D.Umbrasas: nuotraukoje per Holokaustą nužudyti vaikai .

Mindaugas Jackevičius LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“ 2021.09.23

Rugsėjo 23d. minima viena tragiškiausių datų Lietuvos istorijoje – Žydų genocido diena. Apie tai, kaip Lietuvoje vyko Holokaustas ir ką teko patirti žydams LRT laidoje „Dienos tema“ kalbėjo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorius Arūnas Bubnys ir poetas, eseistas, muziejaus „Dingęs Štetlas“ vadovas Sergejus Kanovičius.

– Pone A. Bubny, lygiai 80 metų nuo Holokausto pradžios Lietuvoje, pirmosios žudynės birželį Gargžduose. Jeigu nusikeltume 80 metų atgal, kaip atrodė situacija rugsėjo pabaigoje? Kiek jau buvo Lietuvos provincijos žydų išžudyta?

A. Bubnys: Istorikai revizuoja Holokausto Lietuvoje istoriją į tris pagrindinius etapus: pirmas etapas – nuo nacių ir sovietų karo pradžios iki 1941-ųjų gruodžio mėnesio. Būtent šitas etapas, pirmasis Holokausto etapas Lietuvoje, buvo pats baisiausias, tragiškiausias Lietuvos žydams. Šiuo laikotarpiu per kelis mėnesius, pradedant rugpjūčiu ir baigiant lapkričiu, buvo nužudyta apie 80 proc. Lietuvoje tuomet gyvenusių žydų. Žudynių tempas ir mastai, jeigu taip galima sakyti, efektyvumas buvo milžiniškas ir radikalus. Pirmos žudynės buvo 1941-ųjų birželio 24 dieną, kur Tilžės gestapo būrys kartu su Klaipėdos vokiečių policininkais nužudė du šimtus Gargždų žydų. Čia buvo pati pradžia. Holokausto pradžios pradžia, pirmosios masinės žydų žudynės Lietuvoje. Per tą pirmą etapą, kaip sakiau, išžudyta 80 proc. Jeigu paimtume skaičiais, iki 1941-ųjų gruodžio nužudyta apie 160 ar net 170 tūkst. iš 200 tūkst. Lietuvos žydų.

– Ir staiga ištuštėjo miestai, miesteliai, dingo turgus, žmonių juokas.

A. Bubnys: Taip. Daugiau kaip du šimtai žydų bendruomenių, kurios gyveno apskričių ir valsčių centruose, visos, galima sakyti, buvo sunaikintos, nušluotos nuo žemės paviršiaus. Lietuvoje laikinai buvo palikta gyventi tik dalis žydų – Vilniaus gete apie 20 tūkst., Kauno gete apie 17 tūkst., Šiaulių gete apie 5 tūkst., Švenčionių gete – apie 500. Tik šita maža dalis iš 200 tūkst. Lietuvos žydų buvo palikta laikinai gyventi.

– Šiandien Paneriuose per aukų pagerbimo minėjimą Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky sakė, kad per ilgai tylėta. Kaip manote, ar yra priežastis, dėl ko Lietuva labai lėtai mokosi?

S. Kanovičius: Aš manau, viena iš priežasčių yra tai, kad šitas klausimas perdėtai ideologizuotas. Jis tapo politinės kovos įrankiu ir auka. Todėl kenčia visiškai padorūs žmonės, kurie nesupranta, nepriima, nedalyvauja tokiuose karuose, kur viena iš priemonių, vienas iš ginklų yra Holokausto klausimas. Ypač nutylėjimas arba tylėjimas, arba tiesiog istorinės tiesos iškraipymas.

– Ponia A. Bubny, kalbėjote apie tą beprotišką greitį, žudynių efektyvumą, bet iš tiesų tam reikėjo vietos talkininkų. Čia turbūt prieiname prie skaudžiausios temos – lietuvių kolaboravimo.

A. Bubnys: Taip, žiūrint istoriškai, ir morališkai, ir atsakomybės prasme mums, lietuviams, čia yra pati skaudžiausia tema. Reikia pripažinti. Reikia iš pradžių tyrinėti ir paskui tai, ką ištiriame, pripažinti ir įvesti, supažindinti plačiąją visuomenę su tais dalykais. Ilgus dešimtmečius buvo perimta tokia tradicija, galbūt daugiau iš lietuvių išeivijos, kad Holokauste Lietuvoje dalyvavo tik saujelė moralinių tautos atplaišų, kažkokių padugnių, kurios neturi tautybės ir kurias, kaip sakoma, galima nurašyti į visuomenės paraštes, kurios nieko bendro su visuomene ir valdžios struktūromis nebeturi. Iš tikrųjų tiriant paaiškėjo, kad vaizdas yra žymiai liūdnesnis.

Norint įgyvendinti tokį masinį ir greitą žudynių procesą, reikia pasitelkti nemažas jėgas – ir valdžios struktūras, ir įvairias policijos struktūras. Deja, reikia pripažinti, kad įvairių rūšių lietuvių policija, kuri buvo pavaldi vokiečių saugumo policijai, ir tie pagalbiniai policijos būriai, kurie veikė apskrityse, valsčiuose, buvo masiškai įtraukti į žydų persekiojimą. Pradedant jų areštu, suvarymu į getus, laikinas izoliavimo stovyklas ir baigiant dalyvavimu masinėse žudynėse. Ir šiame procese dalyvavo nemaža dalis naciams pavaldžios tuometės lietuviškos administracijos, lietuvių savivalda vadintos. Ir ypač įvairios policijos, pagalbinės policijos struktūros.

– Pone S. Kanovičiau, jūsų tėvelis garsus rašytojas Grigorijus Kanovičius buvo tas, kuriam pavyko išsigelbėti. Užėjus naciams jo tėvai pasitraukė į Rusiją. Jūsų akimis, ar per 80 metų Lietuva išmoko Holokausto tragediją?

S. Kanovičius: Manau, tas išmokimo procesas yra nebaigtinis. To mokytis reikia visada. Aš nemanau, kad kada nors bus taip, kad kas nors galės nuspręsti, jog jau viską išmokome. Jeigu trumpai atsakyčiau į jūsų klausimą, manau, Lietuva labai lėtai mokosi ir gilinasi į šitą klausimą. Dėl to iš tikrųjų labai liūdna.