Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, jų uoliai kaupiamas archyvas per beveik du dešimtmečius ne vienam buvusių panevėžiečių palikuoniui padėjo čia surasti savo šaknis. PB ARCHYVŲ nuotr.
Daiva Savickienė
Kad pažintų savo šaknis, Panevėžio žydų palikuonys brangią informaciją nepailsta rinkti ir po kruopelytę. Kadaise gausios miesto žydų bendruomenės palikimas turtingas, tačiau fragmentiškas. Tarsi mozaika, kuriai sudėlioti reikia ypatingo kruopštumo, nes tų, kurie galėtų papasakoti net ir apie gana netolimą bendruomenės praeitį, beveik nebeliko: ko nepražudė Holokaustas, pasiėmė laikas.
Iškalbingos knygos
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, bendruomenės archyvas aktyviai renkamas nuo maždaug 2001 metų. Pradėta nuo kreipimosi į tuometinį Panevėžio apskrities archyvą – leisti išvysti dokumentus, susijusius su kadaise klestėjusia miesto žydų bendruomene, – ir uoliai tebedirbama iki šiol.
„Žmonės, ieškodami savo giminių, šaknų, atvažiuoja iš viso pasaulio. Jie žino, kad Panevėžyje gimė, augo, dirbo jų seneliai, proseneliai, žino, kur stovėjo jų namai“, – pabrėžia šios misijos atsakingumą pirmininkas.
Vienas svarbiausių bendruomenės siekių buvo pamatyti Panevėžyje išlikusias senąsias registracijos knygos iš žydų metrikacijos punkto.
Pasak G. Kofmano, jos ilgą laiką saugotos dabartiniame miesto Savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje (dabar šie dokumentai jau perduoti saugoti Lietuvos valstybiniam istorijos archyvui). Kol gavo leidimą ir pasidarė kopijas, užtruko kelis mėnesius, bet buvo verta. Nes dabar turima žinių apie mieste gimusius, mirusius, susituokusius žydus nuo 1925 metų iki pat 1940-ųjų birželio.
Rašyti rabinų, metrikai, pasak G. Kofmano, atskleidžia labai daug informacijos apie kadaise mieste gyvenusią gausią žydų bendruomenę. Pavyzdžiui, santuokų knygoje fiksuoti ne tik jaunųjų vardai ir gimimo datos, iš kur kilę ir kada bei kur jie tuokėsi, liudininkų duomenys, bet ir poros socialinė padėtis, užsiėmimas. Taip pat nurodomi tėvai, o motinų – net mergautinės pavardės. Ir visa tai būtinai užtvirtinama dviejų rabinų parašais.
Iškalbingos ir mirčių registravimo knygos. Jose nurodomi velionio vardas, pavardė, kas buvo tėvai, kur gyveno, mirties priežastis bei dvi datos – pagal hebrajų kalendorių ir pagal bendrąjį. Anot G. Kofmano, net stebina, kaip informacija apie mirtį tiek daug atskleidžia apie gyvenimą: kokia buvo tarpukariu gyvenimo trukmė, kokiomis ligomis sirgo žmonės (akivaizdu, kad daug to meto žydų gyvybių nusinešdavo tuberkuliozė, pneumonija).
Iš vaikų gimimo knygų matyti, kad nuo 1925-ųjų krašto žydų bendruomenė kasmet pasipildydavo bent dviem šimtais naujų narių – gimdavo apie 110 berniukų ir apie 100 mergaičių. Krašto, nes šiose knygose registruoti ne tik Panevėžyje, bet ir aplinkiniuose miesteliuose, neturėjusiuose žydų metrikacijos punkto, naujagimiai.
Daug žinių pasisemta ir apie bendruomenės religinius lyderius – rabinus. Vien iš jų parašų metrikose suskaičiuotos net 55 pavardės. Kodėl tiek daug, paaiškėjo ėmus domėtis to meto tradicijomis. Pasirodo, registruojant santuoką, jeigu vienas iš jaunųjų būdavo ne iš Panevėžio, kartu su juo į miestą vykdavo tenykštis rabinas. Ir abu patvirtindavo tuoktuvių faktą parašais.
Miesto žydų paveldas kaupiamas ne tik popieriuje – bendruomenė rūpinasi ir jam priklausančiais pastatais, palaiko savo narius. PB ARCHYVŲ nuotr.
Atsiskleidė tarpukario gyvenimas
G. Kofmanas pasakoja, kad renkant informaciją kartu su bendruomenės nariais nemažai laiko praleista Panevėžio apskrities archyve. Sužinota, kokie mieste prieš karą stovėjo žydų pastatai, papildyta turėta informacija apie Panevėžio ješivą, švietimo įstaigas.
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugoma nemažai informacijos apie visos Lietuvos žydus. Jo saugyklose panevėžiečiai aptiko įdomių faktų apie 1934 metų rinkimų į Panevėžio miesto taryba kampaniją. Rastos ne vien pavardės žydų, gyvenusių Panevėžyje ir turėjusių teisę balsuoti, bet ir jų gyvenamoji vieta, šeimos sudėtis.
Pradžiugino ir dokumentų apie žydų švietimo įstaigas Panevėžyje gausa. G. Kofmano teigimu, archyve, pavyzdžiui, galima pavartyti ataskaitas tuometei Švietimo ministerijai su pradinės mokyklos mokinių sąrašais.
Iš tų pačių šaltinių sužinota ir apie Našlaičių namus, Pagyvenusių žmonių prieglaudą Sodų gatvėje bei apie tai, kad pastaroji įstaiga greičiausiai buvo pačios bendruomenės lėšomis remiama.
Anot G. Kofmano, truputis pastangų atvėrė tikrą praeities lobyną. Iš archyvų sužinota, kur Panevėžyje kadaise gyveno vaistininkai, gydytojai, veikė gydimo ir kitokios paskirties medicininės įstaigos.
Bendruomenės žiniomis, miestiečius tarpukariu gydė daugiau nei dvi dešimtys žydų kilmės įvairių sričių gydytojų iš kurių bene garsiausias buvo tikras medicinos šviesulys Šachnelis Abraomas Meras, nuo seno veikė vadinamoji žydų ligoninė.
Pasak G. Kofmano, dabarties panevėžiečiams gerai žinoma ją buvus ten, kur dabar įsikūrusi Respublikinės Panevėžio ligoninės Infekcinių ligų klinika. Tačiau iš tiesų tai jau antras, naujesnysis jos pastatas. „Senoji ligoninė buvo Aptiekos gatvėje, kur maždaug dabar Laisvės aikštė“, – pasakoja pašnekovas ir sako, kad žydų ligoninės teiktos ataskaitos Sveikatos apsaugos ministerijai taip pat išliko.
Jose atsispindi, kiek žmonių ir nuo kokių ligų gydyti stacionare, taip pat yra gydytojų parašai. „Ne tik žydai šioje ligoninėje gydėsi, – primena G. Kofmanas. – Maždaug pusė pacientų buvo lietuviai. Ligoninė vadinosi žydų, bet visi gyventojai galėjo gydytis ir gauti pagalbą.“
Panevėžio miesto žydų bendruomenės archyvas pildosi pačiais netikėčiausiais būdais: dokumentai, nuotraukos jį pasiekia iš įvairiausių pasaulio kampelių ir kartais net pateikia istorinių staigmenų. Kaip kad ši fotografija, įamžinusi netoli geležinkelio stoties, J. Jablonskio gatvėje stovėjusią medinę sinagogą, apie kurią net nieko nežinota. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Praturtina naujomis žiniomis
„Per kelerius metus sukaupėme nemažą archyvą, bet jis kaskart vis pildosi“, – sako G. Kofmanas.
Jo teigimu, užsienyje gyvenantys žydai žino, jog panevėžiečiai turi sukaupę nemažai medžiagos apie bendruomenę, tad kreipiasi informacijos apie savo šeimas. O kartu ir patys neretai užpildo praeities spragas arba suteikia visiškai naujos, iki tol bendruomenei ir galbūt net istorikams nežinotos informacijos. Taip, G. Kofmano teigimu, prieš keletą metų sužinota daugiau informacijos apie gydytoją Š. A. Merą žydų ligoninės vadovo poste pakeitusį Teodorą Gutmaną.
Šis gydytojas turėjo brolį, gyvenusį Kaune, taip pat garsų mediką. T. Gutmanas buvo sušaudytas Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau jo brolis spėjo išvykti į Izraelį ir Holokausto išvengė.
Įdomus faktas iškilo ir apie Panevėžio sinagogas. Vienas miesto svečias prieš kurį laiką atsivežė seną sinagogos fotografiją su greta įsiamžinusiais savo protėviais, apie kurios egzistavimą net nežinota. Ir papasakojo šią sinagogą stovėjus netoli geležinkelio stoties, J. Jablonskio gatvėje, – esą jo paties giminaitis prieš karą pastatė antrą maldos namų aukštą.
„Unikali nuotrauka ir istorija, nes nežinota, jog ten buvo medinė rąstų sinagoga“, – džiaugiasi netikėtomis žiniomis G. Kofmanas.
Naują istorijos puslapį, jo teigimu, atvėrė ir kitas svečias. Viskas pradėjo nuo pasakojimo, kaip jis mokęsis 1–2 žydų gimnazijos klasėse. Bendruomenės žiniomis, pradinių klasių nebūta. Tačiau pasigilinus paaiškėjo, jog gimnazijos Elektros gatvėje mokytoja kartu mokė ir pradinukus – veikė pradinė mokykla. Yra ir to meto nuotrauka.
„Nežinojome tokių faktų“, – prisipažįsta G. Kofmanas, ne sykį patyręs, jog su įdomia informacija galima susidurti bet kada ir kai mažiausiai tikimasi.
Taip nutiko ir kai Panevėžyje apsilankė trys keliautojos iš Pietų Amerikos pavarde Muzikant. Pradėjus domėtis, paaiškėjo, jog tarpukariu Panevėžyje gyveno apie tris dešimtis jos turėtojų.
G. Kofmano teigimu, neretai ir paprastos nuotraukos atsiskleidžia labai daug. Bendruomenė turi keletą fotografijų, kurios iš pažiūros vienodos – Purim šventė ješivoje. Įsižiūrėjus atidžiau, paaiškėja, kad jose užfiksuoti kiti žmonės ir skirtingais metais. „Nusprendėme, kad talentingi vaikai mokėsi ješivoje, buvo savas teatras – ne tik nagrinėjo Taudą, Toras, bet ir buvo švietėjiška veikla“, – sako jis.
Archyvuose kauptos, istorikų ir bendruomenės surinktos žinios apie Panevėžio žydus įvairiais istoriniais laikotarpiais vis dažniau sugula ir į knygas. PB ARCHYVŲ nuotr.
Šaltinių nemažai
Pasak G. Kofmano, čia pat, mieste, informacija apie vietos žydus saugoma Panevėžio kraštotyros muziejuje, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. Tačiau nemažai jos sukaupta ir Kaune, nes cariniais laikais Panevėžys priklausė Kauno gubernijai.
Džiugina duomenys, gauti iš Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus, žinios apie JOINT organizacijos archyvą JAV, archyvus Niujorke, Čikagoje, kituose užsienio miestuose. Lietuvos žydų bendruomenė taip pat yra sukaupusi nemažą archyvą.
G. Kofmanas pasakoja, kad atsiranda vis daugiau informacijos šaltinių, kartais – visai neoficialių: žmonės bendruomenei perduoda senųjų žydų namų palėpėse rastus dokumentus, daiktus, senas fotografijas. Naujas vertingas bendros mozaikos daleles.
Vienoje vietoje
Kaip minėta, Panevėžio žydų metrikų knygos ne taip senai perduotos saugoti į Lietuvos valstybinį istorijos archyvą. Šio archyvo Informacijos ir sklaidos skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė sako, kad pas juos suplaukia visos Lietuvos bendruomenių metrikų knygos.
Tiesa, tai, kas būna saugota Civilinės metrikacijos skyriuose, dažnai būna dublikatai. Be to, kai kurios knygos išlikusios, deja, ne visos.
Pasak skyriaus vedėjos, tokių knygų struktūra būdavo daugmaž vienoda. „Kiekviena religinė bendruomenė vesdavo trijų rūšių metrikų knygas: santuokos, mirties ir gimimo. Vieninteliai žydai turėjo dar ir skyrybų bylas – yra vienas kitas įrašas“, – pasakoja ji. Visos minėtos žydų knygos pildytos dviem kalbomis: cariniais laikais – rusų ir jidiš, Lietuvos Respublikos laikais – lietuvių ir jidiš.
Kalbant apie visą šalį, bene seniausios išlikusios tokios knygos yra nuo XIX amžiaus 4-ojo dešimtmečio.
Panevėžio – nuo1844 metų. Pasak N. Češkevičiūtės, archyvas praktiškai visas Panevėžio knygas jau turėjo anksčiau, tad atvežtosios – dublikatai. Kai kurių metų knygų nėra, tačiau dirbti su jomis archyvarai gali. Beje, lietuviškosios knygos yra gerokai senesnės. Tai susiję su istoriniais procesais šalyje žydų atžvilgiu.
Jos teigimu, yra išlikę žydų reviziniai surašymai. Jie dažniausiai buvo vykdomi pagal luomus, tikybą. Pavyzdžiui, buvo bajorų reviziniai surašymai, žydų. Tarkime, Vilniaus Gaono šeima šiuose surašymuose minima 1765 metais. Archyvuose saugoma ir kitų dokumentų, susijusių su žydais.
