Taip, ir vėl tos Holokausto atminimo dienos! Dar ir reikalaujama šį žodį rašyti iš didžiosios. Jau stereotipinėmis tapusios reakcijos į „ir vėl“ rodo, kad tūlam lietuviui žydai vis dar kažkokie svetimkūniai, kažkaip dar Lietuvoje užsibuvę. Ir ne tik: „jie“ įžūliai nesiruošia pamiršti ne tik skausmo, bet ir nuoskaudų. Na, ne krikščionys jie, ne krikščionys“.

Bet kuriuo atveju, Lietuvoje žydai toleruojami, o vienas net mylimas, mat prikaltas prie Kryžiaus.

Ši buitiniame kontekste „jie“ ir „mes“ takoskyra veidaknygėje formuluojama taip: „Pažvelgus į Lietuvos žydų kalendorių, krinta į akis nuolatiniai renginiai, skirti tai holokausto aukoms atminti, tai apsilankymams Paneriuose, tai Kauno geto, tai Vilniaus geto, tai Lietūkio garažo aukų minėjimams. Ar tie žydai nieko kito neveikia, kaip tik rauda? Ar nebuvo kitų genocidų? Ne, nieko nesakau, suprantu jų skausmą, bet reikia jausti ribas. O nuolatinis Škirpos ar Noreikos, Krikštaponio piršimas? Nuolatiniai metų metais nesibaigiantys reikalavimai. Kiek galima?“

Ir dar vienas konkretaus asmens pavyzdys, anot jo, gerbiančio žydus „už jų protą“. Kalbėdamas apskritai apie politiką vis priminė man mano žydiškumą bei standartinį klausimą: „O kiek žydų buvo NKVD?“ Ir kaip vyšnią ant torto: „6 mln. žydų? Kad tiek žydų Europoje nebuvo.“

Ką tokiam geranoriškam žydų gerbėjui atsakyti? Pasakiau, kad mano žiniomis Sibire nežuvo nė vienas lietuvis ir kad Vorkuta iš tikrųjų buvo puiki sanatorija. Mačiau, žmogus įsižeidė, net pagailo. Pridėjau nuorodą į Holokausto enciklopediją. Tikiuosi, angliškai skaito.

Šiuo straipsniu siekiu atkreipti dėmesį į Holokausto atminties suvokimo svarbos, vis tolstančios nuo istorinio įvykio laike, problemą. Taip paprastai atsitinka, kai nuo istorinių įvykių praėjus kokiems 70 metų šie apauga politiniais mitais. Holokausto atveju kuriami nauji tabu arba atsiranda nauji būdai šią tragediją sumenkinti, imant lyginti ją su kitomis tragedijomis tol, kol nebelieka išskirtinumo ir tuo pat moralinės atsakomybės kaip vertinimo kriterijaus.

Dėl to Holokaustas praranda išskirtinumą ne tik kaip žydų tautos tragedija. Mat nebegirdimas ir perspėjimas žmonijai niekada nepamiršti galutinio žmogiškosios moralės bankroto. Žinoma, pedagoginiais sumetimais. Holokaustas juk buvo sistemingas, biurokratinis, valstybės remiamas milijonų žydų vyrų, moterų ir vaikų žudymas pramoniniu būdu.

Jeigu kam sunku įsivaizduoti (o normaliam neįmanoma), kaip pramoniniu būdu žudyti žmonės, siūlau Youtube susirasti ir pasižiūrėti vaizdo klipą iš karvių skerdyklos. Žydų ir kitų „nesveikų“ žmonių grupių naikinimas dujų kamerose sugrūdus iki 1 200 žmonių į vieną dujų kamerą buvo ta pati gyvulių skerdykla, visų pirma, atėmus iš naikinamų žmonių jų veidą. Tokiu būdu Aušvice nužudyta iki 6 000 žmonių per dieną, kas dieną.

Vokietijoje šiuo metu kaip tik vyksta diskusija apie Holokausto reikšmės menkinimą naudojant reliatyvizavimo metodologiją. Filosofas Jurgenas Habermasas, laikomas Vokietijos sąžine, kaltina Vokietijos kairiuosius susirgus reliatyvizmo liga. Jiems ploja atsistoję Vokietijos proputiniškos partijos AfD antisemitai. Vokietija turi dvi jos visuomenę slegiančias ir ateityje slėgsiančias istorines ir psichologines traumas: Hitleris ir Holokaustas.

Pirmu atveju dėl traumos nuolat nusilenkiama pradžioje sovietams, o vėliau Rusijai. Taip ši trauma pavertė vokiečius Putino tarnais, pamiršusiais, kaip, beje, ir Lietuvoje, vertybinius demokratinės civilizacijos principus. (Nors, vienas skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos yra. Lietuvių neslegia joks kaltės jausmas. Neslegia nei dėl Lietuvos laikinosios Vyriausybės ir jos paskirtos administracijos bendradarbiavimo su naciais persekiojant ir žudant žydus, nei dėl sovietinio prisitaikėliškumo, sugadinusio kritinės dalies visuomenės moralinį kompasą. Konkretus pavyzdys – 60 proc. Lietuvos visuomenės remia nuolaidžiavimo Kinijai politiką. Tai yra nusilenkia šaliai, kuri, kaip ir Putino Rusija, reikalauja, kad lietuviai atsiklauptų).

Vokietijos ir Europos kairieji (ne socialdemokratai, kai jų nevaldo buvę maoistai ir komunistai) sąmoningai apsiėmė reliatyvizuoti antrąją traumą – Holokaustą, siekdami ja kaip nors atsikratyti. Pasirinktas būdas yra Izraelio demonizavimas. Izraelis jiems tapo, antisemitų džiaugsmui, legitiminiu neapykantos taikiniu. Juk nieko nėra patologiškai maloniau už apsimetinėjimą nesant antisemitu ir tuo pat vartoti visą antisemitinį žydo menkinimo bei demonizavimo žargoną.

Nieko nėra maloniau, kaip nusimesti atsakomybės, kaltės naštą, permetant ją ant aukų pečių patiems apsimetant aukomis, aukas paverčiant budeliais. Juk ne šiaip sau kairieji ir dešinieji radikalai įvardija Izraelio politiką santykiuose su Palestinos arabais Apartheidu, žiauresniu už Holokaustą, o izraeliečius – bjauresniais už nacistus. Ir viena, ir kita yra antisemitinis pramanas, eskaluojamas jau daugelį metų.

Naujausias pavyzdys – Europos kairieji, susimetę su autoritarinėmis arabų valstybėmis Jungtinėse Tautose (JT), paskelbė sprendimą paskirti nuolatinę komisiją Izraelio „nusikaltimams žmoniškumui“ tirti. Nuolatinė komisija? Tokio atvejo JT dar nėra buvę. Pasirodo, Sirijos budelis Asadas, jo režimas, išžudęs pusę milijono sirų, tarp jų apie 100 000 vaikų bei 4 000 Palestinos arabų, tokios nuolatinės komisijos nenusipelnė. O ką jau kalbėti apie Rusiją, Iraną, Kiniją ir Šiaurės Korėją – tarp mūsų, kairiųjų, šnekant.

Tęsiant Holokausto reliatyvizavimo temą, būtina atkreipti dėmesį į dar vieną triuką: prieš Holokaustą pastatomi kiti genocido nusikaltimai, nors pats palyginimas nepalyginamo yra niekas kita kaip, pirma, elementarus antisemitizmas, antra, nesuvokiamo žmogaus moralinio bankroto masto atmetimas. Ir ne, nekalbu apie paties genocido ir jo sukeltų kančių išskirtinumą. Patekusiems į genocido mėsmalę nesvarbu, ar jį žudo nacis, bolševikas, Afrikos gentis, turkas ar minia per pogromą. Holokausto kontekstas savaime išskirtinis žmonijos istorijoje, taip kraupiai išskirtinis, kad Holokaustas visoje pokarinėje Europoje priskiriamas tik žydams, tiems svetimiems, kurie patys „dėl to“ kalti. O ir „visi mes kentėjome, todėl ir mes tinkame būti įtraukti į genocido aukų sąrašą“.

Dėl to Holokaustas praranda išskirtinumą ne tik kaip žydų tautos tragedija. Mat nebegirdimas ir perspėjimas žmonijai niekada nepamiršti galutinio žmogiškosios moralės bankroto

Nors panašūs norai niekaip neatitinka 1948 m. JT konvencijos genocido apibrėžimo: „Veika, kuria siekiama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę.“ Nemenkinant sovietinės okupacijos pasekmių Lietuvos visuomenei, jeigu pritaikytume kiekį – 95 proc. nužudytų Lietuvos žydų – lietuviams, tai Lietuvoje veik nebūtų likę nė vieno lietuvio. Tačiau faktas tas, kad žydų bendrapiliečių kraujas neperkeltine prasme tekėjo 256 duobėse, iškastose veik visoje Lietuvos teritorijoje.

Taip nuosekliai dešiniųjų radikalų Lietuvoje ir kairiųjų bei dešiniųjų radikalų Europoje vykdomas tikslinis dviejų kančių naratyvo puoselėjimas, skirtas Holokausto reliatyvizavimui. Vokietija, kaip valstybė, šiuo atveju vis dar išskirtinė, bet, matant pastangas Holokausto fenomeną sumenkinti, nežinia, kiek dar senoji gvardija atlaikys. Galima liūdnai žydiškai pajuokauti, kad bent jau pasaulio antivakseriai nusprendė susitapatinti su nacių persekiojamais žydais.

Bet ką čia juokausi, kai Holokaustas paverčiamas šlykščia parodija, kurią žiūrint juokas stringa gerklėje. Nieko nebelieka, kaip vėl laukti aukščiausių Lietuvos pareigūnų proginių liūdnai gražių, pilnų užuojautos kalbų. Pasiryžtama net nukakti į Švediją dalyvauti Malmėje Holokaustui skirtoje konferencijoje, o grįžus namuosna visiems matant, be jokių skrupulų parodyti supratimą besimaivančiai antisemitų miniai, išsidabinusiai geltonomis Dovydo žvaigždėmis. Jeigu tai nėra Holokausto menkinimo ir moralinio bankroto rezultatas, tai kas tai?