Ir per tas devynias dešimtis su teatrologu, menotyrininku, prof. habil. dr. Marku Petuchausku susidurti neteko, leisiu sau pašmaikštauti.

Tačiau visad žinojau, kad M. Petuchauskas yra – pirmiausia, „Literatūros ir meno“ žvaigždyne, nuo kurio ir prasidėjo mano moksleiviškas prisilietimas prie teatrologijos, tiksliau, teatro kritikos. Yra greta kitų šviesulių – Irenos Veisaitės, Egmonto Jansono, Irenos Aleksaitės, Dovydo Judelevičiaus, visų jau, deja, šviesios atminties.

Prieš aštuonis mėnesius, gal devynis, iš M.Petuchausko gavau fragmentą spaudai rengiamos knygos. Fragmentas buvo pavadintas „Smuikininkas Vilniaus pastogėje“, jis skirtas Vilniuje gimusio smuikininko Jašos Heifeco atminimui.

Autorius turėjo vieną vienintelę sąlygą – nieko nekeisti.

Perskaitęs ištrauką tyliai nusistebėjau – tekstas perfekcionistiškai sutvarkytas, kam gi galėtų ateiti į galvą ką nors taisyti. Tarsi prišoktum prie 40-sios partitūros ir andantėje įpieštum kokį bekarą.

Antra vertus, per tuos dešimtmečius sukaupta patirtis pataria dėl visa ko pasignalizuoti ir tai visiškai suprantama. Pats esu ir nemažai redaktoriavęs, ir susidūręs su mokovais, kuriems stačiai saldu savaip perrikiuoti autoriaus kruopščiai dėliotus sakinius – taip esą kur kas geriau…

Tekstas pasirodė būtent toks, koks ir buvo sumanytas.

Kai M.Petuchausko žmona Sofija, charizmatiško žavesio moteris, užsiminė apie galimybę pakalbinti Marką jo garbingo jubiliejaus išvakarėse, praleisti tokią progą negalėjau.

Su Marku Petuchausku jo jaukiuose namuose Trimitų gatvėje prie įjungtos kameros bendravome beveik dvi valandas. Viena akimi stebėjęs kameros darbą, kita – pašnekovą, trečia sekęs pasakojimo giją, nusiplūkiau jau monologo viduryje. Markui, panirusiam į įvykius, atsitikusius prieš aštuonis, šešis, penkis dešimtmečius, laikas buvo nė motais.

Klausant į galvą atėjo tas banalus posakis, kurį perfrazavus galima būtų drąsiai sakyti: „… o Laikas bijo Marko Petuchausko!“.

Markas vieną kitą dalykėlį buvo užsirašęs ant lapuko, kurio, beje, nė karto neišskleidė. Į klausimą pokalbio pabaigoje, kaip jam pavyko išsaugoti šviesią atmintį ir aštrų mąstymą lipant į šimtmečio kalną, Markas atsakė pasitelkdamas K. Stanislavskį – „kasdienėmis treniruotėmis“.

Treniruokitės ir treniruokite kitus, Markai Petuchauskai, iki šimto dvidešimties! Su tuo neslopstančiu litvakišku atkaklumu!

Ginas Dabašinskas