Daiva Savickienė
XX amžiaus pradžioje Panevėžyje virte virė visuomeninis gyvenimas, ir kiekviena etninė bendruomenė įnešdavo į jį kažką savito.
Nors iki tarpukario Panevėžys turėjo gerokai mažiau gyventojų nei dabar, visuomeninių organizacijų gausa galėjo pasivaržyti su didmiesčiais. Visas išvardyti būtų sudėtinga vien dėl jų skaičiaus, mat neretai tokios organizacijos kurtos ne tik specifinėms visuomenės problemoms spręsti, bet ir norint steigti įstaigas – pavyzdžiui, mokyklas. Ir vienijo jos, žinoma, ne tik lietuvius, bet ir kitų tautų atstovus: kartais į atskiras, bet dažnai į mišrias draugijas.
Nuo karių iki menininkų
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad anuomet įvairove ypač stebino Panevėžio žydų visuomeninės organizacijos.
Pavyzdžiui, mieste veikė ne viena jų sporto draugija: „Vanderfeigel“, propagavusi sveiką gyvenimo būdą ir keliones, Lietuvos „Makabi“ Panevėžio skyrius, kitos. Draugijos mieste kurtos ir profesijos pagrindu.
Gausi buvo Panevėžio žydų gydytojų draugija, Panevėžio dantų gydytojų draugija, Lietuvos žydų sveikatos apsaugos draugijos „Oze“ Panevėžio skyrius. Veikė ir Panevėžio žydų pramonininkų bei prekybininkų skyriai, panašios verslininkus vienijusios organizacijos.
Žydų kariai – nepriklausomybės kovų veteranai 1933 metais įsteigė Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime, sąjungos Panevėžio skyrių. D. Pilkausko duomenimis, 1920 metais buvo įregistruoti Panevėžio žydų dramos, muzikos ir dailės draugijos įstatai. Jos pagrindinis tikslas, istoriko pasakojimu, buvo platinti žydų dramos, muzikos, dailės kūrinius. Organizacija rengė literatūros paskaitas, šeimų vakarus, vakarus-spektaklius, stengėsi steigti žydų knygynus.
„Į draugiją buvo priimami asmenys, sulaukę 17 metų. Ir nebūtinai žydai, bet ir kitų tautybių asmenys. Ką priimti – sprendė valdyba“, – paaiškina muziejininkas.
Panevėžio žydų jaunimo liaudies teatro artistai. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Vienijosi bendriems tikslams
Dar viena pastebima to meto visuomeninė organizacija buvo Žydų mokslo institutui „Ivo“ laikyti draugija. Istoriko žiniomis, veikė ir Lietuvos sionistų organizacijos „Mizrachi“ Panevėžio skyrius, ketvirtajame dešimtmetyje vienijusi 45 narius.
Lietuvos žydų mokslo mylėtojų Panevėžio skyrius buvo keliskart mažesnis – 8 žmones. Veiklą plėtojo ne viena ir žydų jaunimo organizacija.
D. Pilkauskas primena ir 1924–1940 metais veikusią Panevėžio žydų švietimo draugiją, besirūpinusią mokyklų steigimu, švietimo kursais suaugusiesiems, leidusi vadovėlius, prisidėjusi prie bibliotekų atsiradimo.
1929 metais įkurta net Panevėžio žydų liaudies universitetui steigti draugija. Pašnekovas sako, kad ne vienas žydas priklausė ir kitoms miesto organizacijoms: Panevėžio kraštotyros draugijai, Lietuvos nepriklausomybės paminklui statyti Panevėžio draugijai,
Panevėžio miesto savanorių ugniagesių draugijai, Panevėžio gydytojų draugijai, Panevėžio motinos ir vaiko draugijai, kitoms. Jos vienijo įvairių tautybių gyventojus.
„Žydai buvo tarp tų, kurie nemažai aukojo, kad Panevėžyje būtų pastatytas Lietuvos nepriklausomybės paminklas“, – priduria D. Pilkauskas.
Rėmė ir valstybė, ir savivalda
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, mieste veikė Panevėžio žydų draugija „Kneset Izrael“, vienijusi įvairiausių profesijų tos tautos atstovus. Ji buvo viena pagrindinių draugijų, vadovavusi visoms žydų organizacijoms, registruotoms Panevėžyje ir apskrityje.
G. Kofmano žiniomis, „Kneset Izrael“ būstinė buvo Ramygalos gatvėje. Deja, pastatas, stovėjęs maždaug dabartinės Laisvės aikštės prieigose, neišliko. Kita labai svarbi miestui buvo Panevėžio žydų priešgaisrinė organizacija, sukurta dar cariniais laikais.
Kaip pasakoja G. Kofmanas, vienas aktyviausių jos narių buvo Isaakas Leibovičius Zuskinas – garsiojo aktoriaus Benjamino Zuskino giminaitis. Bendruomenės vadovo teigimu, tais laikais gaisrai mieste buvo dažnas reiškinys.
Baisiausi žinomi Panevėžį siaubė per Pirmąjį pasaulinį karą, bet ir taikiu metu tokios nelaimės nebuvo retos. „Senamiestyje, Kranto, Ukmergės gatvėse, buvo daug medinių pastatų, daug medinių sinagogų, įstaigų, tad tokios organizacijos labai reikėjo“, – paaiškina G. Kofmanas.
Jo teigimu, ugniagesius rėmė ir valstybė, ir savivalda. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui nemažai žydų grįžo iš Rusijos. Namų statybą be būsto likusiems žydams rėmė Amerikos žydų labdaros organizacija „Joint“.
Jai reikalus padėjo tvarkyti Panevėžio amatininkų draugija, įkurta 1920 metais. Pasak G. Kofmano, mieste buvo susikūrę ir visų sionistinių partijų skyriai. Į draugijas būrėsi gydytojai, pedagogai, moterys. Jaunimui taip pat netrūko veiklos.
Šiandieninės Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko teigimu, mieste veikė net dvi skirtingų pakraipų žydų skautų organizacijos. Viena jų – „Hashomer Hatzair“, arba „Jaunas sargas“. Jos šūkis, G. Kofmanas pasakojimu, buvo „Stiprybė ir teisingumas“, o nariai dėvėjo pilkas uniformas.
Organizacija buvo kairiosios pakraipos ir jai priklausė daug žydų jaunimo, kuris rūpinosi pagyvenusiais žmonėmis, pagelbėdavo jiems kasdieniuose darbuose. Kita organizacija – „Beitar“ – vienijo daugiau dešiniųjų pažiūrų jaunuolius.
„World Ort“ iš esmės buvo profesinė mokykla, padėdavusia jaunimui išmokti naudingo amato ir taip užsidirbti pragyvenimui. PANEVĖŽIO MIESTO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS nuotr.
Padėjo užsidirbti pragyvenimui
G. Kofmano teigimu, dar viena tarpukariu Panevėžyje veikusi organizacija „World Ort“ lig šiol yra viena didžiausių nevyriausybinių švietimo ir mokymo organizacijų pasaulyje, apimanti daugiau negu 100 šalių ir dirbanti iš esmės visuose žemynuose.
„World Ort“ įsteigta dar XIX amžiuje Sankt Peterburge, siekiant ugdyti skurstančių žydų gebėjimus, būtinus susirasti darbą. G. Kofmano tvirtinimu, jos iniciatoriais buvo grupė garsių žydų intelektualų, finansininkų ir pramonininkų, tikėjusių, kad profesinis mokymas yra tai, kas padės žydams išlikti. „Tuometėje Rusijos imperijoje gyvenusiems žydams buvo leidžiama įsikurti tik tam skirtoje teritorijoje, vadinamojoje sėslumo zonoje.
Neturėdami kvalifikacijos ir teisės nuomotis žemę ar įgyti aukštąjį išsilavinimą, daugelis jų visą gyvenimą praleido didžiuliame skurde“, – pabrėžia G. Kofmanas. „World Ort“ iš esmės buvo profesinė mokykla.
Pašnekovo teigimu, jaunimas galėjo įgyti profesiją: siuvėjo, elektriko, mūrininko, batsiuvio, išmokti kito naudingo amato. Tai padėjo užsidirbti pragyvenimui. XX amžiuje organizacija išplėtė savo veiklą toli už Rusijos ribų. Trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį skyrė daug dėmesio Lietuvai, Latvijai, Lenkijai, Rumunijai, Sovietų Sąjungai.
Pasak G. Kofmano, didžioji dalis „World Ort“ programų buvo vykdomos ir Antrojo pasaulinio karo metais. „Toliau veikė atskiros mokyklos ir programos, kurioms stovyklose ar getuose dažnai vadovavo buvę „World Ort“ direktoriai ir mokytojai.
Tokių pavyzdžių buvo Kaune, Vilniuje ir Varšuvoje“, – sako jis.
„Visai nestebina faktas, kad iki 1940 metų mieste veikė dvi žydų gimnazijos ir kelios privačios žydų pradinės mokyklos bei 1919 metais įkurta Panevėžio ješiva, turėjusi aukščiausios pakopos religinės mokyklos statusą.“ G. Kofmanas, PŽB pirmininkas
Suprato švietimo ir labdaros svarbą
Panevėžyje veikė ne viena žydų draugija, besirūpinusi įvairių švietimo įstaigų steigimu ir išlaikymu. G. Kofmanas vardija, 1929 metais buvo įsteigta Panevėžio žydų liaudies universitetui steigti ir remti draugija, nuo 1923-iųjų jau veikė Panevėžio žydų gimnazijos steigimo draugija.
Miesto žydų bendruomenės pirmininkas pasakoja, kad pastarosios draugijos įstatuose galima aptikti kitoms žydų švietimo draugijoms nebūdingą mintį – galimybę jungtis su kitomis panašiomis organizacijomis.
G. Kofmano apgailestavimu, kultūriniame žydų gyvenime neturėjo galimybės įsitvirtinti prieš pat okupaciją įsteigta Žydų mokslo institutui „Ivo“ laikyti draugija. Būta ir daugiau visuomeninių organizacijų, besirūpinusių žmonių švietimu. G. Kofmano manymu, tokios draugijos rodo, kad stiprią savo kultūrą turėjusi žydų bendruomenė siekė švietimo, apimančio visas mokymo pakopas, tai yra nuo ikimokyklinio ugdymo iki aukštųjų kursų.
Švietėjiškoms organizacijoms aktyvumu nenusileido labdaros draugijos – mieste jų irgi veikė ne viena. Ir žydų tauta tokia veikla pranoko kitus. G. Kofmano teigimu, dar 1920 metais buvo priimtas įstatymas, numatęs žydų bendruomenių teisę apmokestinti savo narius socialinės rūpybos, švietimo, labdaros, religinėms reikmėms.
Bene pagrindinė miesto žydų labdaros draugija buvo Panevėžio žydų elgetų namų draugija. Jos tikslas buvo prieglaudose išlaikyti neturtingus senus žydus, nepaisant jų amžiaus ir lyties, – suteikti jiems pastogę, maistą, drabužius, medicinos pagalbą, pasirūpinti dvasiniais dalykais. Mieste veikė ir Panevėžio žydų mirusiems laidoti draugija. Iš jos vėliau išaugo Chevro-Kadišo labdarybės draugija. Veikė ir Panevėžio žydų moterų našlaičių prieglaudai laikyti draugija.
