Mingailė Jurkutė, LGGRTC vyriausioji istorikė, LRT.lt 2021.02.04

„Nurodykite bent vieną atvejį, kai istorikams buvo liepta įvykdyti politinę užduotį, kaipgi konkrečiai vyksta politizacija?“ –  neprisistatęs žurnalistas mygė būtent šiuo („nors vieno pavyzdžio“) klausimu visus penkis iš Seimo ir LGGRTC mokslininkų susitikimo išėjusius asmenis, o prieš tai už uždarų durų būtent šiuo klausimu labiausiai domėjosi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas.

Klausimas rimtas, todėl atsakysiu išsamiai.

Jei liepsite istorikui parašyti, kad Jonas Noreika buvo vyriausiasis Lietuvos partizanų vadas ar net ir visiškai menką, tačiau su istorine tiesa prasilenkiantį faktą, istorikas parodys jums špygą, o savo kolegoms pasakos, kokį juokingą šposą šiandien išgirdo. Kol demokratija pas mus veikia, tokių tiesmukų zadanijų nuleidimas istorikams yra neįmanomas.

Tačiau institucijoje, kuri turi šios srities tyrimų vardą Lietuvoje ir pasaulyje, lėtai, laipsniškai pakeiskite istorinio tyrimo struktūrą ir turėsite įstatymu įtvirtintą įrankį politiškai reikalingam ar net ir visiškai propagandiniam produktui gaminti, o visos pretenzijos bus kvalifikuojamos kaip istorikų tarpusavio ginčai. Nuo pat šios direkcijos atėjimo (ir dar prieš ją, kai Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai vadovavo gerb. Arūnas Gumuliauskas) mes labai daug girdėjome apie „išorinių“ istorikų pavydą Centrui, konkurenciją su Centru, aroganciją ir priešišką nusiteikimą Centro mokslininkų atžvilgiu (matome ir dabar generalinio direktoriaus kaip jie drįsta! – „tai nėra etiška, mes nevertiname nei Istorijos instituto, nei Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto, nei kitų aukštųjų mokyklų mokslininkų darbų“). O kartu girdėdavom ir giedamą giesmę apie tai, kaip bendradarbiausim su Institutu ir Universitetu, bet, mano žiniomis, į jokius rimtus ir konkrečius veiksmus šios deklaracijos neišsivystė. Kaip ir jokios kitos gausios deklaracijos.

Taigi, ką aš turiu omenyje? Istorinį tyrimą sudaro: 1) klausimas, kuris kyla suvokiant istorinės problematikos lauką; 2) šaltinių atranka; 3) šaltinių kritika; 4) pateikiama tikėtina istorinė rekonstrukcija – istorinė tiesa. Penktas žingsnis būtų tikėtinos rekonstrukcijos verifikacija, atliekama kitų istorinės problematikos lauką ir jo šaltinius išmanančių istorikų. Penktasis dar vadinamas moksliniu recenzavimu.

Mokslinių tyrimų kokybę lemia VISŲ istorinio tyrimo žingsnių visuma, kiekvienas yra svarbus, ir, pažeidus šią struktūrą, tyrimas praranda kokybę arba apskritai patikimumą. Tiek pakišant pageidaujamus klausimus (šiuo atveju kalbu tik apie politinį užsakymą, ne apie valstybės nustatomas prioritetines tyrimų kryptis ir programas, tokios turi būti ir joms yra savos procedūros), tiek nemokant atsirinkti arba tendencingai renkantis tik tam tikrus šaltinius, tiek nesuvokiant, ką gali ir ko negali papasakoti kiekvienas šaltinis (šaltinio kilmė, sukūrimo laikas, paskirtis, adresatas, adresantas etc. – vadinamoji šaltinio kritika). Ir svarbūs yra ne tik viduriniai – darbo su šaltiniais – žingsniai, bet ir sąžiningas klausimų kėlimas (o kaip iš tikrųjų buvo?) bei sąžiningas istorinės tiesos priėmimas. Tada jos teiginiais yra pildoma, transformuojama istorinio pažinimo visuma, istorinės problematikos laukas.

Taigi, grįžkime prie klausimo, kaip yra politizuojamas Centro veikimas? Kaip jau sakiau, jei liepsite istorikui pažeisti iškart visus istorinio tyrimo žingsnius, jis pasukios pirštą prie smilkinio. Bet jei istorinio tyrimo struktūrą pakeisite palengva, mažais, galbūt nepastebimais žingsneliais – voilà.

Mes patyrėme atkaklų kišimąsi į visus – pabrėšiu, visiškai visus – istorinio tyrimo žingsnius. Pradedant klausimais, kuriuos reikia kelti (kokį naratyvą reikia apginti ar kokį sutriuškinti), einant iki šaltinių atrankos (kaip negalima pasitikėti sovietiniais šaltiniais, taip sakęs net Dainius Žalimas, kalbėdamas apie sovietinių nusikaltimų žmoniškumui tyrimą (sic!)), ir šaltinių kritikos (vienas neseniai pasitraukęs patarėjas, garsus į Lietuvą parvežtų šaltinių gausa bei knyga „Istorikai nenaudoja dalies šaltinių“, buvo ir priimtas „konsultuoti“ šiais kausimais pagal pareiginius nuostatus). Koks mažavertis, tačiau galingą shitstormą sukeliantis rezultatas išeina išleidus tyrimą iš profesionalų rankų (istorikai niekada nebūtų praleidę panašios pažymos), matėme 2019 m. pabaigoje.

“Mes patyrėme atkaklų kišimąsi į visus – pabrėšiu, visiškai visus – istorinio tyrimo žingsnius.”

Ir ne be reikalo tai miniu – moju raudona vėliava ir tuoj atlėks įsiutusi minia sutrypti prasmingo diskurso. Tačiau vis tiek reikia tai pasakyti – tai buvo dabartinės, radikalias pažiūras tam tikrais istoriniais klausimais turinčios grupuotės įsitvirtinimo Centre pradžia.

Centras buvo politizuojamas (vienaip ar kitaip nuolat stengiantis įpiršti teisingą teisingos istorijos rašymo variantą) nuo pat savo veiklos pradžios, ir tik principinga ankstesniųjų vadovių pozicija padėdavo atsilaikyti. Vis dėlto bendras mokslo lygis pastaraisiais metais buvo labai smukęs.

Atsiprašau, turiu mesti šitą akmenį – aš gi irgi esu iš tų „išorinių“ istorikų, buvau tarp tų „išorinių“ iki pradėdama dirbti Centre ir iš tiesų pirmiausia esu tiesiog istorikė. Kaip ir mes visi, esame tiesiog istorikai, cecho profesionalai, lojalūs pirmiausia savo profesinei etikai. Tai dėl to, kad bendras mokslo lygis buvo smukęs, galėjo prieiti ir po truputį įsitvirtinti tai, kas tikrai atrodo kaip grupuotė.

Kaip sakėme viešai, pono vyresniojo patarėjo atėjimas nebuvo nei problemos ašis, nei išėjimas ją išsprendžia. Tai, kokiu būdu jis atsirado, kaip veikė, galėtų būti visos problemos simbolis, ryškiausia iliustracija. Bet tai, ką, manau, siekiama išsaugoti, yra pati sistema, įtvirtinta direkcija (beje, ar kas nors pastebėjo tris pirmoje metų pusėje pasiūlytus kandidatus į generalinio direktoriaus kėdę, o rudenį – jau direkcijos narius?), prikūrusi struktūrų, kurios leistų įgyvendinti mano minėtą tikslą – pasidaryti patogų ir parankų reikalingų informacinių produktų rengimo ir sklaidos įrankį.

“Man sakė, kad kelsim mokslo prestižą. Matome, kaip viešai tyčiojamasi iš mokslininkų balso, jie menkinami, žeminamos jų profesinės kompetencijos.”

Pakeitus istorinio tyrimo struktūrą informacinio produkto rengimu, kur pirmiausia panaikinamas pats istorinio tyrimo pamatas – klausimas „o kaip iš tikrųjų buvo“, istorinės tiesos paieška. Kai nerūpi, kaip iš tikrųjų buvo, kai iš anksto žinoma, kaip yra (ar turi būti), telieka prisėsti ir viską surašyti – į pažymą, straipsnį, knygą – žanrų daug. Žinoma, techniškai tvarkingai, kad būtų (daug) šaltinių, pageidautina – mokslinis aparatas etc. (Tyrimo metu radus neparankių faktų, tyrimas atbaigia stalčiuje.) Iš esmės tai toks rusiškas modelis, kuriam minėtoje valstybėje pristeigta ištisų institutų, o propagandiniai produktai, fiziškai panašūs į monografijas ir formaliai turintys visus reikiamus atributus, atgula ir į tikrai rimtų Vakarų knygynų stendus. Turbūt ne apie tokį užmojį ir mastelį kalbam, bet jau sunku ką ir pasakyti, iki šiandien pamačiau daug neįtikėtino, o dar toli gražu ne vakaras.

Na, o konkrečių, planui trukdančių istorikų nustūmimas į šoną – čia tik, taip sakant, technicalities: iš pradžių tik apribojant galimybes atlikti darbo funkcijas, paskui po grasinimų išeinanti dr. Monika Kareniauskaitė; įspėjimas už išsakytą profesinę nuomonę (šių eilučių autorė); bandymas nušalinti nuo sprendimų priėmimo proceso svarbiausią Centro istoriką, istorinių tyrimų departamento direktorių dr. Arūną Bubnį – iš pradžių švelniai viliojant dar vieno (!) patarėjo vieta, siūlant atlaisvinti departamento direktoriaus kėdę, o išgirdus jo principinę poziciją dėl krypties, kuria pragarmėn garma (nesakau eina, nebent kryptis propagandos instituto link yra ne žemyn) Centras – tiesiog nušalinant. Tik labai selektyviai kviečiant į posėdžius, susitikimus, kuriuose priimami Centro veiklai, raidai, krypčiai svarbūs sprendimai. Apie tuos vidinius susitikimus, kuriuose imituojama diskusija, taip pat sistemingai menkinama mūsų nuomonė, kompetencija, dabar jau ir atvirai kviečiama pasmerkti prasikaltusius – reikėtų atskiros ilgos bent pastraipos, todėl nesiplėsiu.

„Mes turime suremti pečius ir būti kolegomis“ – užbaigia gen. dir. susitikime su Istorinių tyrimų departamentu praeitą penktadienį, kuriame susirinkę visi svarbiausi įstaigos vadovai, nepamirštant Memorialinio departamento direktorės, atėjusios pasakyti vienintelio dalyko – kad istorikai klysta savo kreipimesi nurodydami, kad prof. dr. Vyšniūnas išėjęs dėl neprofesionalios aplinkos (suprask, jos dalyvavimą pagrindžia tai, kad kalbama apie jos darbuotojus). O po trijų dienų vyksta susirinkimas Memorialiniame departamente svarstant istorikų „išsišokimą“, ir – kokia staigmena! – tyrimų departamento direktorius Arūnas Bubnys ne tik nekviečiamas, bet visai nieko nežino apie jo ir jo pavaldinių reikalų svarstymą.

Man buvo žadėta, kad pritrauksim pačius geriausius istorikus. Per tą laiką mus paliko stipri ir perspektyvi tyrinėtoja dr. Monika Kareniauskaitė. Vos neišėjo dr. Arūnas Bubnys. Aš pati gavau įspėjimą, kad už pakartotinai išsakytą profesinę nuomonę būsiu atleista iš darbo“.

Man žadėjo, kad gerinsim mokslo galimybes, bendradarbiavimą su partneriais. Kad galėsiu įgyvendinti didelį ir rimtą, ilgametį partizanų karo tyrimų projektą. Mes nebeturime nė vieno partnerio Lietuvoje, kuris su mumis bendradarbiautų.

Man sakė, kad kelsim mokslo prestižą. Matome, kaip viešai tyčiojamasi iš mokslininkų balso, jie menkinami, žeminamos jų profesinės kompetencijos. Apie ką, apie ką mes čia kalbame? Įstaigos prestižas, kaip gruodžio 3 d. gerb. direkciją perspėjo dr. Arūnas Bubnys, istorikų bendruomenėje yra ne tik „nukritęs žemiau plintuso, bet turbūt yra galimybė pramušti grindis“. Ponai, yra pramuštos žemės gelmės, trykšta verdantys geizeriai ir degina akis ir ausis skaitant ir klausantis Jūsų, gerbiamieji Centro Vadovai. Ir jokia Mokslo taryba, net jei rinktųsi kas savaitę, vargu ar mums bepadės.

Jei sakote – betgi kur konkretūs politizavimo pavyzdžiai (jau paaiškinau), kur vieno ar kito pono darbai, sukėlę tas baisias grėsmes, surašytas jūsų kreipimesi? Taip pat galėtumėte sakyti daktarui – šitas įbrėžimas dar nieko baisaus, gal kraštai ir paraudę, gal šiek tiek pūliuoja, bet palaukime, pažiūrėkime, kas bus, mes gi dar negalime pasakyti nieko tikro. O aš sakau – nelaukime, nelaukime, kol galūnė užgangrenuos taip, kad beliks tik pjauti. Juk paklausytumėt profesionalių gydytojų, pasikliautumėt, kad jie atskiria simptomatiką, prognozuoja eigą ir numato rezultatą, ar ne?