Nuotrauka 2021 m. Arkadijus Šeinker 100 metų. Foto: Maja Tolsdorf
Balandžio 11 d. – nacių koncentracijos stovyklų kalinių paleidimo į laisvę diena. Vienas iš kruviniausių fašizmo simbolių buvo Štuthofo stovykla, įkurta Lenkijos teritorijoje. Štuthofo stovykla egzistavo nuo 1939 metų rugsėjo 2 d. iki 1945 metų gegužės 9 dienos.
Jis buvo į vakarus nuo Štuthofo, miškingoje vietovėje prie Vyslos upės žiočių, 36 km į rytus nuo Gdansko (Dancigo). Žemės danga drėgna, nes plotas buvo jūros lygyje.Štuthofo stovykla – kalinių: civilių ir karių stovykla, o koncentracijos stovykla jitapo tik 1942 m. sausio 8 d. Per Štuthofo stovyklą teko praeiti maždaug 115 000kalinių; iš jų 65 000 mirė, o 22 000 buvo perkelti į kitas koncentracijos stovyklas. 1945 metais Štuthofe buvo beveik 50 000 kalinių, kurių didžioji dauguma buvo žydai. Sovietų armija stovyklą išlaisvino 1945 metų gegužės 9 dieną. Štuthofo kaliniai niekada nepamiršo šios dienos.
Vienas Štuthofo kaliniu nuo 1944 metų tapo ir Arkadijus Šeinkeris, gimęs Rygoje 1921 m.
A. Šeinkerio seneliai iš tėvo pusės su senelio motina Roza gim. 1829 m.atvyko į Rygą 1870 metais iš Biržų. Benjaminas – Kafmanas Šeinker gim. 1850 m. Jis buvo siuvėjas. Muša – Pera Šeinker (mergautinė – Lipšic) gim.1852 m.
Nuotraukoje Lidyjos ir Šimono Šeinkerių šeimoje Rygoje gime dukros: Betty ir Rachel ; sūnūs : Benjaminas , Arkadijus ant kėdės.
Šenkerių šeima Riterių g. Rygoje įsigijo žemės sklypą ir pasistatė medinį namelį.Šeinkerio šeimoje gimė dukros: Frida, Rachel, Tanja ir sūnūs : Hermanas, Simonas ir Ilja. Frida ir Rachel vaikystėje mirė. Simonas buvo Arkadijaus tėvas, o Lidija (Libe) Gottlieb iš Jelgavos – (Mitau) mama.
Šeinkerių šeima turėjo taip pat keletą namų ir parduotuvių. Kurį laiką vaikai lankė privatų vaikų darželį. Vėliau- lankė žydų gimnaziją, kur buvo dėstoma vokiečių kalba. Šeimos nariai ir giminės domėjosi muzika, tarp jų buvo profesionalių muzikų. Daugelis skambino fortepijonu, griežė smuiku, turėjo gerą balsą, mėgdavo dainuoti.
Arkadijaus vaikystė ir paauglystė buvo laiminga jie gyveno dvasinėje kūrybingoje aplinkoje. Šeima buvo turtinga, gyveno Rygos senamiestyje , Naujojoje g. šešių kambarių bute.
Vaikai lankydavo teatrus, koncertus ir kiną. Arkadijaus tėvas mėgo J.S. Bacho ir R. Vagnerio muziką. Pats Arkadijus žavėjosi Frederiko Šopeno ir Liudviko Van Bethoveno muzika jie tapo mylimiausiais kompozitoriais visam gyvenimui. Arkadijos mokėsi pas nuostabius pianistus ir pedagogus.
1939 metais tūkstančiai Rygos vokiečių paliko Rygą ir grįžo į Vokietiją. 1941 m. birželio m. kelios A. Šeinkerio šeimos giminių buvo ištremti į Sibirą.
Teksto ištraukos iš A. Šeinkerio knygos “Genocidas Rygoje”
1941 m. liepos 1 diena vokiečiai įsiveržė į Rygą, jie rodė didelį susidomėjimą senamiesčiu, ypatingai bažnyčiomis, katedra, kuri buvo netoli mūsų namų.
Mes žiūrėjome pro langą, staiga pasibeldė į mūsų duris, kai atidarėme, pamatėme tris ginkluotus policininkus. Policininkai apieškojo mūsų namus, paėmė mano mamos papuošalus, auksą ir brangakmenius, ir dėjosi sau į kišenes. Jie klausė mūsų, kodėl žiūrėjome pro langą, taip pat grasino, draudė žiūrėti pro langą ir mus suėmė.
Mano mama ir aš buvome nuvesti į kambarį, kur buvo nacis, jis aprėkė mano mamą, kai pamatė, kad mano mama mūvi auksinį vestuvinį žiedą, jis siaubingai įniršo, priėjo prie jos ir iš visų jėgų jai trenkė įsakmiai liepė nusimauti žiedą ir atiduoti jam.
Ji neverkė, aš pirmą kartą mačiau kaip mama buvo mušama ir aš negalėjau jos apginti. Mes buvome nuvesti į didelį kambarį ir turėjome atsistoti už pianino kampe, buvome stebimi jauno latvių policininko, kuris mus izoliavo nuo kitų žydų. Tai buvo labiau laimė nei bausmė, nes kitame kambaryje buvo daug žydų iš kurių buvo tyčiojamasi ir kurie buvo mušami.
Mes ten turėjome išstovėti iki vėlaus vakaro. Tada mano mama buvo išvesta plauti karinių automobilių, kurie stovėjo kieme. Vėliau mes buvome paleisti ir galėjome grįžti namo. Mano mama pasakojo, kad ji beveik nebeturi jėgų , ji turėjo labai sunkiai dirbti. Baimė ir pasibaisėjimas liko mumyse.
Mūsų šeima – tėvas, mama, Betty, Rachel ir aš – dar mėnesį galėjome pagyventi savo patogiame kambarių bute.1941 rugsėjo 24 d., lygiai po mėnesio, kai mums buvo pranešta apie Benjamino mirtį, mūsų butas buvo perimtas. Mes visi buvome iš jo išmesti. Per pusę valandos mes turėjome susirinkti savo asmeninius daiktus ir naktį praleidome laiptinėje.
Kita rytą tėvas suorganizavo karutį ir mes patraukėme geto kryptimi.
Dėl butų trūkumo gete buvo ankšta, dažnai viename kambaryje gyvendavo kelios šeimos. Daugelis butų jau buvo užimti ir mes neturėjome šansų gauti atskirą.
Mano sesuo Rachel ir jos anyta gavo mažą butuką Ludzas gatvėje. Tame bute be Rachel su kūdikiu, jos anytos dar gyveno mano mama ir sesuo Betty. Rachel vyras ir jo tėvas buvo “paimti dirbti”, daugiau jie į butą nebegrįžo.
Didysis Rygos getas egzistavo apie 60 dienų, jos buvo suskaičiuotos. Artėjo sunaikinimo diena-1941-11-29. Lapkričio 28 d. buvo paviešintas įsakymas, kad kitą rytą visos moterys, vaikai ir senesni vyrai, susirinktų Sammel aikštėje.
Vieną vakarą grįžęs iš darbo aš sužinojau apie šį įsakymą, kad moterys ir vaikai turi palikti ši getą. Sunkia širdimi aš ėjau pas savo mamą ir seserį atsisveikinti ir padrąsinti neprarasti vilties. Kai aš atėjau pas juos, apkabino mane mama, pažiūrėjo ir pasakė verkdama:” mielas Alli, mes niekada nepasimatysime”. Aš atsakiau: “nesakyk taip, neprarask vilties”. Savo motinos paskutinių žodžių aš nepamiršiu niekada. Motinos širdis jautė baisią tiesą ir ji sakė tai, ką jautė, deja tai buvo tiesa.
Mano seserys nenorėjo galvoti apie artėjančią siaubingą dieną. Sesuo Betty sakė :” aš dar jauna, aš noriu toliau gyventi”. Aš apkabinau ją ir pabučiavau. Šie tragiški momentai man skaudino sielą. Tai nebuvo vienintelis atvejis, visame gete tūkstančiai šeimų atsisveikino.
Šis pirmas įvykis 1941-11-29 baigėsi Didžiojo geto žydų sunaikinimu. Apie 14000 žydų moterų, vaikų ir pagyvenusių vyrų buvo nušauta Rambulos miške 10 km nuo Rygos. Ši tragedija pasikartojo po 10 dienų.
Tą pačią dieną, kai po darbo aš grįžau į geta, sniege ir lede pamačiau daugybę kraujo pėdsakų. Sniegas buvo ne baltas, o raudonas. Aš turėjau pamatyti šiuos baisius vaizdus, nes nuo dabar Didysis getas ir jo gyventojai nebeegzistavo.
Tuo metu pas mus atsirado nauja sąvoka “organizavimas” t.y. vogimas. Mūsų užduotis buvo išgyventi ir todėl mes susidūrėme su savo įsitikinimais, nes buvo Biblijoje sakoma – nevok.
Mes neturėjome kitos galimybes, kaip vogti iš savo priešų. Ne kiekvienas iš mūsų buvo šiam reikalui pasiruošęs, talentingas ir greitas. Alkis buvo mūsų nuolatinis palydovas. Mes buvome vergai.
1944 rugsėjo mėnesį man nepasisekė. Prie vartų kontrolės aš buvau sučiuptas. Savo drabužiuose buvau paslėpęs gabalėlį sviesto, o kai norėjau jo atsikratyti, padėjau pakelį ant žolės.Deja tai buvo pastebėta ir mane nubaudė. Gavau 50 smūgių su lazda į pliką užpakalį, žiūrint visiems aš vos pastovėjau. Kai kolona patraukė atgal, aš negalėjau eiti ir vėl buvau nubaustas. Man surišo rankas už nugaros ir užmovė ant medžio kamieno. Jau po kelių minučių jaučiau nepakenčiamus skausmus ir rėkiau. Mano šauksmai karininkams nepatiko, jie nusprendė mane “nuraminti”,- apipylė šaltu vandeniu. Aš buvau šlapias nuo galvos iki kojų.
Vakarai jau tada buvo šalti ir šlapiais drabužiais aš turėjau kaboti ant medžio kamieno. Šiandien aš net nežinau, kaip tada grįžau į baraką. aš tik prisimenu jog dėl atvirų žaizdų ant užpakalio, negalėjau gulėti ant nugaros. Keletą dienų buvau nedarbingas, o tai buvo labai pavojinga, nes kas negalėjo dirbti buvo likviduojamas.
1944-10-10 paskutinę minutę iš Rygos uosto išplaukė laivas su žydais tarp jų ir aš į Piliavos uostą. Maisto buvo mažai, mes jautėme badą ir nuolatinį troškulį. Vėliau mus sunkvežimiu atvežė į koncentracinę Štuthofo stovyklą. Kalinys lenkas mums davė naują asmenybę – tapau – belaisviu, numeris – 98112.
Gyvenimas koncentracinėje stovykloje buvo siaubingas, barakai buvo perpildyti, nes daug belaisvių atvyko iš Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos. Mes miegodavome ant grindų, kūnas prie kūno ir rytais dažnai būdavo randami mirusieji. Labiausiai kentėjo Lenkijos žydai, jie jau buvo viską praradę, buvo tik oda ir kaulai. Nes metų iš metais kentėjo badą. Man kilo mintis, kad aš turbūt po kelių mėnesių atrodysiu taip kaip ir jie. Todėl bandžiau pagal galimybes stiprinti savo kūną: “judėjimas” buvo mano moto, kad išsaugočiau sveikatą. Sanitarinės aplinkybės buvo katastrofiškos, higienos nebuvo nė pėdsako. Badas kankino mus kiekvieną dieną, mūsų veidai įkrito ir skruostikauliai išsišovė.
1944 lapkričio mėnesį kaip darbininkas buvau perkeltas į naują darbo stovyklą, tai buvo koncentracijos stovykla – Danzig – Burggraben. Ši stovykla palyginus su Štuthofu buvo tikras rojus. Kiekvienas belaisvis turėjo lovą, vietoj barakų gyveno mažuose nameliuose. Tačiau ten vyravo griežtas darbo rėžimas.Darbas buvo sunkus, maisto buvo mažai, bet daugiau negu Štuthofe. Dirbdavome gamykloje, kurį gamindavo povandeninius laivus.
1945 m sausio pradžioje visi žydai, kurie dar stovėjo ant kojų, buvo priverstinai evakuoti. Prasidėjo, ir ne tik mūsų stovykloje,- mirties maršai. Tai buvo sausis ir labai šalta, mes turėjome su mediniais batais ir plonais drabužiais žygiuoti apie 130 km per sniegą ir ledą vakarų kryptimi. Naktis mes praleisdavome bažnyčiose arba tvartuose. Dėl bado, nuovargio ir ligų daugelis neištvėrė kelionės ir buvo pakeliui, dažniausiai miškuose nušauti.
Gottenhofe padėtis buvo katastrofiška. Ten nebuvo jokios pastogės. Aš prisimenu, kad mes miegodavome sandėlyje ant lentynų. Darbo nebuvo, normalaus aprūpinimo taip pat. Vandenį turėjome semti iš upės ir nešti į virtuvę, kad išsivirtume sriubą ar bulvių. Tvyrojo visiškas badas, buvo verdama arklių mėsa. Dėl bado ir higienos nebuvimo atsirado epidemija, kasdien mirė žmonės.
1945 m. vasario m. man pakilo temperatūra ir apėmė silpnumas. Aš pradėjau silpti kasdien tapdavau vis silpnesnis ir silpnesnis, nejaučiau bado ir neturėjau apetito, tačiau mane troškino. Taip aš vegetavau nuo vasario iki kovo ir turėjau žiūrėti, kaip mano geriausi draugai miršta iš bado. Aš tapau apatiškas ir praradau orientaciją. Neturėjau veidrodžio , tačiau mačiau tiktai odą ir kaulus, sargyba mumis beveik nebesirūpino.
1945.03.10 mus išvadavo Sovietų sąjungos kariuomenė. Aš mačiau šį išlaisvinimą ir nors buvau nusilpęs, mane apėmė džiaugsmas.
Manęs dažnai klausia kaip aš išgyvenau Holokaustą, kai milijonai žydų Europoje buvo sunaikinti. Į šį klausimą galiu taip atsakyti: ”Dievas mane saugojo ir norėjo, kad aš kaip liudininkas papasakočiau apie šį nežmonišką laiką”.
Po metų tarnybos Sovietų armijoje 1946 metais Arkadijus grįžo į Rygą, būdamas 25 metų. Daugiau kaip 50 Arkadijaus Šeinkerio giminių žuvo per Holokaustą, tik jis vienintelis iš savo šeimos,- išgyveno.
Jis buvo aukštas gražus vyras pilkomis akimis ir šviesiais plaukais. Arkadijus įstojo mokytis į Rygos konservatoriją ir sėkmingai ją baigė. Jis pasirinko pačią humaniškiausią pasaulyje profesiją – tapo fortepijono mokytoju. Daug metų A. Šeinkeris Rygoje mokė groti fortepijonu vaikus ir suaugusius. Apie 1970 metus surado meilę Šiauliuose ir išvažiavo į Šiaulius, kur irgi dirbo fortepijono mokytoju muzikos mokykloje, jam gimė dar vienas sūnus. Po pusmečio jis puikai kalbėjo lietuviškai.
Apie 1990 metus A. Šeinkeris emigravo su šeima į istorinę tėvynę Izraelį. Po dvejų metų grįžo į Europą, šį kartą į Vokietiją. Jam buvo skubiai suteikta Vokietijos pilietybė. Jis dirbo muzikos mokytoju ir vedė privačias pamokas iki 2005 metų, vokiečių kalbą jis puikiai mokėjo nuo vaikystės.
Mirė A. Šeinkeris 2022. 02. 13. Lorrache, Vokietijoje, savo namuose.
Geršonas Taicas:
P.S.
Aš pažinojau Arkadijų Šeinkerį daugybę metų, daug kartų buvome įvairiuose privačiuose renginiuose. Man A. Šeinkeris niekada nepasakojo apie siaubingus įvykius 1941-1945 metais.
Aš radau Latvijos archyve dokumentus apie A. Šeinkerio senelius ir proseneli, labai gaila kad jis pats tų dokumentų niekada nebepamatys.