Gerbiamieji,

Stoviu prieš Jus tam, kad pasakyčiau kalbą, tačiau atrodo, kad ši vieta, ši skaudi proga, kviečia susikaupti ir patylėti. Bet tyla tylai nelygi. Susikaupimo, pagarbos, nuolankumo tylos, kiekvieną mąstantį ir jaučiantį žmogų ištinkančios šioje vietoje, negalime maišyti su abejingumo, nežinojimo ar baimės tyla. Mes visi tylėjome labai ilgai. Per ilgai.  Tylėjome apie tai, kas atsitiko, kur atsitiko, kodėl atsitiko. Didžioji dalis tų aštuonių dešimtmečių, kuriuos skaičiuojame nuo Holokausto Lietuvoje pradžios, buvo pratylėta. Iš baimės? Iš nežinojimo? Iš abejingumo?

 Todėl dabar nuveju į šalį norą patylėti iš susikaupimo ir pagarbos, ir kalbu už tuos, kurie patys už save kalbėti nebegali. Už nužudytus ir sunaikintus. Čia, aplink mus, tokių yra apie 70 tūkstančių. Dar virš 200 tūkstančių guli Lietuvos miškeliuose ir palaukėse. Vieną dieną buvo – kitą jau nebe. Vieną dieną prekiavo, mokėsi ir mokė, šventė, meldėsi, kūrė, o kitą – tų žmonių nebėra. Kas liko? Jų tušti namai, jų daiktai, jų darbai. Dar turėjo likti atmintis, bet ji, atrodo, irgi labai ilgai tylėjo. Tylėjo kaimynų atmintis, tylėjo atmintis ir tų, kurie matė, girdėjo, stebėjo. Ypač gerai tylėjo tie, kurie prisidėjo prie žudynių – jų tyla daugeliui padėjo išvengti teisingumo.

Bent jau žemiškojo – nes amžinybės akivaizdoje jų blogi darbai nėra tik nusikaltimai žmogiškumui – tai nenuplaunamos, neatleidžiamos sąžinės dėmės. Prie ko ta tyla privedė? Prie to, kad dalis Lietuvos visuomenės vis dar negali suvokti įvykusios tragedijos – planingo ir nuoseklaus šimtų tūkstančių Lietuvos piliečių ir Lietuvoje gyvenusių žydų sunaikinimo. Nėra ko stebėtis – ne viena karta išaugo beveik nieko apie tai nežinodama, trūksta nuoseklios edukacijos, trūksta ne proginio minėjimo, trūksta žmonių, mokytojų, kurie galėtų papasakoti apie savo miestelio žydų istoriją. Trūksta ir sutarimo, kas įvyko? – tiek daug diskutuojame, kas kaltas ir kas nekaltas, o pamirštame esmę.

Mano akimis žiūrint, esmė – labai paprasta. Antro pasaulinio karo metu Lietuvos žydų bendruomenė buvo beveik visiškai sunaikinta. Išgyvenę iki šiol dėkingi gelbėtojams – be jų gerumo ir manęs čia nebūtų. Tačiau vis dar atsiranda norinčių šią paprastą esmę interpretuoti, aiškinti, versti kaltę patiems žydams, abejoti įvykių eiga ar numesti atsakomybę karui – nes jei nežudysi, mirsi pats. Ne, gerbiamieji, tokie išvedžiojimai nepaneigia fakto, kad miestuose ir miesteliuose buvo vykdomos žudynės. Nepaneigia ir kito fakto – atsirado drąsių žmonių, kuriems ta „karo išgyvenimo taisyklė“ nebuvo svarbesnė už žmogiškumą. Jie rizikavo savo gyvybėmis, kad išgelbėtų tuos, kuriems buvo atimta viltis ir teisė į gyvenimą.

  Šiemet minime Holokausto Lietuvoje pradžios 80-metį. Žydų bendruomenei tai ypač skaudi sukaktis. Mes aplankėme daugybę vietų, kuriose buvo nužudyti žydai. Pagalvoju, kad tie, kurie prieš aštuoniasdešimt metų buvo vaikai, šiandien galėtų būti su mumis kaip garbūs senoliai, ryšys tarp praeities ir dabarties, kultūros ir bendruomenės ramstis. Bet absoliuti dauguma jų yra šaltuose, nelankomuose kapuose. Ištisa karta, kartu su tėvais ir seneliais, kartu su dar negimusiais savo broliais ir seserimis, jau aštuoniasdešimt metų kapuose. Čia yra ir Icchokas Rudaševskis, Vilniaus moksleivis, kuris savo dienoraštyje aprašė tai, ką matė Vilniaus gete ir jautė, kad bus nužudytas. Taip ir įvyko. Icchokas rašė ir kalbėjo jidiš – kalba, kuri beveik išnyko.6

  Tai kalba, kuria kalbėjo sušaudyti atvaryti žydai ir tarė paskutinius žodžius jų akyse žudomiems mylimiesiems, vaikams, tėvams. Šiandieną mes girdėjome vaikus, deklamuojant būtent jidiš kalba. Tai kalba, kurios jie išmoko ne iš senelių ar prosenelių lūpų, o iš knygučių  žydų mokykloje, kaip beje ir hebrajų kalbos, kuria meldėsi čia nužudyti, taip išsaugodami savo senelių ir prosenelių kalbas.