Onos Šimaitės prisiminimų ir Rimanto Stankevičiaus knygos “Gyvenusi tautos himno dvasia” ištraukos.

Vardas tapęs Legenda.

 

Ona Šimaitė:

,,Aš buvau per daug arti žydų jų didžiosios nelaimės metu, kad nepareikščiau savo nusistebėjimo jų nepalaužiamu didvyriškumu ir moraliniu tvirtumu savo tautos mirties akivaizdoje už spygliuotos geto tvoros. Galima sakyti, kad bet kuri tauta fiziškai ir morališkai būtų palaužta, jei tektų išgyventi tai, ką išgyveno kiekvienas žydas. Žydai gete buvo didvyriai patys to neįtardami.

Tuo baisiu žydams ( ir visiems sąžiningiems žmonėms) tuo metu aš dažnai galvodavau, kad po viso to, ką žydų tauta pergyveno, daug kam atsivers akys ir apie neapykantą žydams mes sužinosime archyvuose ir muziejuose.

Bet aš stipriai klydau.

Tik nedidelė dalis nežydų prisimena baisius būdus, kuriais hitlerininkai sunaikino tūkstančius žydų, kaip buvo žudomi žydų vaikai, moterys, seniai.

Ir gėda tiems, kurie užmiršo, kieno rankomis tai padaryta, kas išgelbėjo žydų gyvybes.“

Knygos apie O. Šimaitę autorius R. Stankevičius rašo, kad O. Šimaitė yra vienintelė lietuvė moteris, taip plačiai žinoma daugelyje pasaulio valstybių iš gausybės įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų, vadovėlių kaip atlikusi kilnius darbus gelbstint Vilniaus žydus nacių okupacijos metais.

Šimaitė gimė 1894m. sausio 6d. Akmenėje. Dirbdama Vilniaus universiteto bibliotekininke, 1940 m. gruodžio 2d. rašė, kad mokėsi pradžios mokykloje Rygoje, vėliau lankė gimnaziją, pedagogikos kursus. Gerai mokanti lietuvių, rusų, lenkų kalbas, taip pat vokiečių, latvių, prancūzų kalbas. Šimaitė apie save rašė, neturinti jokio nekilnojamojo turto ar įmonės.

Po karo laisvame pasaulyje gyvenantys lietuviai anksti pradėjo rašyti apie O. Šimaitę. Ji buvo kaip ta vėliava, kuria nekartą bandyta gintis, kai lietuviai būdavo puolami dėl žydų žudynių Lietuvoje.

Apie Šimaitę rašė Izraelyje gyvenantis istorikas Dovas Levinas: ,,Baisiausiu laiku-1941m. rudenį ir karo pabaigoje atsirado keli šimtai dorų ir sąžiningų lietuvių, kurie nepaisant pavojaus gelbėjo žydus. Viena šių garbingų lietuvių – Ona Šimaitė , kurios vardas pagarsėjo visame pasaulyje ir padėjo šiek tiek lietuvių tautos kaltę pateikti pagal Tautos himno žodžius: ,,Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės“.

 

Onos Šimaitės prisiminimai:

1941 rugsėjo 1d. buvo išklijuotas įsakymas netik apie kolektyvinę žydų atsakomybę, bet ir apie tai, jog jie patys privalo atiduoti pinigus, brangenybes, kailius, tekstilės gaminius ir t.t. Žydai privalėjo nešioti specialius ,,skiriamuosius“ ženklus, patys turėjo nueiti į policiją ir pažiūrėti jų pavyzdžius. Vilniuje šie ženklai buvo keičiami keletą kartų. Iš pradžių ant krūtinės reikėjo nešioti baltą lopą, kurio viduryje didelė J raidė. Vėliau reikėjo rištis baltą raištį ant rankovės su juodu apskritimu irJ raide. Po to – geltona Dovydo žvaigždė iš priekio ir iš nugaros.

Žydai neturėjo teisės vaikščioti šaligatviais, privalėjo vaikščioti tik grindiniu. Pagrindinės gatvės ir prie jų esančios šalutinės žydams buvo uždraustos.

Žydų gydytojai neturėjo teisės gydyti arijų, o žydai negalėjo gydytis ne pas žydų gydytojus. Palengva tarp žydų ir ne žydų atsirado kinų siena. Žydai buvo paskelbti už įstatymo ribų.

…Nespėjau ryte pereiti Žaliąjį tiltą, kai pamačiau du lietuvius kareivius, kurie vedė  Lukiškių kalėjimo link grupę jaunų ir senų žydžių. Kai kurios jų buvo su žindomais vaikais ant rankų. Basos, prastai apsirengusios.

Vienas kareivis vykdo tik tai, kas įsakyta. Kitas stengiasi daugiau, rėkia ir varo atsiliekančias pasiruošęs persmeigti durtuvu persmeigti. Laimei, durtuvas patiko tarp kojų. Pasakoju universiteto rektoriui M. Biržiškai apie šį baisų faktą, kuris gėdingas mums, lietuviams, ir prašau jo autoritetingos gynybos, kad lietuvių karininkai sudrausmintų taip besielgiančius kareivius.

Be mano bičiulių labai norėjau aplankyti dar ir universiteto bendradarbius- prof. Movšovičių, artistą, režisierių Jelišajevą ir vaikų bibliotekos darbuotoją D. Abramovič. Tačiau niekaip negalėjau ryžtis eiti pas juos, nes bijojau savo atėjimu įžeisti į didžią bėdą patekusius žmones. Su kiekvienu iš jų mane siejo didžiulis dvasinis ryšys. Kartą atvirai apie tai pasikalbėjau su savo drauge Sonia. Ji mane įdėmiai išklausė ir pasakė: ,,Nebijok, eik drąsiai pas juos.“ Mums, žydams, dabar brangus kiekvienas dalyvavimas.

1941 rugsėjo 6d. nuėjau atsisveikinti su Trapianskiais, kurie turėjo keltis į getą. Šis atsisveikinimas atrodė lyg artimų ir brangių žmonių laidotuvės. Kas jiems bus? Ar bus įmanoma kaip nors bendrauti? Buvo apėmusi visiška nežinia. Širdį spaudė iš skausmo. Buvo aišku viena, kad nuo širdies atplėšia kilnius, idėjiškai artimus žmones. Tarytum atsisveikina su namais, kurių siela buvo daugelį metų. Kiek daug rūpesčio ir darbo įdėta, kad sukurtų kuklų, jaukų būstą.

Viskas paruošta, ryšulėliai surišti, laukiama tik kareivių su šautuvais, kurie ateis jų paimti kaip nusikaltėlių ir nuvesti į getą. Atsisveikindama negaliu sulaikyti ašarų.

Mano pirmoji kelionė į Kauną.

Universiteto biblioteka neva komandiruoja mane į Kauno universiteto biblioteką. Mano draugas Geršonas atneša daugiausia žydų laiškų. Mno sesuo taip pat atnešė laiškų nuo žydžių močiučių žydams anūkams. Kiti asmenys atnešė nedaug laiškų. Ir taip mano rankose reikiami dokumentai, daugiau nei šimtas žydų laiškų, įvairūs žodiniai įpareigojimai, kuriuos saugau atmintyje.

Kaune buvo skirtas visas mėnuo iškeldinti arijus iš Vilijampolės ir perkellti ten žydus. Tai buvo sudėtinga procedūra. Ypač nukentėjo vargšai, kurie negalėjo sumokėti arijams kompensacijos, perleidimo pinigų ,,otstupnyje“. Nuo pirmųjų hitlerinės valdžios dienų Balošeras dirbo žydų visuomeniniame socialiniame komitete-ieškojo vargšams gyvenamosios vietos, padėjo jiems.

Karo pradžioje Kaune vyko pogromai Vilijampolėje, kur gyveno daug žydų vargšų. Pogromų žymės buvo matomos ypač ryškiai.

Užeini pas įžymaus kauniečio bakteriologo Matiso šeimą. Randu vieną seną moterį jų name. Turėtų būti motina. Ji skundžiasi, kas atsitiko dabar lietuviams, kad pradėjo padėti naciams daryti piktadarybes žydams? Kaip paguosti ją begalinėje kančioje? Pasakyti, kad kiekvienoje tautoje yra antisemitai ir padugnės negaliu.

Kai kurie Kauno universiteto bibliotekos darbuotojai labai užjaučia žydus ir nori jiems padėti.

Užeinu į Raudonąjį kryžių pasidomėti apie kai kuriuos žydus. Nieko  nesužinau, žmonės gūžčioja pečiais, nutaisę išsigandusias akis- kaip, atseit, galima klausinėti tokių dalykų! Patekau į aiškiai antižydišką aplinką.

Nuo pirmųjų okupacijos dienų iš žydų tautos pradėta tyčiotis, žydų turtas plėšiamas, jie patys žudomi. Daugelyje miestelių ir kaimų net neteko atidaryti getų.

1941m.rugsėjo 6d. nuo ankstaus ryto Vilniaus gete vyksta tai, ko dar nebuvo. Iš visų miesto pusių varo žydus į tą pusę, kur viduramžiais buvo žydų getas. Kareiviai su šautuvais varo kiekvieną išvestą žydų šeimą. Daugumą beširdiškai šautuvų buožėmis stumdo ir riksmais ragina eiti greičiau. Žydų kelionė tęsiasi iki vėlumos.

Pirmosios geto egzistavimo savaitės viduryje Vilniaus universiteto bibliotekos atsakingoji sekretorė Eimaitytė pasiteiravo ar nenorėčiau kartu su panele Gadliauskaite eiti į getą. Aš karštai įsikibau į šį siūlymą. Ir pati mąsčiau apie tai, bet niekaip negalėjau sugalvoti, kaip esant sustiprintai apsaugai patekti į getą ir pamatyti draugus, kurie neišeidavo į darbą mieste. Po pusvalandžio man įteikiamas oficialus raštas įeiti į  getą ir surasti kai kurias negrąžintas knygas.

Sužinau, kuriems žmonėms būtina pagalba. Susitariame dėl mūsų susitikimų vietos už geto ribų. Į kai kuriuos namus tenka patekti per sienose padarytas skyles.

Darbas, produktų pristatymas, slėptuvė pas arijus, nelegalūs dokumentai ir nuodai- tai daugumos, su kuriais teko tada ir vėliau kalbėtis, norai. Vėliau atsirado dar vienas baisus pageidavimas: patekti  pas partizanus-ne savo gyvybes ginti, bet dėl kovos. Jei mirti, tai kovoje su ginklu rankose užmušus bent vieną priešą.

Nėra ko ir kalbėti apie tai, kaip naciai ir jų talkininkai nusikalto prieš įsakymą. Šį įsakymą žino kiekvienas katalikų vaikas, Tas devynias nuodėmes apie žydų daiktų pasisavinimą ir kitus nusikaltimus naciai pavertė į privalumą.

 Po to, kai1941m. lapkričio 1d. vienas žmogus buvo pakartas prie Katedros

 ir keletą dienų kabojo su užrašu ,, Už žydų daiktų saugojimą“, tik patys drąsiausieji nepabijojo saugoti žydų daiktų ir padėti jiems gyventi. Dauguma sąžiningų žmonių stengėsi, kaip galima greičiau žydų daiktų atsikratyti. Žmonės be sąžinės dar labiau suįžūlėjo ir dar rečiau grąžindavo daiktus. Lyg daiktų surinkėjai būtų turėję kažkokią ypatingą uoslę žydų daiktams.

Žmonėms gete reikėjo gyventi, dirbti, valgyti, rengtis. Tekdavo imtis įvairių poveikio būdų, kad jiems ko nors gaučiau.

Drabužiai ir batai nuo sunkaus fizinio darbo greitai plyšdavo. Aš nusprendžiau nepasiduoti ir reikalauti  žydams priklausiusių daiktų, kuriuos jie paliko saugoti pažįstamiems. Ėjau pas juos, kiekvieną metrą medžiagos, kiekvieną muilo gabalą tekdavo, iš tos moters išpešti, vaikštant po dešimt, penkioliką kartų. Po savaitės ji pareiškė, kad visi daiktai pavogti ir prašė palikti ją ramybėje. Priešingu atveju perduosianti mane policijai.

Dažnai manęs neįleisdavo, kai vaikščiodavau su nelaimingų žmonių įgaliojimais. Teko patirti paniekinantį elgesį.

Daug, labai daug kartėlio susikaupė man bevaikštant ,,kančių keliais“ ir atsiimant žydų daiktus. Žmonės, pas kuriuos eidavau, buvo įvairių visuomenės sluoksnių- išsilavinę ir neišsilavinę, lietuviai ir lenkai ir visi jie labai sunkiai skirdavosi su žydų daiktais arba visiškai jų neatiduodavo. Teko patirti daug įžeidinėjimų.Tačiau mano draugai žydai atlaikė ne tokius užgauliojimus, iškentėjau ir aš. Bet iš gėdos jausmo ir kartėlio negaliu išsilaisvinti iki šiolei.