Chaimas Kurickis gimė 1921 m. Utenoje. 1941 m. birželį artinantis vokiečių kariuomenei, Ch. Kurickis su mama traukėsi į Rytus, tačiau Daugpilyje, Latvijoje, buvo suimti, atskirti ir įkalinti – motina gete, o jis – kalėjime.
Daugpilio Tvirtovėje – žydų gete Chaimui teko praleisti didžiąją dalį karo metų. Tvirtovė – vienintelis Rytų Europos XIX amž. pradžios pavyzdys.
Knygos herojus pabuvojo ir gete, ir keliose koncentracijos stovyklose, kur kovojo už išlikimą iki pat 1945 m. gegužės 5 d., kai buvo išlaisvintas Vokietijoje. Savo atsiminimus ir išgyvenimus Ch. Kurickis sudėjo į šią knygą kartu su keliais eilėraščiais.
Knygą į lietuvių kalbą vertė Edmundas Kutka. Ši atsiminimų knyga buvo išleista hebrajų kalba Izraelyje, išversta į rusų kalbą. Knyga taip pat buvo išversta į anglų k. ir išleista Amerikoje, ja susidomėjo ir latviai, kurie ją pristatė minėdami Daugpilio geto tragiškus įvykius, knyga domisi ir vokiečiai.
Todėl mums Lietuvoje ir ypač uteniškiams buvo įdomu sužinoti apie mieste gimusio ir jaunystę praleidusio autoriaus prisiminimus, – sako vertėjas E.Kutka. ,,Sutikau gerbiamą Chaimą Kurickį viešintį Utenoje 2016 m. pas vieną mokytoją Danguolę Jonaitienę… Ji buvo pažįstama su autoriumi nuo prieškarinių laikų. Malonus pašnekovas užsiminė, kad jis pats praėjo visus karo baisumus, parašė knygą. Buvau priblokštas ir nustebintas, kad uteniškis parašė knygą, išleido ją Izraelyje, o mes nieko nežinome.
Apie išverstą į lietuvų kalbą savo knygą sužinojęs Chaimas Kurickis pažadėjo būtinai atvažiuoti į Uteną, mes jo laukėme sutartą dieną. Tačiau jo nesulaukėme net po kelių dienų. Iš Izraelio jo namiškiai pranešė, kad Chaimas mirė dėl kraujo išsiliejimo galvoje. Gimęs 1921 m. mirė 2017 m. rugpiūčio 30 d.”
Per pristatymą pasisakė gidas-kraštotyrininkas Chaimas Bargmanas, Vilniaus Gaono žydų muziejaus skyriaus vedėja Danutė Selčinskaja, mokytoja – kraštotyrininkė, Ch. Kurickio pažįstama nuo prieškario laikų Danguolė Jonaitienė, vertėja Tamara Jefremova, knygos vertėjas Edmundas Kutka.
Žinia apie karo pradžią dvidešimtmetį jaunuolį pasitiko gimtojoje Utenoje. Netikėti vokiečių armijos karo veiksmai vertė staigiai derintis prie naujų gyvenimo pokyčių. Teko trauktis, kelias Kaunas – Daugpilis buvo perpildytas, važiavo daug karinio transporto, rusų tankai, šimtai besitraukiančių žmonių, daugiausiai žydų, bėgo Rusijos link .
Jau trečią karo dieną laiką teko skaičiuoti ne valandomis o minutėmis. Ch. Kurickis keliavo su savo seserimis ir mama. Daugpilio stotyje pavyko įlipti į traukinį, vykstantį į Rygą. Jau pirmoje stotelėje traukinį sustabdė vokiečių desantininkai. Daugumai vykstančių žydų teko baisi lemtis su tragiškomis pasekmėmis.
Ch.Kurickio netekome, tačiau į Uteną atvyko trys dukterys, buvo aplankyta laikraščio „Utenos žinios“, atspausdinusio knygos ištraukas, redakcija.
Ch. Kurickis savo prisiminimuose aprašė patirtą žiaurumą, mylimos mamos netektį, savo jausmus likimo draugei. Ne kartą jis buvo akistatoje su mirtimi, regėjo vokiečių žiaurų elgesį ir tyčiojimąsi. Visi pergyvenimai ir patirti vaizdai paskatino norą tiksliau fiksuoti įvykius tam, kad vėliau papasakotų būsimoms kartoms apie žudymą ir viską, ką teko pergyventi karo metais. Knygoje yra daug pavardžių bei tikslių datų.
Knygos pristatymą rėmė GVF 