Aleksandra Ketlerienė, LRT.lt portalo vyr. redaktoriaus pavaduotoja
Ištrauka iš Premjerės Ingridos Šimonytės interviu.
– Šis interviu pasirodo sausio 27 dieną, tai yra Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Jums šita tema yra svarbi, esate dalyvavusi ir vadinamojoje Atminties kelio eisenoje, ir ne kartą, jeigu neklystu. Lietuvoje Holokausto tema vis dar įžiebia labai daug diskusijų, akivaizdu, kad nesame atsakę į daug klausimų. Ar mes, Lietuva, kaip valstybė, turint omenyje visą istoriją, esame pakankamai įamžinę aukų ir gelbėtojų atminimą?
– Manau, mes apskritai nesame iki galo suvokę, ką reiškė žydai Lietuvos istorijoje. (…) Pats mastas, pats supratimas, kad tai 200 tūkst. žmonių, kad miestelių gyventojai didžiąja dalimi buvo didžiulės žydų bendruomenės, kurios tiesiog dingo, kažkas paėmė ir nupūtė nuo paveikslo 200 tūkst. žmonių. Man tas suvokimas atėjo gerokai vėliau.
(…) Man atrodo, kad mes pirmiausia nesuprantame, jog tai yra žmonės, kurie galėjo kurti Lietuvą, kuri dabar būtų buvusi visiškai kitokia šalis, nes čia būtų buvęs kitas ir mokslinis potencialas, ir ekonominis, ir politinis. Mes tiesiog netekome didelio gabalo savęs. Ir kad tai buvo ne žydai, tai buvo Lietuvos piliečiai žydai. Ir žydai buvo Lietuvos istorijoje daugybę šimtmečių. Tai yra kažkas, ko mes vis dar iki galo nesuprantame.
Yra didelis fokusas į Holokaustą, tai yra baisus nusikaltimas ir baisi neteisybė, bet manau, kad mes turime užgriebti gerokai už ir suprasti, kas tai buvo, kaip atrodė tie mūsų miestai. Todėl man svarbūs projektai, kurie tarsi bando atkurti tą supratimą, kad Lietuva nebuvo visada tokia, kokia yra dabar, ji atrodė visiškai kitaip. Ir kažkas savo pikta valia iš mūsų gyvenimo išbraukė labai didelę dalį mūsų gyvenimo paveikslo. Man tai labai svarbu, nes aš tai vertinu kaip mūsų bendrapiliečių žūtį.
Manau, kad mes apskritai nesame iki galo suvokę, ką reiškė žydai Lietuvos istorijoje.
Manau, kaip ir visos arti esančios istorijos, nes istoriškai tai vis dar arti, natūralu, kad yra daug dalykų, kurie skauda, kad norisi kai ką galbūt truputėlį pastumti į šoną, labiau į priekį iškelti kitus dalykus, kad ir žydus gelbėjusius žmones, Pasaulio teisuolius, kurių turėjome labai daug, nors didelė žmonių dalis stovėjo nuošaly ir nedarė nieko, tiesiog leido, kad taip įvyktų.
(…) Manau, kad kuo toliau, tuo geriau tą suprantame, ir kad daug diskusijų, kurios per pastaruosius 10 metų vyksta, vyksta į gera. Tarkime, tas pats sutarimas dėl Geros valios fondo, kuris buvo įsteigtas. Anksčiau atrodė, kad labai sudėtinga. Tas pats pyktis amžiną atilsį prezidentui Brazauskui už atsiprašymą Knesete. Dabar mes į tai žiūrime visiškai kitaip, nes atsiranda daugiau informacijos ir kita karta užauga, ir tas santykis galbūt lengvėja.
– Ką Vyriausybė planuoja daryti, kad būtų išgirsta ta istorija? Gal planuojami kokie nors projektai?
– (…) Manau, svarbu turėti bendresnį supratimą. Ir ne tik tų 200 tūkst., kurių netekome, bet ir visos Lietuvos žydų istorijos supratimą. Kaip žinoma, mes čia turime tokį pastatą, kuris vadinamas Sporto rūmais ir dėl kurio buvo didelių diskusijų, priimti sprendimai, kad ten turėtų būti konferencijų centras, šalia galbūt ir priestatas Holokaustui paminėti, šalia sutvarkytos kapinės, kurios buvo toje vietoje. Akivaizdu, kad ta vieta ir tas sprendimas yra konfliktiškas dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia dėl to, kad jis kelia tam tikrą įtampą. Taip, atrodo, kad galima sutarti, kad tai bus kažkoks objektas, kuriame bus tik labai pagarbūs renginiai ir nebus jokių koncertų ar šokių, bet tada atsiranda pusiau kepto daikto situacija. Todėl mes visus praėjusius metus šiek tiek bandėme konsultuotis, o kaip, jeigu pakeistume požiūrį ir nutartume, kad ta vieta, kaip ypatinga vieta Lietuvos žydų istorijoje, būtų skirta tam, kad Lietuvos žydų istorija ten ir būtų papasakota. Ar per muziejų, memorialą, specialiai tam tikslui dedikuotą objektą.
Turiu pasakyti, kad pavyko išgirsti nemažai palaikymo, ir manau, jog Vyriausybė bandys ieškoti geros idėjos, kaip galėtume tai įgyvendinti. Mane labai įkvepia Polino muziejaus pavyzdys Varšuvoje. Tikrai gražus muziejus, tikrai labai graži idėja ir labai puikus išpildymas.
Su Sporto rūmais galbūt sava specifika, nes yra pastatas, kuris yra kultūros paveldas, čia nieko naujai negali pastatyti, gali tik įprasminti ir įveiklinti. Neslėpsiu, yra žmonių, kurie sako, kad leiskime sugriūti šitiems rūmams, nes čia tiek neliečiama vieta, kad tiesiog tie rūmai tegul sugriūva. Toks sunkus sprendimas miesto viduryje laukti, kol tas pastatas griūtų. Nemanau, kad taip turėtume daryti, bet ir namanau, kad koks nors kitas pritaikymas galėtų sulaukti labai didelio palaikymo.
Todėl bandysime eiti tuo keliu ir įsivertinti, ar galėtume pasiūlyti visuomenei gerą idėjinį išpildymą tos vietos, kuri būtų skirta Lietuvos žydų istorijai. Ne tik Holokaustui, tiesiog papasakoti visai istorijai, ką mes turėjome per amžius ir ko netekome, ir kad tuos mažus dalykus, kuriuos vis dar turime, galėtume išsaugoti ir auginti.
– Turėdama omenyje, kokia ten gera vieta ir kaip ji užstatyta iš visų pusių, nebijote, kad NT vystytojai nenorės taip lengvai jos atiduoti?
– Manau, ten vystyti daugiabučių statybą vis tiek nepavyks, nes jau sutartas projektas, kaip turėtų būti sutvarkytos pačios kapinės, ir manau, kad toks projektas neturėtų būti keičiamas. Mes tiesiog kalbame apie tai, ką galėtume padaryti su pačiais Sporto rūmais.
Mano vertinimu, tai būtų didžiulis traukos objektas, jeigu mums pavyktų įgyvendinti gerą idėją. Tai būtų traukos projektas ir tiems žmonėms, kurie nori grįžti į Vilnių, nori čia atvykti, nori prisiliesti prie savo istorinių šaknų, ir aš nė kiek neabejoju, kad Lietuvoje mes rasime istorikų, menininkų ir visuomenės žmonių, kurie tokiai idėjai pasiūlys pagrindinį turinį, o tada galėtume tartis, kas tai įgyvendins.
Aišku, kaip ir visi tokie projektai, turbūt bus labai daug tarimosi, labai daug diskusijų ir su žydų bendruomene, ir su Lietuvos, ir Europos, ir, matyt, JAV. Manau, tai būtų labai geras būdas mums išeiti iš nepatogios situacijos, kad mes turime tarsi tokį neprižiūrėtą daiktą miesto vidury, bet tuo pačiu metu tarsi sugrąžintume skolą savo istorijai, kuri vis dar nepapasakota ir būtų gerai, kad būtų papasakota.