David Harris is the CEO of the American Jewish Committee (AJC)

Amerikos žydų komitetas ragina remti izraeliečius, kuriems gresia mirtinos „Hamas raketos“

Atviras laiškas Trevorui Nojui

2021 m. Niujorkas. Šis straipsnis buvo atspausdintas „The Times of Israel“.

 

Aš ką tik žiūrėjau jūsų 10 minučių trukmės monologą apie Izraelio ir „Hamas“ konfliktą jūsų populiarioje televizijos programoje „The Daily Show“ (gegužės 11 d.).

Atvirai sakant, žiūrėti nebuvo lengva. Tiesą sakant, aš bandžiau  įsijungti į pokalbį ekrane, bet, aišku, nesėkmingai, todėl nusprendžiau jums parašyti šį atvirą laišką.

Jūs gana sumaniai suformulavote savo komentarus siūlydamas, kad ten būtų konkuruojančių naratyvų, priklausomai nuo to, kas kalbėjo ir pateikė savo istorijos versijas pradžioje.

Ir tada, tarsi netyčia atsirado smalsus trečiasis asmuo, jūs įbridote į diskusijas, iš esmės priskirdamas sau tam tikrą moralinį pasitikėjimą dėl savo „ne kovotojo“ statuso.

Tačiau mes dar netapome visiškai  be tiesos gyvenančia visuomene,  bent jau tikiuosi, kad taip yra, kai faktai nebeegzistuoja ir nuomonės valdo dieną, ypač kai katapultuojasi į viešąją erdvę kaip turintis įžymybės statusą ir susižavėjusių pasekėjų legionus..

Pavyzdžiui, kai teigiate, kad britai atėmė žemę iš palestiniečių, ne visai teisinga.

Tiesą sakant, britai atėmė žemę iš šimtmečius ten valdžiusių turkų osmanų. Palestiniečiai niekada neturėjo savo suverenios valstybės. Žydai, beje, tai padarė, nors romėnai nugalėjo beveik prieš 2000 metų.

Bet norint pasistūmėti į priekį, šis konfliktas, kurio esmė, yra du konkuruojantys nacionaliniai judėjimai, ir vienintelis logiškas būdas jį išspręsti yra susitarti derybose – dvi valstybės, dvi tautos.

Žinoma, paprasčiau pasakyti nei padaryti, ir čia mes kalbėtume įrodinėdami faktus, o ne tiesiog demonstruodami asmenines nuomones. JT rekomendavo būtent tokį dviejų valstybių susitarimą jau 1947 m. Jį priėmė žydai, arabai atmetė.

1948–1967 m. Vakarų Krantas, rytinė Jeruzalė ir Gaza buvo arabų, o ne žydų rankose. Palestinos valstybė galėjo būti sukurta bet kuriuo metu. Taip nebuvo.

2000 m. Izraelis, prie kurio prisijungė prezidentas Billas Clintonas, pasiūlė perspektyvų dviejų valstybių susitarimą palestiniečiams (beje, vienas iš kelių pasiūlymų per pastaruosius 20 metų). Jie atsisakė. Tai nėra mano, bet Clintono išvada, kaip aprašyta jo autobiografijoje „Mano gyvenimas“.

Tada mes einame toliau 2005 m., kurie tiesiogiai susiję su jūsų monologu. Izraelis vienašališkai išvedė savo pajėgas ir naujakurius iš Gazos, suteikdamas vietos gyventojams pirmąją galimybę istorijoje valdyti savo žemę, ko Osmanų Turkija ir Egiptas niekada nedarė. Iki 2007 m. Palestinos savivaldą užėmė „Hamas“, tiesiog perėmė kontrolę. Nuo to laiko ,,Hamas” negailestingai išlaiko valdžią iki šiol.

Kas iš tikrųjų yra „Hamas“ – tai esmė, kurią praleidai pasirinkdamas kalbėti apie Artimuosius Rytus?

Tai teroristinė organizacija. Tai nėra asmeninis požiūris. Tai oficialus JAV ir 27 narių Europos Sąjungos ženklinimas.

Koks yra „Hamas“ tikslas, ir vėl trūksta jūsų komentarų?

Izraelio sunaikinimas ir pakeitimas islamistiniu režimu. Taip dažnai įvardinami ir gerai dokumentuoti „Hamas“ lyderių jausmai.

Taigi jūs praleidote šiuos aktualius faktus – smurtas yra „Hamas“ esmė, jo doktrinos tikslas arba, tiesą sakant, jo susiskaldymas su Palestinos savivalda, ir nulis kalbų apie dabartinį konflikto raundą, žvelgiant į tai visų pirma iš galios  santykių perspektyvos .

Jūs apgailestaujate dėl disbalanso, teigdamas, kad tai nėra „sąžininga kova“, nes Izraelis yra stipresnė šalis.

Palyginate žuvusiuosius, paprastai nurodydami, kad didesnei pusei kažkaip automatiškai suteikiamas aukos statusas.

Jūs net bandote pasiūlyti „Hamas“ veiksmų motyvus, nurodydami grėsmę, iškeldinant keturias palestiniečių šeimas Jeruzalėje, nepastebėdami, kad tai yra senas teisinis klausimas Izraelio teismų sistemoje.

Jūs teigiate, kad Izraelis sukėlė „Hamas“ įniršį priekabiaudamas prie musulmonų per Ramadaną, o tai visiškai neteisingas faktų pateikimas, jau nekalbant apie tai, kad Izraelis ne kartą labai stengėsi apsaugoti visų tikėjimų garbinimo teisę – tai nutinka gana retai pasaulio religijos klausymuose.

Aiškiai pasakykime: „Hamas“ užsidegimas Izraeliu yra nuolatinis, kaip ir jo tikslas – vieną dieną dominuoti tarp palestiniečių savo ištikimybe ne tik Gazoje, bet ir rytinėje Jeruzalės dalyje bei Vakarų Krante, tai jo didesnė strategijos dalis.

Ir jūs net bandote palyginti situaciją su savo vaikyste, primindami, kad mama jums liepė netrukdyti savo jaunesniems broliams ir seserims, net kai jie provokuotų, nes buvote didesnis ir stipresnis.

Atsiprašau, bet jūsų jaunesnieji broliai ir seserys neplanavo žmogžudystės ir niokojimo bei visuomenės siautėjimo.

Nepaisote tikrosios „Hamas“ prigimties, fakto, kad per metus jis šaudė tūkstančius raketų, statė tarpvalstybinius teroro tunelius, grobė izraeliečius ir atsisakė Gazos ruožo, kad sutelktų dėmesį į Izraelio nuostolius.

Jūs menkinate milijonus izraeliečių, skubėdami bombarduoti slėptuves, jie rūpinasi pagyvenusiais ir neįgaliais žmonėmis ir guodžia traumuotus vaikus, nes raketos šiandien skrieja virš galvos ir gali smogti bet kur, net ir turint priešraketinę “Geležinio skydo” sistemą.

Jūs pagirtinai nerimaujate dėl vaikų, tačiau nepaisote palestiniečių vaikų ugdymo ciniško „Hamas“ režimo rankose, žinant, kad jaunų aukų vaizdai pakeis visą istoriją tiems, kurie mato tik nuotraukas, o ne kontekstą.

Jūs apeinate pagrindinį klausimą – ką Izraelis turėtų daryti tokiomis aplinkybėmis, kai jūsų motinos patarimai jums atrodo visiškai atitrūkę nuo blaivios tikrovės, su kuria susiduriama? Ką darytų bet kuri šalis, kai tradiciniai diplomatijos įrankiai – nuo konfliktų valdymo iki konfliktų sprendimo neturi šansų, susidūrus su ideologiniui ir teologiniu „Hamas“ valdymu?

Galiausiai leiskite man pabrėžti vieną dalyką. Aš nelaikau šio konflikto kaip paprastų nesibaigiančių diskusijų, įrodančių, kad viena pusė yra teisi, o kita – neteisi. Visai ne. Mano dešimtmečius trunkantis dalyvavimas regione, daugybė mano kelionių į Izraelį ir arabų pasaulį, įskaitant Palestinos teritorijas, turi vieną pagrindinę svajonę – taiką, taikos išlaikymą.

Manau, kad to laukia didžioji dauguma izraeliečių, tarp jų mano ir žmonos artimųjų šeimos nariai. Nuo pat 1948 m. Jie nėra patyrę nei vienos ramybės dienos, nei savo šeimose, išgyvenusių Holokaustą, nei kaip pabėgėliai iš komunizmo ar būdami iškeldinti kaip aukos iš arabų šalių.

Izraelis nebuvo atgimęs po nuolatinių konfliktų Tai, kad šešios arabų šalys dabar turi normalius ryšius su Izraeliu, yra galingas priminimas, kad taika yra pasiekiama ir kad Izraelis labai siekia partnerių.

Vieną dieną taika bus įgyvendinta, meldžiuosi su palestiniečiais. Bet tai neįvyks tol, kol „Hamas“ valdys Gazą, laikysis savo genocidinių tikslų ir geranoriški žmonės užsienyje manys, kad jis yra konflikto auka, deja, jo paties sukurtas.

David Harris – Amerikos žydų komiteto (AJC) generalinis direktorius