų Vokietija naujai sukurtai Izraelio valstybei sumokėjo apie 15 milijardų dolerių, kad ši po karo apgyventintų kelis šimtus tūkstančių žydų pabėgėlių. Pasak jo kolegų, S. Kaganas ir kiti konferencijos pareigūnai turėjo kovoti dėl kiekvienos nuolaidos. Vakarų vokiečiai, norėdami atkurti savo prestižą pasaulyje, noriai stojo į derybas. Tačiau iš pradžių jie nenorėjo pripažinti nacių nusikaltimų masto. Pirmoji sutartis, kurią jie pasirašė 1952 m. numatė kompensacijas tik tiems žydams, kurie galėjo įrodyti, kad yra ar buvo Vokietijos piliečiai. Tačiau diplomatiniu požiūriu kolegos tai apibūdino kaip mandagų, bet negailestingą.
Kaganas galiausiai įtikino Vakarų Vokietiją pripažinti savo skolą išgyvenusiems kiekvienos Europos šalies, kurią anksčiau okupavo naciai; Austrija pripažįsta savo dalyvavimą nacių persekiojime ir sutinka sumokėti kompensaciją; Šveicarijos bankai turėjo pripažinti, kad įsidėjo į kišenę Holokausto aukų turtą ir atlyginti žalą; ir vokiečių konglomeratai, kad atlygintų tiems, kurie buvo vergai.
Kai aštuntajame dešimtmetyje sovietų žydai pradėjo emigruoti į Vakarus, buvo sudaryti nauji susitarimai dėl jų apgyvendinimo. Kai 1990 m. buvo suvienytos Rytų ir Vakarų Vokietijos dalys, S. Kaganas reikalavo papildomos kompensacijos, atspindinčios Rytų Vokietijos dalyvavimą žydų persekiojime.
Holokausto tyrinėtojų teigimu, Saul Kaganas efektyviai nurodė nacių plėšikavimą ir nusikaltimus dėl nuosavybės. Vaizdas buvo panašus kaip Niurnbergo procese užfiksuotų sunkių nusikaltimų kronikoje.
Nuo 1998 iki 2000 metų S. Aizenshtatas, specialusis prezidento Billo Clintono patarėjas Holokausto klausimais, veikdamas pagal prieš keletą metų S. Kagano inicijuotus ieškinius, padėjo pasiekti atsiskaitymus su Šveicarijos bankais UBS ir Credit Suisse, taip pat su I.G. Farben, Krupp ir kitomis Vokietijos korporacijomis, įskaitant Daimler-Benz, Siemens ir Volkswagen. Pagal susitarimus bendra kompensacija siekė 6 mlrd.dolerių.
Saul Kaganas (1922- 2013) , foto apie 2005 m.
Bet kokia pretenzijų Claims konferencijos laimėjimų istorija būtų apgailėtinai neišsami, nepripažįnus neįkainojamo S. Kagano indėlio. Organizacijos vykdomasis direktorius giliai formavo ir atliko svarbų vaidmenį vykdant misiją Claims konferencijoje dešimtmečiais. Savo gyvenimo pašaukimu jis norėjo įgyvendinti bent menką teisingumą tiems žydams, kuriems pavyko išgyventi Šoa. T Kai kompensacijų ir restitucijos už Holokaustą istorija pagaliau bus įvykdatos, S. Kagano vardas išliks visiems laikams.
S Kaganas buvo Holokausto kompensavimo ir restitucijos architektas. Savo gyvenimo pašaukimu jis stengėsi kiek galėdamas įvykdyti bent šiek tiek teisingumo tiems žydams, kurie sugebėjo išgyventi Holokaustą ir taip Kaganas įrodė precedento neturinčią istorinę veiklą.
Per šešerius dešimtmečius darbo Claims konferencijoje Kaganas nepriekaištingai prisiminė susitarimus ir derybų detales. Jo galėjai paklausti apie bet kokį susitarimą, kuriame jis dalyvavo ir pateikti ne tik detales, bet ir istorinį kontekstą, taip pat pagrindinių derybininkų pavardes. Jis mokėjo šešias kalbas.
Jei genocidas prieš žydus buvo neprilygstamas žmonijos istorijoje, taip ir pretenzijų konferencijos darbas yra neprilygstamas. Jokiomis pastangomis niekada nepavyks atkurti žuvusiųjų ir kompensuoti aukų kančias. Claims konferencija pelnė Vokietijos pripažinimą savo kova su nusikaltimais ir ne tik turto, bet jis ir istoriją sugrąžino. Visą laiką Saul Kaganas buvo organizacijos sąžinė, istorikas ir advokatas tų, kurie nežmoniškai kentėjo .
S.Kaganas buvo beveik nežinomas plačiajai visuomenei, nes ginčijosi su užsienio vyriausybėmis:
Davidas Ben-Gurionas 1952 m. laiške pirmajam Claims konferencijos prezidentui Nahumui Goldmanui rašė: „Pirmą kartą žydų tautos istorijoje, engiamos ir apiplėštos žydų šeimos per šimtus metų sulaukė teisingumo. Engėjas ir plėšikas turėjo grąžinti dalį grobio ir sumokėti kolektyvinę kompensaciją už dalį materialinių nuostolių.“
Stuartas Eizenstatas, buvęs iždo sekretoriaus pavaduotojas ir specialusis prezidento Billo Klintono patarėjas Holokausto klausimais XX a. dešimtajame dešimtmetyje, sakė: „Neperdedame teigdami, kad 50 metų S. Kaganas buvo širdis, protas ir siela, siekiantis teisingumo už Holokausto siaubą išgyvenusiems žmonėms.”
Deborah Dwork, istorijos profesorė ir Holokausto bei genocido studijų centro direktorė , pavadino Kaganą neįvertintu herojumi pokario žydų istorijoje. „Jis buvo negailestingas ir nuolankus“, – sakė ji, lygindama su „nacių medžiotoju“ pasiskelbusiu Simonu Wiesenthaliu, kuris teigė dalyvavęs ,,medžiojant” Adolfą Eichmanną. Anot jos, ponas S.Kaganas istoriškai buvo svarbesnė figūra. Žodis „medžioklė“ tiesiog labiau sužadina visuomenės vaizduotę nei žodis „derėtis“, – pridūrė ji.
Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė: ,,Aš jį prisimenu kaip nediduką kuklų žmogų, turintį didžiulį autoritetą. Jo klausydavo ir jį išgirsdavo. Neveltui jį vadina “Restitucijos tėvu”. Lietuvos žydų bendruomenė turi ne tik didžiuotis, kad S. Kaganas gimė Vilniuje, bet kad jo žodis buvo tartas ir dėl Lietuvoje, pirmojoje po Sovietų Sąjungus žlugimo valstybėje, priimto įstatymo dėl žydų bendruomenių turto dalinės restitucijos.
1939 metų pabaigoje tėvas Š – I Kaganas patarė sūnui Saul važiuoti pas gimines į Niujorką.
S. Kaganas pagal Japonijos diplomato Č. Sugiharos vizą keliavo 1940 m. Transsibiro geležinkeliu į Japoniją, o paskui į JAV; jis įsitraukė į JAV armiją; išlaikęs specializuotą rusų kalbos mokymo programą; tarnavo oro pajėgose ir buvo paskirtas skraidyti naikintuvu Normandijoje, Prancūzijoje; dalyvavo Bulge mūšyje; garbingai atleistas iš kariuomenės atlikti tyrimus Karinės vyriausybės tarnybai (OMGUS). Jo darbas buvo Jungtiniame paskirstymo komitete Berlyne, Vokietijoje prieš sovietų blokadą. Jis dalyvavo akademinėse Holokausto studijose.
Kaganas gimė Vilniuje 1922 metais Vilniaus žydų ligoninės administratoriaus Šebselo-Joselio Kagano šeimoje. Š-J. Kaganas gimė 1884 m. jis buvo kilęs iš Gelvonų (Gelvon-jidiš k.) štetlo
S. Kagano motina Leja Kagan ( Britanišky-merg.) namų šeimininkė gimė 1888 m. Ji buvo kilusi iš Paberžės (Podbereže-jidiš k.) štetlo. Gyveno Š-J. Kanago šeima prie žydų ligoninės Pylimo gatvėje. Šeimoje buvo dar vienas sūnus Emanuelis, gimęs 1913 m. 1941 birželio . Š-J Kaganas išvažiavo gydytis į kurortą Soči, Rusijoje, ir tai jį išgelbėjo nuo Holokausto. 1941 m. Leja ir Emanuelis Kaganai buvo įkalinti Vilniaus gete.1942 m. jie dar buvo priverstinai patalpinti Vilniaus gete Ligoninės g.
S. Kagano motina Leja Kagan.
Tėvas Šebsel-Josel Kagan (1884-1964) 1927m. ,Vilnius
1946 metais Š-J. Kaganas grįžo į Vilnių, nesurado šeimos, vedė kitą moterį – našlę ir išvyko su ja į Stokholmą, kur 1964 metais mirė. Prieš tai buvo susitikes su sūnumi Saul.
Saul Kaganas vedė Elisabeth Koblenzer, kuri mirė 1967 m, antroji žmona buvo Eleanor Speer (Eleanor Spear). Kaganui gimė sūnus Dovydas ir dukra Julija, dar šeimoje buvo du įvaikinti vaikai Jonathanas ir Emily Lobatto.
Saul Kaganas turėjo daug pomėgių. Šešių kalbų mokėjimas atvėrė jam Europos ir Amerikos švietimo kanoną. Jis buvo vaizduojamųjų menų ir klasikinės muzikos mėgėjas. Buvo gerai susipažinęs su Vokietijos politika iki valstybinio lygio. Tačiau jo giliai žmogiškas įsipareigojimas besąlygiškai rūpintis tais žmonėmis, kurie išgyveno kruvinus nacių persekiojimo baisumus.
Saul Kaganas mirė 2013 m lapkričio 9 dieną, jam buvo 91 metai.
Tekstą pagal archyvinius dokumentus parengė Geršonas Taicas.
