1940 m. Vilniaus universitete buvo įkurta Judaikos katedra, kurios vedėju tapo žymus jidiš kalbos filologas  prof. Noachas Pryluckis (kairėje). Po 50 metų 1990 m. Vilniaus universitete buvo atkurta Judaikos katedra,kurios  su vedėjas buvo  filosofas prof. Mejeris Šubas (dešinėje).

Doc. dr. Noachas Pryluckis (1882–1941), turėdamas teisininko išsilavinimą, buvo vienu žymiausių tarpukario Europos jidiš kalbos filologu ir jidiš dialektologijos tyrimų pradininku. Tai buvo Varšuvos akademinės aplinkos mokslininkas, Vilniuje atsidūrė kaip Lenkiją užklupusio Antrojo pasaulinio karo pabėgėlis. Jis vadovavo Vilniaus universitete įkurtai Jidiš filologijos katedrai, o nuo 1941 m. sausio – ir garsiajam per karą iš Vilniaus į Niujorką perkeltam YIVO.

Noachas Pryluckis buvo paskutinis Vilniaus YIVO vadovas. Atleistas iš universiteto 1941 m. birželio 22 d., vykdant  nacionalsocialistams pavaldaus Vilniaus miesto ir srities švietimo reikalų valdytojo įsakymą (1941-06-27). Nužudytas Vilniuje.

Noachas  Priluckis gimė Berdicheve 1882 metais žydų publicisto Hiršo  Priluckio (1862-1942) šeimoje. Varšuvoje baigė vidurinę mokyklą. Studijavo Varšuvos universitete. Už revoliucinę veiklą 1903 m. Jis buvo areštuotas, 1904 m. Du mėnesius praleido kalėjime, 1905 m. Buvo pašalintas iš universiteto. 1907 m. Baigė Sankt Peter0burgo universitetą, po kurio atidarė advokato praktiką Varšuvoje .

Aleksander Mokdoni i Noach Pryłucki  1916 m.

Nuotraukoje 1916m.dviejų žydų inteligentų portretai; iš kairės: Aleksandras Mokdoni – žurnalistas, teatro kritikas ir Noachas Pryluckis, politikas ir aktyvus visuomenės veikėjas, filologas, žurnalistas ir teisininkas. Nuotrauka iš Lenkijos žydų istorijos muziejaus.

Vokietijos kariuomenei okupavus Lenkiją, 1916 m. Pryluckis tapo liberalų demokratinių jėgų vadovu Varšuvoje ir laimėjo savivaldos rinkimus. Jam dalyvaujant kuriama Lenkijos žydų partija „Falkspartey“ (liaudies partija). 1918 m. Jis tapo šios partijos deputatu Lenkijos valstybės taryboje, o po metų pateko į Steigiamąjį Seimą. 1919 m. balandžio mėn. jis sukuria komisiją žydų egzekucijoms Pinske tirti .

1921–1922 m. jis išvyko į JAV, ieškodamas paramos Ukrainos žydams tarp vietinių žydų bendruomenių. Susitiko su prezidentu Hardingu 1922 m. Jis tapo Lenkijos Seimo nariu, kur priešinosi kitoms žydų grupėms, pasisakydamas už pasaulietinio žydų švietimo plėtrą. Po padalijimo Folkspartijos palieka politinę veiklą ir pereina prie mokslo.

Naciams okupavus Varšuvą, Pryluckis pabėgo į Vilnių, vadovavo jidiš kalbos ir literatūros katedrai, tapo JIVO direktoriumi ir skaitė daug paskaitų. Naciams okupavus miestą, jis buvo areštuotas (1941 m. Rugpjūčio 1 d.), Gestapas jį įtraukė  sudaryti žydų inkunabulų sąrašą  M. Strašuno bibliotekoje,   o rugpjūčio 18 d. jis mirė nuo kankinimų. Žydų inkunabulų saugojimo vietos jis neišdavė.

Po 50 metų 1990 m. Vilniaus universitete buvo atkurta Judaikos katedra.

Katedros vedėju tapo filosofas prof. Mejeris Šubas

Šùbas Mejeris 1924 09 06  Kaunas 2009 12 31Vilnius, lietuvių filosofas, istorikas. Habil. dr. (hum. m.; filos. m. dr. 1984). 1931–41 mokėsi Kauno žydų gimnazijoje.

1941 06 prasidėjus SSRS–Vokietijos karui pasitraukė į Sovietų Sąjungą. 1942–49 tarnavo 1942–45 – 16 lietuviškojoje šaulių divizijoje.  1961–70 dėstė Kauno politechnikos institute, 1974–90 dirbo Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos ir sociologijos institute. Nuo 1990 Vilniaus universiteto profesorius, 1990–93 Judaikos katedros vedėjas, 1993–99 vadovavo universiteto Judaikos studijų centrui. Tyrinėjo žydų istoriją ir filosofijos istoriją. Paskelbė straipsnių apie filosofų neotomistų (neotomizmas) darbus, t. p. judaikos tematika – apie sionistų (sionizmas) sąjūdį Lietuvoje, žydų filosofus Saadiją Gaoną (882–942), Š. Z. ben Elijahu (Vilniaus Gaoną). Svarbiausias veikalas – Talmudinio mokslo žvaigždė: monografija apie Vilniaus Gaoną (1997).

1993m. Judaikos katedra buvo rearganizuota į Judaikos studijų  centrą. 1999 m. Judaikos studijų centras buvo perorganizuotas į Kultūrinių bendrijų studijų centrą

Dešimtajame dešimtmetyje VU veikė Judaikos studijų centras, kuriam vadovavo prof. Mejeris Šubas. Kartu su daugeliu VU studentų istorikų

Dėstydamas istoriją prof. M. Šubas stabteldavo Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Taip elgėsi iš asmeninių paskatų, nes pagal Lietuvoje veikusius karo meto įstatymus neturėjo likti gyvas.

Kartą dėstytojas studentams pasiūlė aplankyti žydų muziejų. Iš didelės grupės jaunų žmonių į sutartą vietą atėjo du. R. Puišytė buvo viena jų. „Profesorius palydėjo mus iki žydų muziejaus Pamėnkalnio gatvėje ir perdavė muziejaus direktoriaus pavaduotojai Rachilei Kostanian. Negalėčiau dabar pasakyti, ką ji pasakojo, bet moters akis, pilnas ašarų, tikrai įsiminiau“, – praeitin grįžta R. Puišytė. Dar studijuodama ji ėmė savanoriauti žydų muziejuje, važinėjo po Lietuvą imdama interviu iš karą pergyvenusių žydų ir Holokausto liudininkų nežydų.