Raimondas RAMANAUSKAS, muziejininkas
XIX a. 6–7 dešimtmetyje Ukmergėje gyveno vienas žymiausių judaizmo reformatorių, švietimo sąjūdžio „Haskala“ aktyvistas Mošė Lilienbliumas. Kaip tik iš Ukmergės jis ėmė skleisti savo judaizmo reformų raginimus, siūlymus glaudinti ryšius tarp religijos ir gyvenimo. Dauguma vietinės žydų bendruomenės narių buvo tradicinių ortodoksinių pažiūrų, M. Lilienbliumas buvo apšauktas bedieviu ir 7 dešimtmečio pabaigoje turėjo Ukmergę palikti. Ant buvusios sinagogos sienos kabo paminklinė lenta jo atminimui.
Nebuvo turtingi
Nepaisant gana aktyvios žydų pramoninkų, prekybininkų bei amatininkų veiklos, Ukmergės žydų bendruomenė nebuvo turtinga. Dar 1819 m. anoniminis autorius lenkų spaudoje rašydamas apie Ukmergės apskritį teigė, jog „vietiniai žydai neturi žydams įprasto suktumo, jų būklė gana varginga“.
Nuo pat XVIII a. iki XX a. pradžios daug kartų Ukmergės žydų bendruomenė dėl savo neturto prašė valdžios mažinti jai skirtus mokesčius, panaikinti įsiskolinimus, suteikti jai pašalpą ir t. t. Vietiniai Ukmergės valdininkai dažniausiai patvirtindavo tokių prašymų teisingumą. Pvz., 1887 m. Ukmergės ispravnikas (apskrities policijos viršininkas) Bateninas, atsakydamas į valdžios užklausimą, teigė, kad „Ukmergės žydų didžioji dalis tikrai labai neturtinga ir sunkiai prasimaitina remiant labiau pasiturintiems tautiečiams, o ta parama yra nepakankama ypač šiuo metu, kai yra sąstingis tiek prekiaujant, tiek realizuojant žemės ūkio produktus“.
Pagalbos Ukmergės žydų bendruomenė kartais susilaukdavo iš užsienio žydų. Pvz., 1868 m. kilus badui lėšų buvo gauta iš Klaipėdos (tuomet priklausiusios Vokietijai) badaujančiųjų gelbėjimo komiteto. Kai 1877 m. vasarą sudegė beveik visas Ukmergės miestas, aukos padegėliams buvo gautos iš Klaipėdos žydų bendruomenės, Montefiore šeimos iš Anglijos bei garsiojo žydų milijonieriaus Rotšildo.
Bandydavo pelnytis ir nesąžiningai
Ne visada žydai savo sunkią būklę mėgino gerinti gausiais skundais ir prašymais valdžiai bei sąžiningu darbu. Neretai pasitaikydavo pačių įvairiausių nusižengimų. Atvirose vagystėse žydai dalyvaudavo nedažnai, nors ir jų pasitaikydavo. Keli vikruoliai įsigudrino vogti lagaminus iš pro miestą vykstančių keliautojų vežimų, tačiau įkliuvo nusikaltimo vietoje. Ukmergės kalėjimo teritorijoje be valdžios leidimo namelį pasistačiusi bei kalėjimo markinante (maisto tiekėja) XIX a. 3 dešimtmetyje tapusi žydė Belia ne tik pasisavindavo didesnę dalį kalinių maitinimui skirtų pinigų, bet ir iš jų išviliojo nemažai pinigų bei vertingų daiktų, žadėdama per savo pažintis su miesto valdžia anksčiau laiko pasiekti kalinių išlaisvinimą. Laisvės nesulaukę kaliniai ėmė skųstis. Skundų tyrimas labai užsitęsė, tad Beliai kaltinimai nebuvo pareikšti, tačiau ji vis vien pakliuvo kalėjiman už ryšius su plėšikų Krivočionokų gauja.
Neretai Ukmergės prekybininkai žydai prekiavo kontrabandinėmis prekėmis, pasitaikė padirbtų pinigų platinimo atvejų (kaltininkams pavyko pasislėpti). Sukčius Leiba Kackelis XIX a. 6 dešimtmetyje ne kartą apmovė vietinius kariškius ir dvarininkus skelbdamasis tarpininku perkant pašarus, išvežant statybines šiukšles ir t. t. Pasiėmęs iš klientų rankpinigius „tiekėjas“ daugiau pas juos nesirodydavo. Ukmergės ispravnikas, L. Kackeliui pareiškus, kad jis neturi pinigų grąžinti nukentėjusiems, paėmė iš jo įvairius asmeninius daiktus (žvakides, lėkštes, puodą ir t. t.). Kai L. Kackelis pasiskundė aukštesnei valdžiai, daiktus teko grąžinti, o nukentėjusiems siūlyta kreiptis į teismą. XIX a. antroje pusėje demaskuoti keli nepavykę žydų namų padegimai, kuriuos mėgino padegti patys namų savininkai dėl didelių draudimo sumų.
Piliakalnis iš vakarų pusės, vaizdas nuo Pilies kalno, apie 1901–1902 m. S. Kosakovskio nuotrauka
Sinagogoje meldėsi tik elitas
Gausėjant žydų skaičiui, mieste daugėjo ir jų maldos namų. XVIII–XIX a. Ukmergės mieste ir visoje apskrityje buvo tik viena sinagoga. Pirmas jos paminėjimas – 1721 m., maždaug nuo 1773 m. ji stovėjo dabartinėje vietoje (ten, kur dabar Sporto centras). Pastatas buvo kelis kartus perstatytas. Paskutinieji didesni darbai vyko 1851 m. bei 1877 m. po miesto gaisro.
Maldos namų įvairiose miesto dalyse 1842 m. buvo 6, 1869 m. – 12, o 1891 m. – net 20. Vėliau mažėjant žydų skaičiui, truputį sumažėjo ir maldos namų. 1912 m. jų buvo 17. Anot žydų, į sinagogą melstis eidavo žydų bendruomenės elitas (labiausiai pasiturintys prekybininkai, amatininkai), o į maldos namus – neturtinga prastuomenė. Tikintieji Ukmergės žydai neišvengė ginčų tarp įvairių judaizmo srovių. Renkant naują rabiną, 1860 m. birželio 18 d. prie sinagogos kilo didelės muštynės tarp konservatyviosios judaizmo krypties atstovų izraelitų ir reformatorių chasidų. Muštynes nutraukė miesto policija. Kitą dieną izraelitai kerštaudami išdaužė chasidams priklausiusių maldos namų langus.