Amit Goldman: „Sunku būti nepilietiška, kai tavo seneliai išgyveno Holokaustą“

Kupiškėnų mintys

Žydų kilmės vilnietė Amit Goldman atvira – visuomenėje dar juntamas antisemitizmas ir dėl to kalti įsisenėję stereotipai, kuriuos būtina griauti.

Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narė į kovą su antisemitizmu įdėjo svarų indėlį – būdama studentė įkūrė Lietuvos žydų studentų sąjungą, tapo pirmąja Lietuvos piliete, atstovaujančia Europos žydų studentų interesams, kuruoja socialinius projektus ir dalyvauja juos įgyvendinant, o ir šiandien, jei tik turi laisvo laiko, stengiasi jį išnaudoti tolerancijos sklaidai.

Vilė LEŠČINSKIENĖ

Olgos Posaškovos nuotrauka

Esate labai pilietiška, visuomeniška, aktyviai ginate žmogaus teises. Ar visa tai perėmėte iš šeimos?

Amit Goldman teigė, kad visuomenėje dar juntamas antisemitizmas ir dėl to kalti įsisenėję stereotipai, kuriuos būtina griauti. „Jei kas esate nusistatę prieš tautines mažumas, pavyzdžiui, žydus, mielai kviečiu išgerti su manimi virtualios kavos, padiskutuokime, pabendraukime, susipažinkime. Tikiu, kad atvirumas gali griauti stereotipus ir statyti tiltus“, – neabejojo ji.

Teisingas pastebėjimas – buvau auklėjama pavyzdžiais. Kai buvau maža, mano mama (Irina Belienė, Daktaro Janušo Korčako centro vadovė Lietuvoje – aut. past.) dirbo su kompleksinę negalią turinčiais vaikais. Ji mane dažnokai atsivesdavo į darbą.

Būdama vos kelerių metų sužinojau, kas yra cerebrinis paralyžius, hidrocefalija ir kitos sunkios, kompleksinės negalės. Tai man padėjo suprasti, kad visi žmonės, neatsižvelgiant į sveikatos būklę ar savo kitoniškumą, vienodai nori būti mylimi, vienodai nori bendrauti ir turi tokius pačius jausmus.

Gražų pavyzdį man rodė abu tėvai. Ryte laisvai galėdavo vykti į priėmimą prezidentūroje ar kitokį oficialų renginį, o grįždami po priėmimo pro šalį neaplenkdavo šalikelėje sėdinčio benamio, pakalbindavo, pakviesdavo atlikti smulkių darbų. Tai mano sąmonėje suformavo suvokimą, kad visi žmonės lygūs, jų diskriminuoti negalima ir su visais reikia dalytis.

Atsimenu, vaikystėje turėjau vaikišką servizą. Vieną kartą prikroviau jį maisto, pridėjau raštelį „Jei rasit šį servizą – linkėjimai Jums“, įdėjau į maišelį. Maišelį palikau gatvėje su mintimi, kad ją ras alkanas skurstantis žmogus. Tai turbūt vėlgi atėjo iš šeimos, nes pas mus buvo priimami visi žmonės, visiems atsirasdavo vietos prie stalo ar namuose.

Antra vertus, sunku būti nepilietiška, kai tavo seneliai išgyveno Holokaustą. Manau, kad žmonės, išgyvenę didelius gyvenimo sukrėtimus, tokius kaip Sibiro tremtis, miškai, Holokaustas ar kita istorinė neganda, liaudiškai tariant yra atlapaširdžiai, nes gyvenimas jiems buvo parodęs juodžiausias savo spalvas.

O ar mokykloje, universitete Jums dažnai teko girdėti, kad esate kitokia? Ar jautėte diskriminaciją dėl to, kad esate žydaitė?

Pradėčiau nuo to, kad mokykloje retas kuris nepatiria patyčių. Tie, kurie turi vidinės stiprybės, kenčia mažiau, o silpnesniems patyčias ištverti sunkiau. Manyčiau, kad čia labai svarbus ir klasės auklėtojo, ir pedagogų įsikišimas.

Aš priskirčiau save prie tų, kuriems nebūdavo sunku apginti save. Antra vertus, meluočiau, jei sakyčiau, kad patyčių nebuvo, tačiau stereotipiniu pavyzdžiu savęs nelaikau. Gal, sakyčiau, buvau labiau pastebima. Ir ne tik dėl kilmės, ne tik dėl išvaizdos, o dėl savo iniciatyvumo ir entuziazmo. Buvau klasės seniūnė, gimnazijos tarybos narė, o studijų metais įkūriau Lietuvos žydų studentų sąjungą.

Sykį esu susipykusi su klasės drauge dėl to, kad ji buvo įžeidusi mano kilmę. Dėl to mūsų draugystė nutrūko. Tačiau visai neseniai netyčia susitikome gatvėje, draugiškai pabendravome. Vėliau ji parašė, kad vis dar negerai jaučiasi dėl to, kad mane tąsyk buvo įžeidusi. Čia puikus pavyzdys, kaip emocijoms užplūdus (ypač paauglystėje) nepasveriame žodžių, dėl kurių po to ilgai gailimės.

Amit Goldman tapo pirmąja iš Baltijos šalių, atstovaujančia Europos žydų studentų interesams. Nuotraukoje – pirma iš kairės.
Nuotraukosiš asmeninio pašnekovės albumo.

2015 metais tapote pirmąja Lietuvos piliete, išrinkta Europos žydų studentų sąjungos vice-prezidente ir valdybos nare. Nors jau nebesate studentė, ar daug planų per visą tą laikotarpį pavyko įgyvendinti?

Kiekvienais metais organizuojamas puikus renginys – vasaros universitetas, į kurį susirenka keli šimtai žydų jaunuolių iš visos Europos kartu mokytis, dalytis savo idėjomis ir smagiai praleisti laiką. Kartu su organizacija važiavome į Jungtines Tautas, kad pristatytume savo idėjas pasaulio lyderiams, vykdėme daug projektų, skatinančių Europos jaunimo judėjimų bendradarbiavimą, gynėme organizacijos interesus.

Amit Goldman – Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narė, aktyvi žmogaus teisių gynėja. Nuotraukoje – su Didžiosios Britanijos rabinu, Arabų ir žydų forumo pirmininku ir Musulmonų ir žydų forumo pirmininku ir įkūrėju Herschel Gluck.

Ar siautėjant COVID-19 pandemijai, ir tuo labiau, kai dirbate sveikatos priežiūros srityje, dar lieka laiko tolerancijos sklaidai?

Mano profesinė sritis – visuomenės sveikata. Šiuo metu dirbu telemedicinos startuolyje. Galima sakyti, prisidedu prie rytojaus medicinos kūrimo. Kadangi mūsų tikslinė rinka yra Jungtinės Amerikos Valstijos, darbo laikas truputėlį kitoks ir kartais reikia dirbti iki vėlesnio vakaro. Taip yra dėl skirtingų laiko juostų, nes Amerikoje – dar diena.

Šie metai, be abejo, buvo sunkesni ir dėl pandemijos. Nepaisant to, stengiuosi rasti laiko ir visuomeninėms veikloms. Šiemet talkinau Vašingtono universiteto organizuojamo projekto „Corona Multimedia Showcase“ koordinatoriams Lietuvoje – Daktaro Janušo Korčako centrui. Ši virtuali paroda atskleidė, kad viso pasaulio vaikai, nesvarbu, kokios jie tautybės, socialinės padėties, gali vienodai lygiai dalytis savo išgyvenimais.

Kad ir kaip užimta būčiau, stengiuosi nepraleisti Tarptautinės tolerancijos dienos (pašnekovė prieš keletą metų netgi yra gavusi valstybinį apdovanojimą už toleranciją ir jos sklaidą – aut. past.).
Be to, šiemet dalyvavau hebrajų kalbos lentelės atidaryme Užupyje.

Turbūt sutiksite su manimi, kad šie metai buvo neišvengiamai kitokie, o ir renginiai pandemijos metu tapo rizikingi. Gaila, bet daugeliui ta rizika sunku patikėti, kol nesusergama mūsų pačių artimoje aplinkoje. Taip pat žmonės nepagalvoja ir apie liekamuosius reiškinius pasveikus nuo COVID-19. Tai, kad tu persergi COVID-19, dar nereiškia, kad liksi tokiu pačiu sveiku žmogumi, kuriuo buvai iki ligos pradžios.

Neseniai nusifilmavote Lietuvos žmogaus teisių centro klipe. Kaip manote, kodėl iki šių dienų mūsų visuomenėje dar juntamas antisemitizmas?

Po šio klipo sulaukiau daug malonių atsiliepimų. Neigiamų per daug į širdį neimu. Jei kas esate nusistatę prieš tautines mažumas, pavyzdžiui, žydus, mielai kviečiu išgerti su manimi virtualios kavos, padiskutuokime, pabendraukime, susipažinkime. Tikiu, kad atvirumas gali griauti stereotipus ir statyti tiltus.

Stereotipai būtent yra ta priežastis, kodėl antisemitizmas dar jaučiamas. Juos žmonės ir susikuria patys. Nuo paauglystės buvau projekto „Gyvoji biblioteka“ savanorė. Keliaujančio projekto metu žmonės galėjo ateiti ir tiesiogiai pabendrauti su gėjais, lesbietėmis, romais, kitais diskriminaciją patiriančiais asmenimis, grupėmis. Aš, kaip žydų kilmės atstovė, sulaukiau daug stereotipinių klausimų. Pavyzdžiui, dar manoma, kad visi žydai turi prisikaupę turtų. Tai man kelia šypseną.

Realybė yra tokia, kad žydai tokie patys žmonės kaip ir lietuviai. Suaugę dirba arba yra bedarbiai, jų vaikai eina į mokyklas, studijuoja aukštosiose mokyklose. Apskritai, tarp Lietuvos žydų daug vyresnio amžiaus žmonių, nemaža dalis gauna socialinę paramą. Taip yra dėl to, kad po nepriklausomybės atgavimo daug jaunų Lietuvos žydų išvažiavo. Šiuo metu Lietuvoje gyvena vos keli tūkstančiai žydų. Situaciją pastaraisiais metais gerina gana nemažai iš Izraelio atvažiavusių studentų, Lietuvoje studijuojančių mediciną. Lietuvą Izraelio studentai renkasi ne tik dėl geros studijų kokybės, bet ir dėl to, kad dažno seneliai, protėviai yra iš čia kilę.

Jei jau prakalbome apie senelius, papasakokite, kaip iš Belaitės tapote Goldman.

Tai močiutės, mamos mamos, pavardė. Močiutė buvo ryški asmenybė, mokslų daktarė, labai mėgo bendrauti su žmonėmis, dalyvavo visuomeninėje veikloje. Ji buvo gydytoja dermatovenerologė. Su ja buvome labai artimos, dienų dienas nuo ryto iki vakaro žaisdavome, mokydavomės. Ryšys tarp mūsų buvo stiprus, tad ir su močiutės netektimi susitaikyti buvo labai sunku. Įdomus dalykas, kad jau po jos mirties varčiau jos disertaciją ir tarp lapų radau laišką sau. Radusi laišką apsipyliau ašaromis. Tai buvo labai jautri akimirka, nes suvokiau, kad močiutė buvo pasiruošusi išeiti ir tai suprasdama parašė laišką man, kad vieną dieną versdama jos senus popierius surasiu „laiko kapsulę“.

Vieno savo gimtadienio proga iš mamos gavau auksinį žiedelį, kurį močiutei buvo padovanojęs jos senelis. Tai šeimos relikvija, ant kurios puikuojasi močiutės inicialai. Jau seniai norėjau dar labiau įprasminti močiutės atminimą, todėl kartais pasvajodavau, kad būtų smagu turėti jos pavardę, o vieną dieną nutariau oficialiai tai padaryti.

Iš močiutės išmokau svarbių gyvenimo tiesų. Viena jų – kad gyvenimas yra gėrio ir blogio balansas. Todėl labai svarbu mokėti džiaugtis geromis akimirkomis. Močiutė man visada buvo didžiausias stiprybės ir tolerancijos pavyzdys.