Elijo ben Šlomo Zalmano Etikos testamentas

Norėčiau Jūsų prašyti nesisieloti dėl mano kelionės į Izraelį (tebūnie jis pastatytas ir įkurtas). Juk Jūs man iš tiesų tai prižadėjote. Ir kam Jums rūpintis? Daug yra žmonių, kurie išvažiuoja ilgam laikui dėl pinigų. Jie palieka savo žmonas ir vaikus. Ir jie keliauja, klajoja nieko neturėdami. Bet aš, ačiū Dievui, keliauju į Šventąją Žemę, kurią visi norėtų pamatyti. Tai yra visų izraeliečių svajonė ir Viešpaties Dievo troškimas. Ir tie, kurie yra danguje, ir tie, kurie yra žemėje, trokšta būti ten. Ir aš važiuoju taikiai, tebūnie pašlovintas Dievas. Nors tu žinai, kad palikau vaikus, kad mano širdis nerimauja dėl jų, kad palikau brangias man knygas ir visą mano namų šlovę ir taurumą. Ir buvau svetimas svetimoje šalyje.

Žinome, kad visas šitas pasaulis yra tuštybė ir visi džiaugsmai trumpalaikiai, lyg jų nebūtų buvę. Vargas tiems, kurie vaikosi tuštybės, neturinčios jokios naudos. Ir nepavydėk niekam turto, šeimininko saugomo vien jo nelabui.

Žmogus į pasaulį ateina iš motinos įsčių, — nuogas jis ir grįš; koks jis atėjo, toks ir paliks šį pasaulį. Ir kokia jam nauda darbuotis vėjui? Ir nors žmogus gyventų tūkstantį metų, visiems yra žinoma, kad ir kiek metų jis gyventų viskuo džiaugdamasis, visados prisimins tas tamsybės dienas, kurių bus daug, ir visa tai, kas ateis, yra tuštybė. Laikas apgaudinėja; jis kaip svarstyklės: pakelia viską, kas lengva, ir mažina sunkumus.

Ir šitas pasaulis panašus į tą žmogų, kuris geria sūrų vandenį. Jam atrodo, kad malšina troškuliį, bet po to jis dar labiau trokšta. Nė vienas žmogus nemiršta valdomas tik dalies aistrų.

Kokia žmogui nauda iš viso jo triūso? Prisimink tas ankstesnes  kartas, kurių meilė, ambicijos ir džiaugsmas dingo. Už tai jis gauna visokeriopas bausmes. Ir koks džiaugsmas žmogui, kai galų gale virsta žemės kauburėliu ir kirminu? Ir visi jo džiaugsmai kape pavirs kartėliu. Mirtis surišta su žmogumi. Tai ne atsitiktinumas. Žmogaus gyvenimas šitame pasaulyje išvien kupinas pykčio ir skausmo; dažnas nė naktimis neturi ramybės ir negali užmigti. Ir už kiekvieną žodį jis bus teisiamas, ir nė vienas žodis, kad ir koks nesvarus būtų, neliks nepastebėtas. Ir todėl raginu tave pratintis prie vienatvės, nes liežuvio nuodėmė nusveria visas kitas nuodėms sykiu paėmus.

Išmintingieji priduria, kad šmeižtas ir liežuvavimas yra didesnė nuodėmė negu uždrausto valgio vartojimas.

Kodėl aš taip daug kalbu apie vieną rimčiausių nuodėmių? Žmogus dirba tik savo burnai, ir jo mokslas nesugeba kompensuoti tuščiažodžiavimo. Ir koks pagrindinis žmogaus uždavinys šiame pasaulyje? Dėtis nebyliu, kad jo lūpos susispaustų kaip girnapusės. Viskas, visos pragaro kančios—dėl tuščiažodžiavimo nuodėmės. Ir dėl kiekvieno tuščio žodžio teks kentėti nuo pasaulio pradžios iki galo,– ir visa tai dėl nereikalingų žodžių. Bet dėl uždraustų kalbų, kaip antai šmeižto, pajuokos, priesaikos, įžadų, vaidų, keiksmų, ypač Sinagogoje ir Šabo  bei švenčių dienomis, — dėl viso to žmogui teks atsidurti pragaro gelmėje. Ir neįmanoma įsivaizduoti, kiek kančių ir bėdų teks žmogui iškęsti, nes nedingsta nė vienas žodis—visi jie būna užrašyti.

Žmogus visada sekamas negailestingųjų angelų, neatsitraukiančių nuo jo ir užrašančių visus jo žodžius. Ir dangaus paukštis savo balsu viską skelbs, ir visi turintieji sparnus viską papasakos. Neleisk savo burnai priversti kūną nusikalsti, ir nesakyk angelo akivaizdoje, kad tai buvo atsitiktinė nuodėmė, dėl kurios Dievas gali supykti. Dėl to moteris turi prisiminti, kad jos, kaip karaliaus dukters, garbė yra viduje. Ir viską, ko jai reikia, tegu ji perka per tarpininką, nors jai teks už tai mokėti du ar tris kartus brangiau. Nejaugi dėl to Valdovo ranka sutrumpės? Dievas aprūpina maistu ir išlaiko visus padarus nuo buivolo iki erkės, ir duoda kiekvienam pagal jo reikmes.

Ir Šabo, ir švenčių dienomis nekalbėkite apie nereikalingus dalykus. Net apie labai reikalingus kalbėkite trumpai, nes Šabo šventumas yra tikras. Ir nenoriai buvo leista Šabo dienomis sakyti ”Šalom”. Įsidėmėk, kaip viskas sugriežtinta vienu vieninteliu žodžiu. Pagerbkime Šabą kiek išgalėdami, kaip buvo daroma mano akivaizdoje. Nebūki jokiais atvejais šykštus, nes žmogui maisto nustatyta pagal jo reikmes, išskyrus išlaidas švenčių ir šabo dienomis.

Turiu dar ypatingą prašymą, kad tu mokytumei savo dukteris nevartoti prakeiksmų, neduoti įžadų, nemeluoti ir nesibarti. Tegul jos bendrauja tik taikiai, su meile, maloniai ir švelniai. Aš turiu keletą knygų apie dorovę jidiš kalba, tegul jos nuolat skaito jas švento švenčiausio Šabo dienomis, kurių metu jos neprivalo niekuo kitu užsiimti, išskyrus knygas apie dorovę. Dėl keikimosi, priesaikos ir melo mušk vaikus, visai  negailėdama jų, nes, saugok Dieve, dėl vaikų gadinimo bus nubausti tėvas ir motina.

Nes jeigu jūs ir stengsitės auklėti juos doroviškai, bet nepavyko, vargas dėl tos gėdos ir kančių šitame ir aname pasaulyje, — gėda niekina savo tėvą. Todėl pasistenk visomis jėgomis juos auklėti dorybės dvasia, tegul Viešpats Dievas padeda tau pasiekti tikslo, ir nenusivilk. Taip ir su kitais dalykais: būtina vengti šmeižto, liežuvavimo, prieš ir po valgio reikia kalbėti maldas, skaityti, “kriat šma”  (malda prieš miegą), — ir visa tai daryti su nuoširdžiu pamaldumu. Ir svarbu, kad jie, saugok Dieve, neišeitų iš namų ir kad atkreiptų savo ausį jūsų žodžiams ir pagerbtų tave ir motiną, ir visus vyresniuosius už save. Įpareigok juos ir kartok jiems, kad vykdytų viską, kas parašyta dorovės knygose.

Ir augink savo sūnus, duok Dieve, kad ilgai gyventų, ir auklėk juos dorais, kad eitų teisingu keliu. Mokėk jų mokytojui dosniai, laikyk jį savo namuose. Visos žmogaus išlaidos maistui nustatytos jau nuo Roš ha Šana, išskyrus išlaidas už Šventraščio mokymą.

Aš palikau jiems knygas studijoms. Nuolat rūpinkis jų sveikata ir maistu, kad nieko jiems netruktų. Tegul jie pirmiausia studijuoda “Chumaš” (Penkiaknygės pavadinimas hebrajų kalba), kad žinotų beveik atmintinai. Tegul mokytojas neapsunkina jų dideliu krūviu, nes mokslas įsisavinamas tik tada, kai jis lengvai ir maloniai pateikiamas.

Apdovanok vaikus nedidelėmis piniginėmis sumomis, nudžiuginsi juos, ir tas padės jų mokymuisi. Į tai vertėtų visada atkreipti savo dėmesį, nes visa kita yra tuštybė. Kai žmogus miršta, jis nieko nepasiima su savimi išskyrus dvi pamainas baltų apdarų (mirusiojo drobulė ir talesas-apsiautalas, kurį vyrai užsideda maldos metu), ir net brolis jokia kaina negali išpirkti jo.

Nesielvartauk, kai kas nors turtėja, nes mirštant jis nieko su savimi nepasiims. Nesakyk, kad paliksiu sūnums pinigus ir brangenybes pragyvenimui. Žinok, kad žmonės panašūs į lauko žoles—vienos žydi, o kitos vysta. Kiekvienas gimsta su savo likimu ir yra Aukščiausiojo Dievo globoje. Turtingo žmogaus paveldėtojai džiaugiasi jo mirtimi, tikėdamiesi gauti jo turtą, o jis nugrimzdo į kapą ir paliko savo turtus kitiems. Taip kaip buvo sakyta apie R. Šimoną ben Lakišą, kuris nieko, be kroko žiupsnio, prie kurio buvo pridėtas tekstas: “Ir palik savo turtą kitiems”, daugiau nepaliko.

Deja, vargas žmonėms, kurie triūsia ir kankinasi, kad galėtų palikti savo sūnums pinigus, vertybes ir visa, kuo pilni namai. Visa tai yra tuštybė, nes vienintelė nauda iš sūnų ir dukterų yra jų Tora ir dorybė. Jų maistas yra Dievo duotas. Kas juos sukūrė, tas ir pasirūpina būtiniausiais jų gyvenimo poreikiais. Svarbiausia, kad žmogus panaudotų savo pinigus labdarybei, išmaldoms ir, kad savo turtu pagerbęs Viešpatį Dievą, užsitarnautų aną pasaulį.

Be to, gerai žinoma, kad moteriai atpildas—matyti kaip jos sūnus lanko mokyklą. Ir ypač svarbu įteigti tai mano žmonai. Mūsų Išmintingieji sako, kad žmona yra garbinga, kai ji vykdo vyro norus. Tuo labiau, kad aš jai rašau tikrus Dievo žodžius. Esu įsitikinęs, kad ji padarys viską, ką aš jai parašiau. Nežiūrint į tai, aš norėčiau paraginti, kad nepakeistų nieko, kas mano parašyta.

Ir skaityk šitą laišką kiekvieną savaitę, ir ypač Šabo dienomis, prieš valgį. Ir įspėk namiškius, kad jie valgymo metu vengtų pokalbių apie nešventiškus dalykus ir nevartotų tuščių, šmeižiančių ir panašių žodžių.

Kai vesi savo sūnus dorovės keliu, tebūnie tavo žodžiai švelnūs ir geranoriški, ir jautrūs, prasiskinantys kelią į širdį ir užsitarnaujantys pritarimą. Ypač jei būsime verti persikelti į Izraelį, nes ten būtina eiti Dievo keliais. Todėl įpratink juos dorai gyventi  ir būti kilniadvasiais, o tai reikalauja kruopštaus kasdienio darbo. Įprotis nulemia viską ir tampa prigimtimi.

Kiekviena pradžia sunki, tik į pabaigą darosi lengviau.  Nuodėmingieji patys žino, kad jų kelias blogas ir kartus, bet jiems sunku atsikratyti savo kvailysčių. Toks jau žmogus. Vos tik jis nusižengia, jau ir užvaldo blogi instinktai. Tinkama priemonė vyrams — studijuoti Torą, moterims—būti santūrioms. Ir iki pat mirties žmogus turi drausminti save, bet ne pasninkais ir nuodėmių išpirkimais, o tramdydamas savo burną ir savo aistras. Ir tai yra atgaila.

Tai  ir yra visi pasaulio vaisiai, kaip parašyta: labdarybė ir žvakė, Tora—šviesa, bet dorybės mokymas yra gyvenimo kelias. Ir tai svarbiau už visus pasninkus ir savęs marinimą. Ir žmogus, kuris sugeba suturėti burną, užsitarnaus amžiną šviesą, saugomą aname pasaulyje. Raštuose pasakyta, kad žmogus, kuris trokšta gyventi ir svajoja apie geras dienas, privalo sulaikyti burną nuo pykčio ir lūpas nuo apgaulės. Tuo jo blogis bus išpirktas, ir jis bus išgelbėtas  nuo pragaro. Yra sakoma: tie, kurie sulaiko savo burną ir liežuvį, išsaugo savo sielą nuo bėdų; mirtis ir gyvenimas yra mūsų liežuvio rankose. Vargas tam, kuris žudo save kalbomis.

Ir koks yra plepumo pranašumas? Nuo visko yra vaistų, tik ne nuo šmeižto. Todėl pagrindinis dalykas — negirk nė vieno žmogaus, tuo labiau – nepeik jo. Ką pelno žmogus šmeižtu? Juk pasakyta: “Šmeižto burna yra gili duobė, į kurią krenta Dievo pasipiktinimas”.

Ir apsitverk pagrindine tvora — vienatve. Neišeik iš namų į gatves, — tik būtinam reikalui esant, arba labdarai ar religiniais tikslais. Į sinagogą išeik trumpam. Geriau melskis namie, nes sinagogoje negali išvengti pavydo ir negirdėti tuščių plepalų, o klausantysis ir tylintysis  taip pat yra baudžiami. Tuo labiau Šabo ir švenčių ir dienomis, kai susirenkama kalbėtis, — tada verčiau visai nesimelsk.

Geriau, kad ir tavo duktė neitų į sinagogą, nes ten ji mato gerus drabužius ir panašius dalykus. Ji pavydi ir pasakoja apie tai namuose, ir neapseinama be apkalbų bei piktų žodžių. Tegul ji suranda kaip karaliaus dukra, savo garbę savo namuose, ir tegul atsiduoda dorybei ir nepavydi pasaulio prabangos.

Viskas tuštybė, viskas apgaulinga. Kas pasirodo naktį, tas naktį ir išnyksta. Juk pasakyta, net jei jo didybė pakils iki dangaus, jo turtai vis tiek ne amžiams. Ir šito pasaulio džiaugsmas, net tą akimirką yra tuštybė, ir jis kiekvieno protingai galvojančio žmogaus yra smerkiamas. Deja, vargas tam, kuris eina blogu keliu. Verčiau būk visą dieną dievobaiminga, ir užsitarnausi aną pasaulį. Ir nesakyk: kaip užsitarnausiu aną pasaulį? Ką galiu padaryti? Nesvarbu, kas daugiau ar mažiau daro, bet svarbu, kad jo širdis būtų atverta dangui.

Tarp mano knygų  yra Saliamono išminties knyga jidiš kalba. Dėl Dievo meilės, reikia ją skaityti kasdien, nes ji yra svarbiausias veikalas apie dorybę. Reikia taipogi nuolatos skaityti Ekleziastą, nes ten atskleidžiami baisūs šito pasaulio dalykai. Bet saugok Dieve, kad skaitymas netaptų pagrindiniu tikslu, nes tuo žmogus neskatinamas darbams.

Daugelis žmonių skaito knygas apie dorybę, bet lieka abejingi darbams. Tai yra dėl to, kad jie skaito ir nesupranta, ir tuo viskas prarandama. Tai rodo alegorija apie žmogų, kuris sėja neardamas žemės, ir vėjas nusineša grūdus ir numalšina paukščių alkį. Ir visa tai dėl to, kad jis nesugeba paimti savęs į rankas ir atsiriboti, užsitverti tvora—ir jis lyg tas sėjėjas plyname lauke, kur kiaulės viską praryja ir sutrypia.

Kartais būna, kad žmogus sėja ant akmens, į kurį grūdas visai nepatenka, ir reikia akmenį taip suskaldyti, kad sutrupėtų. Dėl to aš rašau tau, kad muštumei savo vaikus, jei atsisakytų tau paklusti. Auklėk vaiką taip, kad jisai žinotų, kokiu keliu turėtų eiti, kad ir senatvėje nuo jo nenukryptų. Tai yra svarbi taisyklė, ypač auklėjant. Ir savo žentą raginau būtinai laikytis nurodymų, kaip skaityti, kuriuos anksčiau daviau. Tegul jo mokymas būna dėl Viešpaties Dievo ir tegul jis auklėja tuo save, vardan Dievo. Tegul nepaiso tų, kurie teigia, kad jaunuoliui tai nėra būtina. Atvirkščiai, žalio riešuto kiautas lengvai atsiveria. Ir svarbiausia, kad tai yra pagrindas visam kam. Tuo žmogus užsitarnauja viską; kaip Protingasis Rabis Meiras pažymi, tas, kas užsiima Tora dėl jos pačios, bus palaimintas. Pratink savo vaikus studijuoti skyrius ir Avot, ypač  Avot iš Rabi Natano darbų bei traktatą “Drech Erec”, nes jis pirmiau už mokslus – gražus elgesys. Parodyk didelę pagarbą savo senai uošvei ir elkis su kiekvienu žmogumi mandagiai, ramiai ir pagarbiai.

 

Brangioji motina. Suprantu, kad tau nereikalingas mano pamokymas, nes žinau tavo kuklumą ir padorumą. Ir nepaisant to, tegul skaito tau šitą laišką, nes jame yra gyvi Dievo patarimai. Ir nuoširdžiai tavęs prašau nesielvartauti dėl manęs, kaip prižadėjai. Ir jei Dievo malonė leis man būti Jeruzalėje, Šventame mieste, prie pat Dangaus vartų pasimelsiu ir paprašysiu už tave, kaip prižadėjau. Ir jei mes visi būsime palaiminti, visi kartu pamatysime šį miestą, jei Gailestingasis Valdovas to pageidaus.

Aš taip pat prašau savo žmoną, kad ji, kaip parašyta Toroje, gerbtų mano motiną, ir ypač—kaip našlę. Ir net mažiausias mėginimas jai sukelti sielvartą yra nusižengimas. Ir savo motiną paprašiau, kad tarp jų abiejų būtų santaika. Ir moteris turi savo artimąją nudžiuginti geru žodžiu, nes tai yra kiekvieno žmogaus pirminė dorybės pareiga. Teismo valandą kiekvienas bus klausiamas, ar jis elgėsi su savo draugu ramiai ir mandagiai. Didžiąja dalimi Tora siekia suteikti žmogui laimę. Tegul tarp šeimos narių, tarp vyrų ir moterų nekyla jokių ginčų, teviešpatauja tarp jų tik meilė ir brolybė. Ir jei kas nors iš jų pasielgtų nederamai, atleiskite vienas kitam ir gyvenkite, dėl Dievo meilės, tik santarvėje. Aš taipogi paprašiau savo motiną, kad auklėtų mano sūnus ir dukras švelniais žodžiais, kurie paveiktų, ir kad ji juos prižiūrėtų. Aš liepiu savo sūnums ir dukroms gerbti ją, ir kad tarp jų nekiltų jokių ginčų ir pykčio, bet viešpatautų tik taika. Taikos Valdovas teduoda jums ir sūnums, ir dukroms, ir žentams, ir broliams, ir visam Izraeliui – gyvybę ir taiką.

Tai yra žodžiai žmogaus, kuris visada meldžiasi už jus – žodžiai Elijo ben Šlomo Zalmano: tebūnie palaimintas jo doras atminimas.

 

Iš hebrajų kalbos vertė Filologijos mokslų daktarė Lėja Levitienė