Viktorija Sideraitė-Alon. Asmeninio archyvo nuotrauka

Bernardinai.lt  Jurgita Jačėnaitė Kostas Kajėnas Gediminas Šulcas  Vytautas Kirlys

Vidutinis skaitymo laikas:  9 min

Vilnietė architektė ir dizainerė VIKTORIJA SIDERAITĖ-ALON žinoma kaip viena iš autorių, kurie 2020-iesiems, Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, sukūrė proginį logotipą, atminimo medalį, monetą, pašto ženklą ir kalendorių. Taip pat ji – Samuelio Bako muziejaus interjero ir ekspozicijos viena iš kūrėjų, valgyklos su virtuve Vilniaus choralinėje sinagogoje interjero sumanytoja ir kitų labai svarbių žydiškajai kultūrai Lietuvoje skirtų projektų entuziastinga dalyvė.

Autorės ir jos kolegų iš dizaino studijos JUDVI&AŠ darbai išsiskiria akylu dėmesingumu estetikai, detalėms, intelektualumu, gilių, netiesmukų prasmių paieškomis, įtikinamumu ir pagarba savo šaknims.

Architektė V. Sideraitė-Alon, pasakodama apie savo gyvenimą ir tai, kaip priartėjo prie kūrybinio darbo, susijusio su žydų istorijos temomis, kaip vieną ryškių savo vaikystės atsiminimų mini faktą, kad jos mamos labai geras bičiulis, senas pažįstamas buvo Petras Repšys. Taip pirmieji būsimos menininkės piešiniai ir pirmosios dailės patirtys gimė būtent pas P. Repšį namuose, kai ji su grafiko sūnumis piešdavusi gražiai sukomponuojamus natiurmortus – pavyzdžiui, į nudaužtos gipsinės galvos viršugalvį sustatytas džiovintas gėles.

Tačiau menininkė pamąsčiusi prisipažįsta, kad ją, kaip asmenybę, vis dėlto suformavo vėlesnis nei studijų gyvenimas, prasidėjęs nuo tos akimirkos, kai 1988-aisiais, prieš pat Sąjūdžio judėjimą, ji, iš anksto atsiėmusi iš akademijos diplomą, išvyko pasisvečiuoti į Tel Avivą. Planas pabūti ten trumpai virto 15-a gyvenimo metų, praleistų Izraelyje.

„Staiga man atsivėrė visas naujas pasaulis, visai kiti žmonės, kita aplinka, viskas – klimatas, kas tik nori, – įspūdžius, atsivėrusius svečioje šalyje, pasakoja V. Sideraitė-Alon. – Jaunystėje laikas bėga labai greitai, net nepastebime. Taip ir pastebėjau, kad jau esu ir ištekėjusi, ir dirbu, ir biuro savininkė esu, ir su visais Izraelyje laisvai bendrauju. Štai tie 15 metų, manau, mane kaip asmenybę ir suformavo. Grįžau į Lietuvą su dviem mažais vaikais ir tikrai didele darbo patirtimi.“

V. Sideraitės-Alon manymu, Izraelyje jai didelę įtaką padarė žmonių tarpusavio santykių pobūdis, kitoks bendravimas, pagrįstas atvirumu, nė nebandant kam nors įtikti ir prie ko nors prisitaikyti. Kaip vaizdžiai įvardija – nedrebi bendraudamas dėl to, kad vienas žmogus – viršininkas, o kitas – „vargšelis“. Šių savybių architektė nepamiršo ir grįžusi su šeima atgal gyventi į Lietuvą.

„Labai džiaugiausi, kad visi profesionalai architektai Izraelyje, su kuriais bendravau, mane vertindavo už darbo kokybę, rezultatą ir rimtą požiūrį į jį, o ne dėl to, kad ėjau kokias nors pareigas“, – gyvenimo Izraelyje atradimus pamena pašnekovė. 

Ne vieno projekto, skirto žydiškajai kultūrai ir atminčiai, autorė V. Sideraitė-Alon sako augusi namuose, kur žydiškumas nebuvo puoselėjamas – tiesiog tai buvę lietuviški namai.

V. Sideraitės-Alon manymu, žydiškoji kultūra ir jos pajautimas jai įaugęs genetiškai – ji prisimena jausmą vieną vasarą Vilniaus universitete lankant jidiš kalbos kursus: tarsi klausaisi tos kalbos, pats pasakyti negali, bet širdimi supranti, kas yra kalbama.

Kai 2010-aisiais V. Sideraitė-Alon pradėjo dirbti Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, jos kūrybinis gyvenimas visiškai pasikeitė. Iki to laiko, kaip atvirai sako, ne pernelyg domėjosi žydiškos kultūros reikalais: „Gyvenant Izraelyje tai iš viso nėra tema, kadangi ten esi vienas iš visų. Ir išvis litvakiška kultūra Izraelyje niekam nerūpi – ten yra Izraelio kultūra, visai kito pobūdžio – suvežtinė, iš viso pasaulio ir vietoje sukurta. O čia po truputį nerdama į šią temą supratau: taigi ji man sava. Kad visa tai prisimenu iš vaikystės, iš Josadės namų. Galbūt tai žmogui tam tikra prasme genetiškai užkoduota, nes yra daug dalykų, kurių man visiškai nereikia aiškinti – aš juos žinau, nors neaugau nei religingoje, nei labai žydiškoje šeimoje. Bet visa tai kažkur yra. Tas jausmas. Jis ateina pats.“

Būtent dėl šio jausmo – savos, pažįstamos širdžiai kultūros, mano architektė, jos ir kolegų projektai žydiškąja tematika pavyksta tokie įtikinami ir tikri. Geriausiai šį jausmą iliustravo, pasak V. Sideraitės-Alon, patirtis, kai ji ėmėsi versti Solomono Abramovičiaus ir Jakovo Zilbergo knygą „Išgelbėti bulvių maišuose: 50 Kauno geto vaikų istorijų“.

„Verti tas istorijas – atrodo, ne apie tavo šeimą, tai ne tavo istorija, bet skaitai ir realiai suvoki, kas dedasi to žmogaus galvoje. Ir tu jauti. Dėl to vertimas išeina įtaigus“, – pasakoja V. Sideraitė-Alon.

Valgykla su virtuve Vilniaus choralinėje sinagogoje

„Be galo myliu šį projektą, – įsitaisiusi prie ilgo stalo Vilniaus choralinės sinagogos košerinėje virtuvėje minjanui (mažiausias būtinas 10 suaugusių, t. y. sulaukusių religinės pilnametystės, vyresnių nei 13 metų, vyrų kvorumas, būtinas per įvairias religines ceremonijas – aut. past.) pasakoja architektė V. Sideraitė-Alon. – Manau, tai vienas sėkmingiausių interjero darbų, kuriuos man pavyko suprojektuoti ir įgyvendinti, nes čia išlaikyta stipri senoji dvasia.“

Prisimindama, nuo ko viskas prasidėjo, interjero dizainerė mini, kad vieną dieną religinės žydų bendruomenės pirmininkas Simas Levinas jos paprašęs pagalbos sukuriant šią virtuvę, – menininkė čia atvykusi apsižvalgyti rado apleistą patalpą ir surūdijusį macų konvejerį. Ir dabar ji pamena, kad anuomet visa ši erdvė jai pasirodė kaip iš Federico Fellini filmo.

„Aš šią vietą vadinu „trapezine“, tokia lyg valgykla kaip vienuolyne, šventykloje. Tie langai, užuolaidėlės, kurios čia kabojo ir tada, kai stovėjo konvejeris, turi nepaprastą vilnietišką prieskonį, – pasakoja menininkė. – Visiems patiko mano pasiūlytas variantas: kad viena salė turėtų būti skirta virtuvei, kita – valgymui. Stengėmės maksimaliai išlaikyti senovišką dvasią, pavyzdžiui, sienas ne tinkuoti lygiu tinku, o padaryti tokias, kad truputį lyg jaustųsi tinkuotojo pirštai. Specialiai rinkomės ir senovinius elektros jungiklius, ir baldus, kad viskas pritaptų prie bendros sinagogos erdvės.

10 eurų kolekcinė sidabro moneta, skirta Vilniaus Gaono 300-osioms gimimo metinėms. Ją spalio 20-ąją išleido Lietuvos bankas (monetos grafinį projektą sukūrė dailininkai viktorija sideraitė-alon, jūratė juozėnienė ir albinas šimanauskas).

Pašto ženklas, skirtaspaštoženklas,sirtssPašto ženklas, skirtas Vilniaus Gaono metams

Architektė V. Sideraitė-Alon kartu su savo vaikystės ir studijų drauge Jūrate Juozėniene 2014 m. įsteigė dizaino studiją JUDVI, ir pastaroji yra sukūrusi ne vieną itin svarbų žydiškajai Lietuvos kultūrai skirtą projektą. Pirmuoju šiai temai dedikuotu darbu, V. Sideraitei-Alon dirbant Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, tapo žydų bendruomenės prašymu gimęs dailumu išsiskiriantis kalendorius apie Lietuvos žydus gydytojus – anuomet kaip tik minint Cemacho Šabado, geriau žinomo kaip daktaro Aiskaudos, 150-ąsias gimimo metines.

skaityti plačiau