1941 m. birželio 22d. Lietuvoje taip pat ir Panevėžio apskrityje prasidėjo pragaras – Holokaustas (Šoa). Mes turime nepamiršti kaip litvakai gyveno XX a.,  tragedijos pradžioje ir kaip jų istorijos pasibaigė 1941m.

 Panevėžio apskrityje, kur gyveno žydai iki Antrojo Pasaulinio Karo, liko vietos  liudininkai, kur žydai buvo šaudomi. „…Dar ilgai nekaltai išžudytų žydų palikuonys vaizduotėje permąstys tas paskutines savo artimųjų akimirkas, stovint eilėje prie duobės. Įsivaizduos, kas tuo metu dėjosi jų galvose. Ir kokios  baisios laukimo valandos akistatoje su mirtimi…“

Pirmieji šaudymai Panevėžio apskrityje prasidėjo liepos  mėnesio pradžioje, tada ir buvo įkurtas getas  kiekviename mieste: Panevėžyje, Biržuose, Kupiškyje, Pasvalyje, Rokiškyje ir t.t .

Panevėžio miesto žydų bendruomenė bendradarbiaudama su Panevėžio skautais pradėjo ciklą  pagal Michailo Adomo ir Elenos Adelinos sumanymą: „Tvarkome masinių žudynių vietas“

Šį kartą tvarkymas prasidėjo birželio 9 d. Panevėžio rajone Kurganavos miške. Vyko talka, kurioje dalyvavo Panevėžio krašto skautai ir Panevėžio m. žydų bendruomenės pirmininkas. Panevėžio skautai susipažino su Holokausto tragedija Lietuvoje, Panevėžyje ir Panevėžio apskrityje.

Iš viso Lietuvoje buvo sušaudyta daugiau kaip 200 tūkstančių žydų (vaikų, moterų, pagyvenusių žmonių), o Panevėžio rajone per patį trumpiausią laiką, buvo sušaudyta 13,5 tūkstančių žydų.

Tvarkydami masinę žydų žudynių vietą Panevėžio krašto skautai pareiškė užuojautą žydų tautai už prarastas gyvybes.