Geršonas Taicas
Seras Mozė Montefiore (1784 – 1885) labai gerbiamas tiek gimtojoje Anglijoje, tiek užsienyje. Iki šiol jo vardas vis dar minimas žmonių tarpe su susižavėjimu ir meile. XIX amžiaus žydams jis buvo žinomas kaip „gynėjas“.
Seras Mozė Montefiore buvo žymus karalienės Viktorijos laikų žydų veikejas. Jis buvo labai turtingas žmogus ir didžiąją savo ilgo gyvenimo dalį skyrė tarnaudamas žydams, tiek Britanijoje, tiek visame pasaulyje.
Jis buvo turtingas ir galėjo pats pasirinkti, ką daryti. 1840 m. jam pavyko misija Egipte, Aleksandrijoje, kur išgelbėjo Damaske ritualine žmogžudyste ir krikščionių kraujo naudojimu apkaltintus žydus. Tai jam sustiprino norą padėti ir kitiems persekiojamiems žydams visame pasaulyje. Kitas punktas, jo manymu, buvo Rusija, nauji žydų sėslumo ir aprangos įstatymai. Jis susitiko su Rusijos caru, ir kai kurie įstatymai buvo pakeisti žydų naudai. Įstatymai dėl tradicinės žydų aprangos panaikinimo nebuvo pakeisti, bet ir pats Montefiorė jiems nepritarė, nešiojo Londono šerifo uniformą. Buvo parengtos tikslios taisyklės kaip žydams rengtis, kad nesiskirtų nuo kitų gyventojų.
Pagal Polinos Vengerovos memuarus:
„Garbingiausi Vilniaus žydų bendruomenės nariai su rabinu ir miesto pamokslininku priešakyje vyko susitikti su svečiais, o minios paprastų žydų susirinko laukti M. Montefiore prie įvažiavimo į Vilniaus priemiestį Šnipiškes … M. Montefiorės niekas nekvietė, jis pats atvyko ir buvo iki ašarų sujaudintas priėmimo nuoširdumu. Taigi, Montefiore į Vilnių įžengė tarp žmonių galvų jūros, virš kurios jis sėdėjo vežime su pora keliautojų – minia tarsi ant savo pečių kėlė brangius svečius. Policijai labai sunkiai sekėsi palaikyti tvarką gatvėse, važiuojant Montifiore, ir ypač apsaugoti jį nuo neturtingų visų tautybių ir amžiaus žmonių antplūdžio, aplankytose įstaigose, prieglaudose ir mokyklose. Jį apgulė minios maldininkų ir prašytojų per kelias viešnagės dienas jis skirstė milžiniškas pinigų sumas vargšams…”
Buvo sakoma, kad Mozė Montefiori yra puikus karališkosios šeimos draugas. Kaip tai prasidėjo. Kadaise Montefiore gyveno Vokietijoje, Koburge. Tai tikriausiai jauki vieta: kol kas Anglijos sosto įpėdinis Kento kunigaikštis pats mielai apsistojo su mylima žmona svainio Sachsen-Coburg-Saalfeld rūmuose. Jauna žmona laukėsi vaiko, todėl pas save pasikvietė geriausią vietos gydytoją. Jis buvo ne tik išmanantis specialistas, bet ir nuoširdus, protingas pašnekovas. Kartą kalbėdamas apie malonią sutuoktinių laukiančią ateitį, jis vis dėlto leido sau draugiškai patarti: nepaisant įdomios kunigaikštienės padėties, jis mano, kad svarbiausiu momentu ji būtinai turi būti Anglijoje …
Hercogas ir kunigaikštienė paprašė paaiškinti užuominas. Drąsus daktaras Montefiore po ilgos tylos vis dėlto tapo drąsesnis ir pasakė, ką galvojo. Kadangi karalius Williamas IV
vis dar yra bevaikis, tikimasi, kad Didžiosios Britanijos karalius bus Jo Didenybė. Bet vaikas, kurio laukia kunigaikštienė ir kunigaikštis („Linkiu jo motinai ir jam puikios sveikatos“), deja, negalės tapti įpėdiniu. O vėliau – karalių ar karalienė. Kodėl? Būtent todėl, kad gims už Anglijos ribų … Bet jis vis tiek mano, kad tinkamu laiku gims ne būsimasis karalius, o, tikiuosi, Didžiosios Britanijos karalienė. Jis … atsiprašau, ji gali patekti į bėdą. Kad jų iškart išvengtume, atsiprašau už drąsą, turime įsitikinti, kad karalienė gimė ne čia, o tik Anglijoje … Ir tai padaryti labai paprasta! .. Kunigaikščių pora neįsižeidė dėl privatumo pažeidimo žmogaus, už drąsų patarimą – jie patys gi prašė … Viską gerai apgalvojusi, pora skubiai sutiko su gydytoju. Bet su viena sąlyga: jei daktaras važiuos su jais. Jie į Angliją atvyko kartu trise.
Viskas Didžiojoje Britanijoje vyko taip, kaip spėjo M.Montefiore: vos tik Kento hercogų dukrai tapo 18 metų, susiklostė aplinkybės, kad ji be jokio prieštaravimo užėmė Britanijos sostą. Niekas nei prieš ją, nei vėliau šioje šalyje taip ilgai nebuvo valdžios viršūnėje. Sėkmingiausia savo gimtinėje karalienė Viktorija buvo soste, valdė imperiją, prisijungdavo kitus kraštus, tai tęsėsi daugiau nei šešiasdešimt metų – šlovingiausiu jos valstybės laikotarpiu. Ir beveik visada šalia jos, išmintingos karalienės buvo daktaras Mozė.
Ji suteikė jam baroneto vardą. Mozė Montefiore taip praturtėjo, kad jam pavyko įgyvendinti seną svajonę: nusipirkti žemę tolimų protėvių tėvynėje, Palestinoje, atiduoti vargšams žydams Šventojoje žemėje (Palestinoje) sklypus ir pinigų pastatyti namus.
M.Montefiore mirė sulaukęs daugiau nei šimto metų. Nors jis neturėjo vaikų, jo palikimas gyvas gerais darbais, kuriuos jis padarė per visą savo gyvenimą.
Jis išlieka amžinas išdidaus ir pamaldaus žydo, žydų gynėjo, Izraelio žemės šalininko pavyzdys ir žmogaus, kuris naudojo savo pinigus ir jėgas, kad padarytų gerą darbą savo tautai ir visai žmonijai.
Teigiama, kad karalienė Viktorija kartą paklausė sero Mozė Montefiore: „Pone Moze, koks jūsų turtas? Kiek turite?” Seras Mozė atsakė, kad užtruktų kelias dienas suskaičiuoti ir tada jis atsakys. Po kelių dienų jis grįžo su atsakymu. Karalienė Viktorija buvo nusiminusi, kai išgirdo sumą. Ji pasake : „Tai įžeidžia: visi žino, kad jūs turite daug daugiau turto“.
Seras Mozė atsakė: „Jūsų didenybe, mano vienintelis tikras turtas yra pinigai, kuriuos paaukojau labdarai. Visa kita, ką turiu, yra laikina ir vieną dieną gali būti pamesta ar konfiskuota”.
Kapas, kur palaidoti Seras Mozė Montefiore ir Ledi Judith Montefiore.
Seras M.Montefiore garsėjo savo protu. 1812 m. Mozė Montefiore’as buvo įšventintas į Moiros masonų ložę . 1886 m. Glazge, Škotijoje, buvo įkurta „Montefiore“ žydų masonų ložė. Norėdamas tapti žydų ložės masonu, prieš tai turėjo būti kitos, ne žydų ložės masonu. Šių ložių įrašuose paprastai pateikiama išsami informacija apie jų naujų narių profesijas: prekybininkus, gydytojus, muzikantus, juvelyrus.
Paminkliniai antkapiai.
