LRT.lt
Ruth Reches / R. Reches asmeninio archyvo ir Shutterstock nuotr. fotokoliažas
Kai kuriems žmonėms grybavimas samanotame miške anaiptol ne teigiamas emocijas kelia. Kaip ir pasivaikščiojimas siauromis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis. Kai kurių seneliai savo anūkams seka pasakas ne apie slibinus ir karalaites, bet apie karą, rašoma pranešime žiniasklaidai.
Apie alkį, gilią žiemą, baimę palikti pėdsakus ant sniego. Apie meškos guolį, kuriame tenka slapstytis ne vienerius metus. Ir apie operos arijas, traukiamas miško slėptuvėje.
Ruth Reches – viena iš tokių žmonių. „Nerimas lydėjo mane visą laiką“, – sako mokslinį darbą, asociacijos „Slinktys“ išleistą knygą „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ parašiusi Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos direktorė, psichologijos mokslų daktarė.
Šioje knygoje bandoma suprasti Holokaustą patyrusių žmonių jausmus ir mintis. „Dažnai galvodavau, kaip karas pakeitė mano senelių gyvenimą, kokie jie būtų, jei karo nebūtų, kokia būčiau aš. Anksčiau nesuprasdavau, kodėl senelės šaldytuvas visada būdavo pilnas. Pykdavau ant jos, kad ji kaupia atsargas. Tik neseniai perskaičiau, kad taip daro dauguma išgyvenusiųjų Holokaustą. Senelis bardavosi, jei išmesdavome maistą. Dabar suprantu, kad lygiai taip pat maistą brangina visi išgyvenusieji“, – rašo autorė, savo disertacijoje kalbinusi Holokaustą patyrusiuosius. Pusės jų, baigus rašyti darbą, jau nebebuvo gyvųjų tarpe. Su jų išėjimu pasitraukė ir istorinė atmintis, kurią Ruth Reches dar spėjo užrašyti.
Knyga / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.