Neišprusimas, pasityčiojimas iš Holokausto atminties ir ribų peržengimas. Tokiais žodžiais LRT.lt pašnekovės atsiliepia apie protestuotojus, karantino ribojimus lyginančius su genocidu, dėvinčius geltonas Dovydo žvaigždes ir kalinių aprangą.
Holokausto simbolių naudojimą pasmerkė ir Izraelio ambasados Lietuvoje pirmoji sekretorė.
„Teko matyti ir nusikaltėlių, kurie sėdi teismo salėje, prisikabinę geltoną žvaigždę, – tai ne pasiteisinimas, kad, jei esi žydas, gali daryti nusikaltimus, o tavęs dėl to negali teisti ar nuteisti. Viskas priklauso nuo to, kada ir kaip ženklas naudojamas.
Vis dėlto žmonės, kurie naudoja tokį ženklą, turėtų suprasti, ką jis reiškia apskritai ir ką jis reiškia žydams. Kartais žmonės neįsigilina į ženklo reikšmę“, – teigia F. Kukliansky.
Neišprusimas ir įžeidimas
Tačiau Dovydo žvaigždžių naudojimą proteste prieš karantino ribojimus Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė apibūdina žodžiu „pasibaisėtina“. Ji atkreipia dėmesį, kad taip Holokausto metu žydų atžvilgiu taikomi žmogaus teisių pažeidimai prilyginami karantinui.
„Tai yra absoliučiai nepalyginami dalykai, tie žmonės yra neišprusę“, – priduria pašnekovė.
Pasak F. Kukliansky, su Holokaustu „lyginti vakcinavimą, kuris yra ne tik vakcinuojamo žmogaus apsauga, bet ir aplinkinių apauga“ yra neišprusimas ir įžeidimas.
„Man, kaip žydei, tai yra įžeidimas, nes vakcinavimas neatima iš manęs jokių fundamentalių teisių – net jei būtų įvesti bet kokie ribojimai, kuriuos grasina įvesti nevakcinuotiems žmonėms. (…)
Yra kažkokie atvejai gyvenime, kai žmonėms reikėtų susitelkti ir galvoti apie tai, ką kiekvienas mūsų gali padaryti, kad pagelbėtų kitam. Kitaip ta liga nesibaigs. Kol vaistų nėra, liga nepasibaigs, vienintelis būdas yra vakcinuotis“, – akcentuoja Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė.
Ji taip pat svarsto, kad situacijos lyginimas su Holokaustu gali būti ir dėl istorijos neišmanymo, ir dėl noro tuo pasinaudoti savo žinučių sklaidai. F. Kukliansky primena, kad Holokausto metu žmogaus teisių ribojimas buvo betikslis – žmones siekta išnaikinti dėl to, kad jie yra žydai.
„Čia nėra požymio, pagal kuriuos žmones vakcinuoja ar nevakcinuoja, ar atima teises dėl to, kad juodi, geltoni ar žali plaukai. Antra, ką teko išgyventi žydams Antrojo pasaulinio karo metais ir getuose, ir konclageriuose, tai ir masiška artimųjų netektis, gyvenimas absoliučiai nežmogiškose sąlygose… Kaip tai galima lyginti su švirkšto įdūrimu?
Reikia visiškai proto neturėti, kad tokie nesulyginami dalykai būtų lyginami. Kita vertus, jei žmonėms neaišku, kas yra Holokaustas, jei jie neturi net empatijos tiems žmonėms, kurie kentėjo, tada jie prilygina save kankiniams, tada jie tampa labai svarbūs, nes jie taip pat kankinasi, kaip žydai Holokausto metu.
Dėl to reikalingas tas ženkliukas, kad užtvirtintų tą kankinimo būdą – ukoliuką, dūrį… Baisios kančios. Kvailumui nėra ribų“, – ironizuoja F. Kukliansky.
Simbolių naudojimas glumina
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prof. dr. Jurgita Verbickienė atkreipia dėmesį, kad Holokausto ženklų panaudojimas proteste nebuvo atsitiktiniai veiksmai – tai buvo išraiškos forma, kuriai buvo iš anksto pasiruošta.
„Jau nepalyginamai anksčiau buvo kalbama apie getus, nevakcinuotų žmonių įsivaizduojamą varymą į getus – ta retorika buvo vartojama kurį laiką, bet netikėta tai, kad ji įgavo tokias vizualias išraiškas“, – LRT.lt komentuoja profesorė.
Pasak jos, tokių simbolių naudojimas proteste glumina – jei pasisakantys prieš vakcinaciją būtų susikūrę savo specifinį ženklą, kuris demonstruotų jų atskirtį visuomenėje, tai būtų galima vertinti kitaip. Tačiau proteste matomi simboliai, kuriuos naudojo nacionalsocialistai, trikdo, nes yra tiesioginė ir absoliuti sąsaja su Holokaustu, aiškina J. Verbickienė.
„Tokius lyginimus darantys žmonės tikrai nesupranta, ką su kuo lygina. Tai yra nepalyginami dalykai“, – priduria pašnekovė.
Pasityčiojimas iš Holokausto atminties
Profesorės teigimu, tokių simbolių vartojimo nebūtų galima pavadinti Holokausto neigimu, tačiau tai yra pasityčiojimas iš Holokausto atminties.
„Tai yra žmonės, peržengę tam tikras ribas, kurių nederėjo peržengti. (…) Kalbame apie totalios empatijos nebuvimą, apie visišką istorinės atminties ir pagarbos bendrapiliečiams atmetimą. (…) Taip reiškiama nepagarba daliai savo piliečių yra visiškai nepateisinamas dalykas“, – pabrėžia J. Verbickienė.
Profesorė pažymi, kad tarp protesto dalyvių yra ir tų, kurie buvo aršūs Škirpos alėjos ir Generolo Vėtros gynėjai.
„Tai rodo, kad kryptys, kuriomis žmonės bando ginti laisvę, savaip įsivaizduojamą laisvę, yra pakankamai radikalios, pakankamai sudėtingos, nebūtinai palankios ir tolerantiškos kitų žmonių laisvei ir savo pilietiškumo suvokimui“, – argumentuoja J. Verbickienė.
Ji pastebi, kad tarp protestuotojų buvo įvairaus amžiaus žmonių – tai reiškia, kad jų mokyklinis ar universitetinis išsilavinimas yra skirtingas. Dalis protestuotojų mokėsi sovietinėje Lietuvoje, kiti – jau nepriklausomoje.
„Plakatuose naudojama fašizmo sąvoka. Hitleris tapatinamas su fašizmu, kas ateina iš sovietinių vadovėlių. Vakarietiškoje istoriografijoje ir tame požiūryje, kurio šiandien laikomės, Hitleris tapatinamas su nacionalsocialistais. Bet tai yra tam tikra prasme sovietinės edukacijos produktai, kur Hitleris buvo fašistas“, – kalba profesorė.
Tai reiškia, išskiria ji, kad fašizmo sąvokas vartojantys žmonės mokėsi sovietmečiu, kai Holokaustas ir žydų istorijos vertinimas gali būti nepakankamai gerai suvoktas.
„Labai gaila, kad šiandien Holokaustas yra tapęs instrumentiniu žaisliuku, kuriuo siekiama patraukti dėmesį darant įspūdį ir save priskiriant išeities neturinčioms aukoms, neturintiems pasirinkimo kankiniams. Atmetama galimybė, kad šiandieninė situacija yra jų asmeninis pasirinkimas“, – teigia J. Verbickienė.
Kada galime naudoti simboliką?
Pasak J. Verbickienės, tokių simbolių naudojimas visada yra labai jautrus, tad tokį jų naudojimą reikia pergalvoti begalę kartų. Tinkama erdvė būtų muziejus ar edukacinės pamokos, Holokaustą išgyvenusiųjų ar jų artimųjų eisenos, kai erdvė ir pasakojimas yra tinkami.
„Tada kontekstas emociškai tvirtas, tada tai žmonės, kuriems tai ne žaisliukas, bet aiškus ir gilus simbolis. Mes kol kas nesame susikūrę santykio su simboliais. (…) Su Dovydo žvaigžde reikėtų elgtis atsargiai, pakankamai jautriai, nes tai žvaigždė, kuri kalba apie žmonių gyvenimą. (…)
Paprastas klausimas – ar labai norėtumėte, kad kas nors taip elgtųsi su kryžiumi? (…) Ar kas nors įsivaizduotų lietuviškos religinės ar valstybinės simbolikos specifinį panaudojimą? Matyt, tai sukeltų įtampą“, – svarsto profesorė.
Jos manymu, mes, kaip tauta, dar nesame išgyvenę savo istorijos – kitaip būtume jautresni. Nejautrumas būtų eliminuotas, jei suprastum, apie ką kalbi: „Kol gims tokios idėjos, kad galima lyginti dabartį su Holokaustu, bet kokiu genocidu, tai akivaizdžiausias įrodymas, kad žmonės nesupranta savo ir kitų istorijos“, – akcentuoja J. Verbickienė.
