Nuotraukos iš fimo Vidūno Gelumbausko.

Šis vaidybinis kino filmas paremtas tikrais karo metų įvykiais. Veiksmo vieta –  Vilniaus getas (1942–1943 m.) nacių okupacijos metais. Filmas pasakoja apie fatališką ir kartu nepaprastai tragišką liepsnojančios meilės ir baisios neapykantos istoriją, užsimezgusią tarp nacių karininko Kitelio, buvusio aktoriaus ir džiazo muzikanto, ir muzikinio pasaulio žvaigždės dainininkės žydaitės Chajos. Dėl šios fatališkos meilės Vilniaus gete įkuriamas teatras.

Daininkė Chaja.

Geto teatro įkūrimą geto gyventojai sutinkama su nepasitenkinimu ir pasipriešinimu. Jie jaučiasi pažeminti šventvagiškos idėjos, kad čia, kur masiškai buvo žudomi Vilniaus gyventojai žydai, tai yra kapinėse, egzistuos teatras.

Režisierius Julius Dautartas

Tačiau šį sumanymą, nepaisant protestų ir pasipriešinimo, imasi įgyvendinti Vilniaus geto žydų policijos vadas Jakobas Gensas, įsitikinęs, kad teatras – puiki priemonė „normalizuoti“ pasmerktųjų žmonių gyvenimą gete.

Autoriaus ir režisieriaus Juliaus Dautarto paklausiau:

Kodėl jūs, režisierius ėmėtes Geto temos, kuo jums svarbi ši tema? Ar tuomet aktoriai, dar būdami Riomerio universiteto studentai, suprato Holokausto temą, juk tai buvo prieš 8 metus?

Visa Holokausto tema persipynusi su Europos tradicijomis. Pasaulyje gyvena daug litvakų…kai Ispanija išvarė savo žydus, jie pasklido po Europą. Manyčiau, kad šią istoriją turėtų žinoti moksleiviai ir studentai.

Manau, kad svarbu šeima, kurioje augi. Šeimose, kuriose skaitomos knygos, ta tema yra suprantama. Mano  tėvai  buvo rašytojai, tai aš supratau. Gyvenome name su garsiais rašytojais I.Meru, G.Kanovičiumi.

Mano seneliai Holokausto metu yra išgelbėję mergaitę žydaitę. Mes tuo didžiuojamės. Kaip aš sakau dėl gerų tėvų darbų esu šviesoje. Klausimas, ar mes pratesėme tą šviesą, ar tik spekuliuojame ta šviesa? Jeigu tu augi su šia tema, tada kauniesi prieš antisemitizmą, prieš agresiją. Todėl džiaugiuosi, kad man pavyko perduoti supratimą  mano dukroms, mano visa šeima nuo pat mažens viską žinojo.

Buvo ir skaudžių dalykų mūsų Antakalnio gatvės kieme. Vaikais būdami, sakydami skaičiuotę : ,,lipo žydas kopėčiom ir nukrito…” ir mūsų draugai žydai šią skaičiuotę sakydavo, bet kada nugirdo mūsų tėvai, mes buvom pasodinti prie stalo ir mums pradėta aiškinti. Ką tuomet suprato 8-erių metų vaikas? Po to  ateina laikas, kai tu kauniesi už tas vertybes, už tragišką istoriją.  Galima tą palikti kaip istorinį faktą, kas ir yra Lietuvoje kaip statistika.

Grįžtant prie klausimo, ar mano studentai tą žinojo, – aišku, kad jie žinojo. Žinoma, kai mes prisilietėm  prie Vilniaus geto istorijos, tai jie tapo ne tik personažais, kurie suvaidino tragišką geto tremtį, bet jie tapo  iš tikrųjų žmonėmis. 10-12 aktorių, tapę Lietuvos piliečiais, sau niekada neleis bjaurių dalykų, panašių  kaip Paneriuose vykusių  provokacijų prie memorialo. Daugeliui  tai tik faktas, kuris pasimiršta, bet Paneriuose juk raidė V ir Z visai kitaip skamba.

Prisiminkim, kaip kūrėte spektaklį ir filmą?

Studentai, kurie nusifilmavo filme ,,Getas” jau seniai baigė studijas, šis filmas buvo pristatytas prieš 8-erius metus. Aktoriai, kurie vaidino būdami  studentais,  dabar yra labai atsakingi pareigūnai, teisininkai, ekonomistai, pschologai, baigę Riomerio universitetą. Pro Vilniaus senamiestį eidami ir pro getą, jie visada man sako, kad tikrai jaučia, esą iš  geto.

Chaja, kuri vaidino mergaitę, –  pagrindinį  personažą, ją bandoma apsaugoti. Sobolio pjesės traktuotėje daugelio šių personažų net neegzistuoja. Filme matyti, kad Chajos niekas kaip dainininkės nesistengia apsaugoti.

Žiūrovai matė spektaklį, ir filmą. Norėjau, sukurti spektaklį apie getą, kuriame buvo teatras. Žinoma, spektaklis tikrai buvo stipresnis negu fimas, parodytas balandžio 28d. Be galo emocionalus. Kai mano draugai pamatė, spektaklį pasakė, kad reikia būtinai nufilmuoti ir jie tapo rimtais mecenatais. Paaukojo gerą sumą, galvojau, na pagaliau lietuviai negaili. Mecenatai buvo labai kuklūs žmonės, nesiafišavo, o aš pagalvojau, kad tikrai reikia sukurti filmą pagal spektaklį. Fimas ir spektaklis yra visiškai atskiri kūriniai.

Mūsų filme yra garbės ir orumo klausimas, Karaliaus Lyro klausimas, kad labai sunkus yra fizinis sunaikinimas, bet nemažiau baisu, kai norima palaužti sielą, atimti tavo gyvenimo būdą, šventes, tavo kalbą, tavo papročius. Ir viename ir kitame spektaklyje man buvo svarbu įrodyti, kaip stengiamasi palaužti dvasią ir po to sunaikinti.

Tai buvo jūsų pirmas spektaklis apie Holokaustą. Po 8-erių metų pastatėte spektaklį apie Icchoką Rudaševskį, berniuką kalintą gete. Juk jūsų režisuotame spektaklyje apie Rudaševskį vaidino 6 aktoriai iš Ukrainos, kurie jau mokėjo lietuviškai. Dabar galime teigti, jog tai buvo preliudija  karui, kuris vyksta Ukrainoje.

Visiškai neseniai Vilkaviškyje buvo parodytas spektaklis  ,,Mano vardas Icchokas”, skirtas ukrainiečiams. Susitikti su ukrainiečiais  bėgusiais nuo karo ir pamatyti spektaklį suvažiavo mamos, broliai. Spektaklyje buvo scena, kurioje aktorius , vaidinęs nacį kalbėjo apie pralaimėjimą Stalingrade. Tai priminė Mariaupolį.

Neveltui vokiečių nacių fašizmą dabar lygina su Rusijos fašizmu. Tai iš tikrųjų atskleidžia moralinį dalyką. Yra nemažai sušaudyta žydų, vien dėl to, kad jie ukrainiečiai.

Aktualija teatre ir mūsų gyvenime vis labiau tampa svarbi, parodanti, prie ko vis labiau gali ativesti agresija.

“Mano vardas Icchokas” (I. Rudaševskio dienoraščio motyvais), aut. ir rež. J. Dautartas

Šis spektaklis paremtas tikrais gyvenimo įvykiais, prikeliantis skaudžią, sveiku protu nesuvokiamą Holokausto istoriją. Tai laikotarpis, kuomet vyko hitlerininkų sumanytos ir vykdytos masinės žydų žudynės, kai vienas svarbiausių Hitlerio siekių buvo žydų tautos sunaikinimas.

Spektaklis unikalus tuo, jog yra paremtas tikru jaunuolio pasakojimu. Vokiečių saugomame gete atskleidžiama tiesa apie bado, šalčio, skurdo, kasdienės kovos už būvį, perpildytų kambarių ir troškių malinų, smurto ir pažeminimų tikrovės pasaulį. Pasaulį, kuriame žvilgsniu išlydėdamas pilkus, išvargusius, alkanus „žmones“ ten, iš kur jie jau niekada nebegrįš… Icchokas įstengia tikėti geltonu „gyvenimo“ pažymėjimu.  Karo metais naciams okupavus kraštą Icchokas kartu su tėvais ir kitais žydais buvo išvarytas į  Vilniaus senamiestyje įkurtą getą. Ten paprastame mokykliniame sąsiuvinyje savo gimtąja jidiš kalba jis rašė dienoraštį.

Su režisieriumi  Juliumi Dautartu kalbejosi Ilona Rūkienė