Panevėžio-žydžių-mergaičių-gimnazijos-pastatas_I.-STULGAITĖS-KRIUKIENĖS-nuotr..jpg
Daiva Savickienė
Didžiule švietimo galia tikėjusios tautinės bendruomenės ją tvirtino naujų mokyklų pamatais.
Lietuvos žydai buvo vieni aktyviausių švietimo ir ugdymo įstaigų kūrėjų. Net priklausydama nuo to meto valdžios vykdytos politikos, ši tauta neatsisakė siekių išsaugoti savo tikėjimą ir tapatumą.
Savita sistema
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad XIX amžiaus pradžioje žydai gyveno dar labai uždarai.
„Jie nuo krikščionių skyrėsi ne tik tikyba, kalba, papročiais, bet ir gyvenimo būdu, apranga, vaikų auklėjimu bei švietimu“, – pasakoja jis pridurdamas, kad įtakos bendruomenės uždarumui turėjo ir carinės valdžios nepasitikėjimo žydais politika.
Tuo metu patys žydai, anot G. Kofmano, tautos tvirtumą matė savoje religijoje – judaizme. Tad religinis pradas vyravo ir vaikų auklėjime, ir švietime. O ilgainiui susiformavo ir savita žydų švietimo sistema.
Šią sudarė chederiai (žydų berniukų religinės pradinės mokyklos), Talmudo Toros mokyklos ir ješivos. Chederius dažniausiai lankė pasiturinčių šeimų vaikai – mokslas buvo mokamas, o viskuo rūpinosi ir vaikus mokė melamedas – mokytojas.
„Melamedais dažniausiai tapdavo mokyti vyrai, kuriems nepasisekė užimti rabinų vietos“, – paaiškina G. Kofmanas.
Mokslai trukdavo nuo ryto iki vakaro. Namų darbų nebūdavo užduodama – pradžios mokykloje vaikai visko išmokdavo klasėje. Pirmiausia – hebrajiškai skaityti. Vėliau studijuodavo Torą ir jos komentarus. Vyriausieji mokiniai studijavo Talmudą – judaizmo religinių, etinių ir teisės įstatymų rinkinį.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas sako, kad tiek chederyje, tiek Talmudo Toros mokykloje pasaulietiniai dalykai dėstomi nebuvo. Tad jų auklėtiniai mokėjo skaityti ir rašyti hebrajiškai, skaityti jidiš kalba, dažnai – ir šiek tiek aritmetikos.
Talmudo Toros mokyklas, kurias lankydavo neturtingų šeimų vaikai, išlaikė pačios žydų bendruomenės. Mokslas jose buvo nemokamas. Nekainavo ir knygos, mokymo priemonės, drabužiai.
„XIX amžiuje chederiai ir Talmudo Toros mokyklos buvo daugelyje Lietuvos miestų. Ne išimtis buvo ir Panevėžys, – sako G. Kofmanas. – Augant miestui, augo ir žydų gyventojų skaičius, tad daugėjo ir religinių mokyklų.“
Jo duomenimis, XX amžiaus pradžioje Panevėžyje buvo apie 20 chederių, kuriuose mokėsi bemaž 250 vaikų. Dar maždaug 100 lankė Talmudo Toros mokyklas.
„Buvo įsteigta ir ješiva – aukštoji žydų dvasininkų mokykla“, – primena.
Panevėžio ješivos įkūrimo fondui vadovavo pasaulyje žymios arbatos firmos „Visockio arbatžolės“ savininko, iš Žagarės kilusio Kalmano Zeevo Visockio duktė Liba Gavronski. Dvasinės mokyklos vadovu tapo Isaakas Rabinovičius.
Jau Nepriklausomybės laikais ją atkūrė garsusis Toros mokytojas Josefas Šlioma Kahanemanas kartu su kitais rabinais. Ješivoje pagrindinis mokymosi dalykas buvo Talmudo ir jo komentarų studijos.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas aiškina, kad mokymo sistema buvo savaitinė – naują medžiagą ar klausimą mokėsi ir kartojo visą savaitę. Talmudą mokėsi atmintinai. G. Kofmanas sako, kad prie Panevėžio ješivos buvo ir kloizas, veikęs kaip žemesnės pakopos mokymo įstaiga, rengusi jaunuolius mokytis žydų dvasinėje seminarijoje.
Panevėžio žydų pradžios mokyklos mokiniai ir pedagogai 1930 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Siekė rusifikuoti
Pasak G. Kofmano, nuo XIX amžiaus pradžios žydai galėjo mokytis ir Rusijos imperijos liaudies mokyklose, gimnazijose, universitetuose. Nepaisant to, iki pat antrosios šimtmečio pusės valdiškose įstaigose žydų mokėsi mažai. Ir tam esą buvo keletas priežasčių.
„Žydai svarbiausiu dalyku laikė savo tikybą, o valdiškose mokyklose matė pastangas vaikus patraukti link krikščionybės“, – aiškina pašnekovas.
Kliūtis buvo ir rusų kalba, kuria XIX amžiaus pradžioje kalbėjo dar nedaug žydų (tik vėliau ši situacija keitėsi).
„Vis dėlto žinoma, kad XIX amžiaus viduryje keletas žydų tautybės vaikų drauge su katalikais bei stačiatikiais mokėsi ir bendrose Panevėžio valdžios mokyklose“, – sako G. Kofmanas.
Jo turimais duomenimis, 1859–1860 mokslo metais Panevėžio gimnazijoje iš 408 moksleivių 5 buvo žydai.
Žydų vaikai lankė ir 1864–1872 metais veikusią Panevėžio apskrities mokyklą. Nemažai berniukų mokėsi realinėje mokykloje. Nuo 1907 metų veikusioje Panevėžio mergaičių gimnazijoje nemenką moksleivių dalį sudarė žydės.
Iš miesto mokyklose 1897 metais dirbusių 128 mokytojų 59 buvo žydai. Nors didžioji dauguma žydų mokėsi chederiuose ar Talmudo Toros mokyklose, sparčiai augant Panevėžiui, vystantis pramonei, prekybai, vien religinio išsilavinimo nebepakako. Reikėjo ir pasaulietinių mokslų.
Be to, XIX amžiaus pradžioje Vokietijoje kilęs sąjūdis už žydų švietimo reformą pasiekė ir Rusiją. Pasak G. Kofmano, raginta steigti mokyklas, kuriose, be tikybos ir hebrajų kalbos, būtų mokoma rusų, vokiečių kalbų, istorijos, aritmetikos, geografijos. Tiesa, konservatyvesniems žydams tai nepatiko. Lietuvoje naujosios idėjos sparčiau ėmė plisti XIX amžiaus viduryje.
„Tai sutapo su valstybinių mokyklų, skirtų tik žydams, steigimo pradžia. To imtasi dėl to, kad žydai nelankė bendrųjų mokyklų, o valdžios tikslas buvo į savo kontrolę perimti žydų švietimą, didinti rusų kultūros įtaką ir šioje bendruomenėje“, – sako pašnekovas.
Žydų vidurinės mokyklos moksleiviai 1928 metais. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.