Vytautas Bruveris. Aršiausi karai – dėl dukart du? LRYTAS.LT
Kuo klausimas, regis, paprastesnis ir suprantamesnis, tuo mes, lietuviai, aršiau dėl jo tarpusavyje kaunamės.
įkaitusios batalijos Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre (LGGRTC). Juk pagrindinis ir esminis klausimas, aplink kurį jos kunkuliuoja, – kokia mūsų patriotizmo samprata ir santykis su praeitimi?
Vytautas Bruveris lrytas.lt
Šį klausimą maksimaliai aštrina ta istorinė konkretika, su kuria centras ir susiduria pagal savo paskirtį, – pirmiausia Lietuvos visuomenės įsitraukimo į holokaustą ir kolaboravimo su naciais mastas, taip pat šių dalykų santykis su pokario partizanine rezistencija.
LGGRTC vadovybė, remiama labiausiai į dešinę palinkusios valdančiųjų konservatorių dalies, buvusių valdančiųjų valstiečių, taip pat dalies specialiųjų tarnybų bei kariuomenės viršūnėlių ir ultrapatriotinės visuomenės, skelbia, kad tai yra „valstybės gynybos“ klausimai.
ĮTAMPA LGGRTC: DARBUOTOJAI KALTINA VADOVYBĘ DĖL BANDYMŲ VARŽYTI TYRIMUS
Esą valstybė ir jos remiamas mokslas neturi kreipti specialaus dėmesio į juodžiausias praeities dėmes, ypač jeigu tos dėmės gali mesti šešėlį ant šaliai itin svarbių istorinių procesų ir reiškinių.
O jei tas šešėlis vis viena krinta, valstybė ir jos remiamas mokslas esą turi dėti visas pastangas, kad jis būtų nustumtas ir nuplautas. Pirma, esą reikia saugoti patriotizmą bei valstybės prestižą, antra – vyksta „hibridinis karas“ su Rusija, kuri tik ir laukia, kad mes patys jai įteiktume dovanas savo rankomis. O už šių motyvų dažnai slypi paprasčiausias instinktyvus antisemitizmas.
LGGRTC vadovybės kritikai ir pačiame centre, ir už jo ribų tvirtina, kad toks požiūris ne tiktai iš esmės klaidingas, bet ir žalingas pačiai valstybei ir visuomenei, užtat naudingas tai pačiai Rusijai. Mat viena akimi aklas patriotizmas yra kaip tik daug silpnesnis ir labiau ligotas už tą, kuris istorijoje aiškiai mato ir pripažįsta ir baltas, ir juodas spalvas.
Kita vertus, Rusijos pagrindinis tikslas kaip tik ir yra siekis kompromituoti Lietuvą pagrindinių jos Vakarų partnerių akyse – esą ji tyčia slepia ir trina iš savo istorijos pačias juodžiausias dėmes.
Taigi aiškus jų ištyrimas ir pripažinimas – pagrindinis būdas šias pastangas maksimaliai neutralizuoti. Itin aiškiai šią sankirtą, pavyzdžiui, atspindi tai, kad neseniai centro vadovybė sustabdė specialios monografijos, skirtos 1949 m. aukščiausios partizanų vadovybės – Laisvės kovos sąjūdžio tarybos – paskelbtai deklaracijai, rengimą. Mat paaiškėjo, kad net du iš aštuonių signatarų, kuriems vadovavo Seimo tuomečiu šalies prezidentu paskelbtas J.Žemaitis-Vytautas, galėjo būti susiję su žydų žudynėmis.
Tačiau centro vadovybė kaip tik ir siekia maksimaliai nukenksminti atvirą požiūrį į istoriją skelbiančius žmones naudodamasi savo galios svertais. Akivaizdus to pavyzdys – demonstratyvus vienos pagrindinių vadovų kritikių, istorikės M.Jurkutės išmetimas iš darbo dėl to, kad ji viešai žėrė kritiką būtent dėl istorinės atminties politizavimo.
Tokiu sovietmetį primenančiu politinio valymo pavyzdžiu įstaigoje, skirtoje kovoti su to sovietmečio recidyvais, pasipiktino net kai kurie įtakingi valdančiųjų konservatorių atstovai.
Neatmestina, kad LGGRTC vadovybė šiuo žingsniu pati sau pasirašė politinį nuosprendį parlamente. Tačiau kas iš to? Jei keisis tik valdančios bei kalbančios galvos, o visuomenė ir valstybė ir toliau nesugebės susitarti dėl daugybos lentelės, taip ir gyvensime – nuo vieno tragikomiško pilietinio karo iki kito.