Lietuvos gyventojų trėmimai palietė visas etnines grupes, tarp jų ir žydus. 1941m. birželio 14 d. iš Lietuvos buvo ištremta apie 3 tūkstančius žydų.

1941 metų rudenį į svetimą ir šaltą  miestą Syktyvkarą atvyko traukinys su tremtinais iš Lietuvos. Alkio ir ligų išvarginti, jie tūkstančius kilometrų nuvažiavo sandariai uždarytuose galvijų vagonuose. Iš bado mirdavo ištisos šeimos.  ,,Tautų vado“ J.Stalino įsakymu ištremtųjų tarpe buvo žydų Abramovičių šeima iš Tauragės miestelio (Taurogi štetlo )  : moteris Taube-Leja su trimis vaikais, vyriausias sūnus Leibas – 12 metų, vidurinis – Abramas – 8 metų, jauniausias Aronas – tik penkerių metų.

Jos vyras Nachmanas  buvo išsiųstas į „Rešotų“ stovyklą, tačiau jį vežė kitame vagone  areštuotiems vyrams. Kelyje vagonas, kuriuo buvo vežamas šeimos galva, kažkur anksčiau buvo atkabintas. Taigi jie amžiams prarado vienas kitą.

Pirmaisiais metais tremties sąlygos buvo ypač sunkios: šeimos buvo atplėštos nuo savo pažįstamos aplinkos ir įprasto klimato, praktiškai nebuvo turto, nebuvo būsto, maisto buvo mažai, be to, daugelis nemokėjo rusų kalbos. Be vyrų, kurie buvo lageriuose, paprastai visa našta teko moterims.

Taigi pirmaisiais tremties metais mirtingumas buvo maksimalus – iki 20% . Po to  žmonės pamažu apsiprasdavo, susitvarkydavo būstą, rasdavo papildomų  šaltinių pragyvenimui, normalizavo santykius su vietos gyventojais.

Pirmuosius mėnesius Taube-Leja su vaikais gyveno labai vargingai. Paslėptus auksinius papuošalus jie iškeisdavo į maistą: duoną, bulves ir miltus. Padėjo natūralus išradingumas Taubės-Lejos  ir gebėjimas gerai siūti. Iš kaimynų ji sužinojo, kad viena iš ištremtųjų iš Lietuvos šeimų pardavinėjo  geros būklės siuvimo mašiną „Singer“. Ji susitare  ir  iškeitė mašiną “Singer” į auksinę apyrankę, kurią padovanojo mylimas vyras Nachmanas keturiasdešimtmečiui. Taube galėjo padaryti gerai viską: gerai siūti, siuvinėti, megzti ir paruošti maistą.

Taube-Leja pradėjo siūti pagal užsakymą  apatinį trikotažą. Tarp jos klientų buvo teatrų aktorės, partijos darbuotojos  ir miesto valdininkų žmonos. Jie padėjo jai įsidarbinti kavinėje-valgykloje. Dienos metu Taube-Leja  dirbo valgykloje-kavinėje, o vakarais ir savaitgaliais siūdavo. Taube sugebėjo pamaitinti berniukus. Kartais buvo galima  pasiimti maisto iš  valgyklos-kavinės į namus.

Berniukai užaugo sveiki, gerai išauklėti, tvarkingi. Leibas ir Abramas Abramovičiai gana anksti parodė ryškų talentą bizniui, o pagrindinė Arono aistra buvo muzika.

Jų bute skurdžios aplinkos fone pastebimai išsiskyrė didžiulis juodas pianinas. Be muzikos mokyklos, Aronas studijavo vokalą miesto pionierių rūmų studijoje. Pasak kaimynų, Arkadijus buvo jauniausias ir mylimiausias sūnus. Aronas (Arikas) turėjo nepaprastai gražų tenoro balsą! Jis geriausiai iš vaikinų atliko Lenskio arijas iš Eugenijaus Onegino, Vladimiro iš operos „Kunigaištis Igoris“, I.Čaikovskio romansus, grojo gitara ir smuiku…

Broliai Abramovičiai baigė technikumus ir institutus Rusijoje. Žydė motina sukūrė namus, kuriuose visi laimingi ir jaukiai jautėsi. Ji buvo pirmoji vaikų gynėja, patarėja ir draugė. Galbūt todėl motina žydė, pasak Halachos, perduoda vaikams ryšį su Aukščiausiuoju. Iš kartos į kartą.

Taube buvo drąsi ir sumani  moteris – viena augino tris sūnus. Į juos investavo viską, ką uždirbo – negalvodama apie save. Ji pasiaukojo savo bernukams. Taube ne kartą rašė laiškus Lietuvos sovietinėms ir partinėms institucijoms, prašydama leidimo grįžti į Lietuvą ir specialiosios gyvenvietės išregistravimo.

Paskutinį kartą ji rašė 1957 m. : “Aš sena ir skausmingai negaliu pakęsti šiaurinio klimato … Praėjo 15 metų nuo mano vyro Nachmano mirties … ” Sovietų ir partijos organai užklausdavo NKVD organų ir gaudavo tą patį atsakymą: Nachmanas Abramovičius buvo kapitalistas, išnaudotojas ir žemės savininkas – sovietų valdžios priešas. Taubei nedavė leidimo grįžti į Lietuvą.

Nachmanas Abramovičius gimė 1887 metais m. Eržvilke, 25 km. nuo Tauragės. 1922 m. Eržvilke gyveno apie 222 žydų, t.y. apie 50 % viso miestelio gyventojų, kurie išlaikė žydų mokyklą, biblioteką, kapines ir sinagogą. Abramovičiaus šeima vertėsi trąšų prekyba, linų auginimu ir linų pluošto supirkimu.

Nachmanas su tėvu būdamas paauglys apvažiuodavo žemės ūkius keletą kartų per metus, kur buvo planuojama supirkti linus. Tėvas Leibas Abramovičius ruošė sūnų Nachmaną sudėtingam verslui. Jau1925 m. Nachmanas Abramovičius buvo turtingas ir turėjo daug nekilnojamojoturto Tauragėje.

Tauragė tarpukariu.

Nachmanas Abramovičius susituokė su Taube Berkover 1925 m. Tauragėje. Taube gimė Jurbarke 1900m. Nachmanas Abramovičius buvo Taubes –Lejos ir Šimono Berkovero, kuris gimė Eržvilke – geras pažįstamas. Taubes šeima tuo metu gyveno Jurbarke. Pavardė Berkover  jidiš kalba reiškia laivo savininką.

Prieš karą 80% laivų Jurbarke priklausė žydams. Berkoverų šeima turėjo laivą, vertėsi prekių ir žmonių transportavimu Nemunu į Klaipėdą ir atgal į Kauną.

Dar prieš vestuves  N.Abramovičius nupirko sodybą su dideliu mediniu namu ir 26 h. žemės Užakmenių kaime, 3 km nuo Eržvilko. Sodyba iš vienos pusės tęsėsi iki pat Šaltuonos upės. Čia paprastai ir gyveno Abramovičių šeima. Po kelerių metų gimė sūnūs Leiba, Abraomas ir Aronas.

Viename dideliame mūriniame pastate Tauragėje jie įrengė viešbutį ir restoraną.  Du medinius namus Abramovičiai Tauragėje nuomojo. Viešbučiu ir restoranu  rūpinosi Taube su savo giminaite.  N. Abramovičius turėjo dar ir alaus tresto sandėlius Tauragėje.

Nešykštėjo Nachmanas dėmesio ir pinigų dovanoms mylimai jaunai žmonai Taubei ir sūnums. Nesvetima buvo N. Abramovičiui ir labdara, jis aukojo pinigus sinagogai Eržvilke ir Tauragėje, žydų sveikatos organizacijai “Ezra”, Lietuvos ginklų fondui. Tokiais maloniais rūpesčiais ir gyveno Abramovičiaus šeima iki  1940 m. birželio 15 d.. Rudenį 1940 m. visą nekilnojamąjį šeimos turtą sovietų valdžia nacionalizavo ir iškeldino iš sodybos Užakmenių k.

1941 m. birželio 11d. vyrą N. Abramovičių suėmė, NKVD operatyvinis štabas priėmė nutarimą ir dėl žmonos Taubes-Lejos su vaikais trėmimo iš Lietuvos .

II dalis

1941 m. vasarą tūkstančiai Lietuvos piliečių, daugiausia suimtų 1941 m. birželio 14–19 d.  sandariai uždarytuose galvijų vagonuose buvo išvaryti į Kraslagą. Dalis suimtųjų senyvo amžiaus ir sergančių mirė pakelyje ir buvo užkasami šalia geležinkelio. Didelė jų dalis mirė 1941–1942 m. Tik 1942 m. pabaigoje ir 1943 m. pradžioje jie buvo „įforminti“ specialiame susirinkime, todėl daugelis Lietuvos piliečių buvo nuteisti po mirties. Dauguma gavo bausmes nuo 5 iki 10 metų, o kai kurie buvo nuteisti  aukščiausia bausme ir sušaudyti Kansko kalėjime.

Lagerio administracija per nusikaltėlius valdė lagerio skyrius. Darbo vykdymas ir darbo organizavimas pateko į nuteistų kriminalinių nusikaltėlių rankas, vietoje lagerio administracijos. Zonoje kriminaliniai elementai diktuodavo savo valią administracijai, kontroliavo visus kitus kalinius, o  jie patys nedirbo, bet jų veikla būdavo užskaitoma.

Pagrindinė mirties priežastis buvo badas, kartu su sunkiausiu fiziniu darbu: žmonės šaltyje kirto mišką, kapojo šakas ir gabeno rastus  į tam tikras vietas (sandėlius) duobėtais miško keliais.  Jie mirdavo pirmiausia nuo išsekimo, vėliau – nuo avitaminozės, dizenterijos, nuo kirtime patirtų sužalojimų.

Iš pradžių mirusieji buvo laidojami karstuose vietiniame Kraslago skyriuje. Tada, norėdami sutaupyti,  pradėjo tai daryti: karste atveždavo juos iš lagerio į kapines, o ten juos išmesdavo į duobę ir užpildavo žemėmis. Karstas buvo naudojamas vėl ir vėl, kol jis visiškai nusidevėdavo. Tada jie nutarė apsieiti be šių „formalumų“ – paprasčiausiai urmu kraudavo lavonus į vežimą, atveždavo į duobes, išmesdavo ir užkasdavo. Vėlyvą rudenį ir žiemą mirusiųjų nelaidodavo, išmesdavo į krūvą už lagerio tvoros, laidojo tik vėlyvą pavasarį, kada sušildavo žemė.

Vieno kalinio atsiminimai apie Kraslago lagerį  :

,,Dirbome 12 valandų. Mes du kartus per dieną buvome šeriami balanda, po 0,5 litro, duonos gaudavom 600 gr. Pirmus mėnesius mes, žinoma, nevykdėme normų, nes dar nebuvome prisitaikę prie pabėgių pjovimo, o miškas buvo užšalęs. Ir jei mes nevykdėme gamybos normos, jie mažindavo maisto normas. 1942 m. pavasarį žmonės buvo taip sunykę, kad vos  galėjo pasiekti darbo vietą. Nuo alkio ir šalčio žmonės ištino ir krisdavo išsekę, tačiau gydytojams buvo uždrausta atleisti žmonės nuo darbo. Tie, kas nebegalėjo vaikščioti, likdavo zonoje, atsisakiusius dirbti tupdydavo į karcerį, kur jie gaudavo tik balandą ir 300 gr. duonos. Duona irgi nebuvo kokybiška, prie miltų primaišydavo medžio pjuvenas ir avižų miltus ir t.t.”

Tarp prievarta atvežtų Lietuvos piliečių buvo Nachmanas Abramovičius, sūnus Leibos, 54 metų iš Tauragės m. Jis buvo paskirtas į 7-tą Nižniaja Pojma lagerį.

Vienintelė jo kaltė buvo, kad jis visą gyvenimą gerai ir sąžiningai dirbo. N. Abramovičiaus byloje yra nutartis, sudaryta 1942m. vasario 17d. Nutartis patvirtinta 1942 m. gegužes18 d. kurioje parašyta, kad jis nuteistas aukščiausia bausme,- sušaudant su turto konfiskacija.1942 m. gegužės 30d. skelbiamas įrašas, kad nutartis pakeista į 10 metų kalėjimą lageryje.

Tikriausai N. Abramovičius mirė žiemą 1941/42 metais nuo bado, šalčio ir ligų. Tik po mirties buvo “įforminta” nutartis. Trijuose skirtinguose dokumentuose yra skirtingos N. Abramovičiaus mirties datos.

Buvo liudytojų, kurie  sakė, kad N. Abramovičius visada tikėjo, jog sugrįš į Lietuvą, gimtuosius Eržvilką ir Tauragę.

1941 birželio 22 naciai įžengė į Eržvilką. Šiame miestelyje tada gyveno apie 50 žydų šeimų. Jau po dviejų savaičių vienoje mažoje Eržvilko gatvelėje okupacinė valdžia įsteigė laikinąjį getą, o 1941-ųjų rugpjūčio 15 d. visus miestelio žydus uždarė sinagogoje, prieš tai įsakę pasiimti būtinus daiktus. Tačiau netrukus atvarė valstiečius su vežimais, daiktus iš žydų atėmė ir visus išvežė į gretimą miestelį – Batakius. 1941 m. rugsėjį Mažintų miške, 700 metrų nuo Batakių  buvo sušaudyti Eržvilko žydai: vaikai, paaugliai, moterys ir senukai.

Nachmanas Abramovičius žuvo vėliau, po to, kai Eržvilko žydai buvo sušaudyti.

Pastabos:

Aronas Abramovičiaus buvo multimilijonieriaus  ir  mecenato Romano Abramovičiaus tėvas. R. Abramovičiaus domėjimasis jachtomis paveldėtas iš senelės Taubes – Lejos Berkover.

Straipsnio autoriaus tėvas Alteras Taicas irgi kalėjo 7 skyriuje Nižniaja Pojma Kraslageryje nuo 1941m. iki 1946m.

Geršonas Taicas