15min.lt
Nuotr,. iš National Archives and Records Administration, College Park, MD / Amerikiečių karys nuima Adolfo Hitlerio vardu pavadintos gatvės lentelę.
„Nusikaltimai buvo slepiami nuo visuomenės, tačiau kiekvienas vokietis galėjo būti liudininkas to, ką teko ištverti žydų kilmės bendrapiliečiams: nuo šalto abejingumo ir užslėpto nepakantumo iki atviros neapykantos.
Kas gi galėjo nieko neįtarti matydamas degančias sinagogas, pogromus, žydų stigmatizaciją šešiakampėmis žvaigždėmis, jų teisių atėmimą, nuolatinį žmogiškojo orumo žeminimą? Kas žiūrėjo ir klausėsi, kas norėjo žinoti, tie negalėjo nepastebėti deportacinių ešelonų. Gali būti, kad žmonėms neužteko fantazijos, kad įsivaizduotų metodus ir mastą naikinimo.
Tačiau vis dėlto per daug žmonių stengėsi nepastebėti to, kas vyksta“. Šiuo žodžius 1985 m. gegužės 8 d., minint Antrojo pasaulinio karo pabaigos 40-ąsias metines, ištarė tuometis Vokietijos federacinės respublikos prezidentas Richardas von Weizsaeckeris.
Ši kalba tapo labai svarbi Vokietijos visuomenei, kuri per pirmuosius pokario dešimtmečius bandė pamiršti apie savo praeitį. Nuo 1950 m. šalis išgyveno savotišką amneziją, kuri prasidėjo po to, kai kare nugalėjusios šalys nutraukė savo pastangas išnaikinti Vokietijoje visus nacizmo pėdsakus.
Baltarusių opozicinis portalas zerkalo.io pasakoja, kaip vokiečiai išgyveno denacifikaciją ir bando susitaikyti su praeitimi. „Šis miestas kaltas!“ Apie procesą, kuris buvo vadinamas denacifikacija, girdėjo daugelis. Denacifikacijos procesą Vokietijoje pradėjo Antrąjį pasaulinį karą laimėję sąjungininkai (JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga).
Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas: britų, amerikiečių, prancūzų ir sovietų. Kiekvienoje zonoje denacifikacija buvo vykdoma skirtingai, bet visur – vienodai nesėkmingai. Dar nesibaigus karui JAV sukūrė direktyvą JCS 1067, kuria buvo nustatyta okupuotos Vokietijos karinio valdymo tvarka. Pirmąjį direktyvos variantą JAV prezidentas Franklinas D.Rooseveltas atmetė kaip per daug minkštą.
Jo manymu, kaltę dėl to, kas įvyko, turi prisiimti visi vokiečiai: „Per daug žmonių ir JAV, ir Anglijoje laikosi nuomonės, kad vokiečių tauta nėra atsakinga už tai, kas atsitiko, kad kalti tik kai kurie nacistai. Deja, tai neatitinka realybės. Vokiečių tauta turi suprasti, kad visa tauta dalyvavo neteisėtame suokalbyje prieš šiuolaikinę civilizaciją“.
Amerikiečių visuomenė iš esmės matė skirtumą tarp vokiečių ir nacistų, bet nuo 1944 m. JAV ypač suaktyvėjo lobistinis judėjimas „Visuomenė prieš Trečiąjį pasaulinį karą“. Šis judėjimas padarė didelę įtaką JAV politikams, tad kolektyvinės kaltės ir kolektyvinės bausmės idėja tapo amerikiečių okupacinės politikos pagrindu.
Vėliau, kai amerikiečiai išvydo nuotraukas iš koncentracijos stovyklų, jų nuomonė, kad toks požiūris yra teisingas, tik dar labiau sustiprėjo. Taip atsirado psichologinio poveikio Vokietijos gyventojams metodai, kuriais buvo siekiama juos perauklėti.
Pavyzdžiui, vokiečiams buvo demonstruojamos nuotraukos iš koncentracijos stovyklų. „Minia susirinko aplink nuotraukas, kuriose, iš pirmo žvilgsnio, buvo pavaizduotos šiukšlės, tačiau iš tiesų – žmonių kūnai, prisimena anglų rašytojas Jamesas Sternas. – Po kiekviena nuotrauka buvo parašyta: „Kas kaltas?“ Susirinkusieji žiūri tyliai, lyg užhipnotizuoti, ir netrukus pradeda po vieną išeiti.
Vėliau plakatus pakeitė labiau ryškiomis nuotraukomis, po kuriomis buvo parašyta: „Šitas miestas kaltas. Jūs kalti““. Tokius viešus nacių žvėriškų nusikaltimų demonstravimus organizavo psichologinio karo padaliniai, kurie buvo dalis Sąjungininkų vyriausiosios vadovybės.
Tikslas buvo vienas – padaryti taip, kad vokiečiai pajustų kolektyvinę kaltę už tai, kas įvyko. Vokiečiams buvo platinami lapeliai ir plakatai su nuotraukomis bei tekstais. Štai vienas tokių tekstų: „Tūkstančius vokiečių, gyvenančių netoli tokių vietų, nuvedė į tas stovyklas, kad jie savo akimis pamatytų, kokie nusikaltimai buvo įvykdyti jų vardu. Bet ne visi vokiečiai gali pamatyti koncentracijos stovyklas. Ši iliustruota ataskaita skirta specialiai jiems“.
Imperial War Museum nuotr./Sąjungininkų plakatas, kuriame parašyta: „Šitie žvėriškumai – tavo kaltė“