Panevėžio gimnazijos orkestro 1921-ųjų nuotraukoje Hiršas Ichilčikas – paskutinėje eilėje iš kairės ketvirtas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Daiva Savickienė

 

Savo miesto dainiai

 Panevėžiečiai žydų menininkai garsino gimtąjį miestą net ir gyvendami svetur.

Panevėžys gali didžiuotis ne vienu žydų tautybės menininku.

Jų likimai labai skirtingi, o žinių apie kai kuriuos teliko nuotrupos. Tačiau kūrėjų paveldas neužmirštas.

Su nostalgija – iš Izraelio

Garsus žydų poetas Hiršas Ošerovičius kūrė jidiš kalba. Jis gimė XX amžiaus pradžioje, 1908-aisiais, Panevėžyje, geležinkelio kompanijos tarnautojo šeimoje, o mirė 1994 metais Izraelyje. Pirmojo pasaulinio karo metais caro valdžia, nepasitikėdama lojalumu, Ošerovičius, kaip ir daugelį kitų žydų, išsiuntė į Rusijos gilumą. Iš ten šeima sugrįžo tik 1921 metais.

H. Ošerovičius mokėsi Panevėžio žydų gimnazijoje, vėliau studijavo Kaune – pasirinko teisę.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad tada, studijų metais, H. Ošerovičius ir pradėjo rašyti poemas. Pirmąją knygą poetas išleido 1941-aisiais – deja, kiek žinoma, visą tiražą sunaikino naciai.

Antrojo pasaulinio karo metus H. Ošerovičius praleido evakuacijoje Almatoje, Kazachstane. Po karo jis vėl grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje. Neilgam: sovietinei valdžiai kūrėjas irgi užkliuvo.

Antisemitinei „kovos su kosmopolitizmu“ kampanijai įsibėgėjant visoje Sovietų Sąjungoje, 1949-aisiais H. Ošerovičius buvo apkaltintas nacionalistine, sionistine veikla ir ištremtas dešimčiai metų. Poetas kaltinimus neigė, rašė skundus, tačiau nuosprendis buvo panaikintas ir H. Ošerovičius paleistas tik 1956 metais.

Vėl grįžęs gyventi į Vilnių, H. Ošerovičius išleido ne vieną poezijos rinkinį. Tarp žinomiausių jo kūrinių yra knyga „Samsonas“, pradėta rašyti dar 1944-aisiais ir kurta tris dešimtmečius. Žinomi jo kūriniai ir „Tarp žaibo ir perkūnijos“, „Daina iš labirinto“ bei kiti.

D. Pilkausko teigimu, daugelis poeto kūrinių išleista įvairiomis kalbomis. Į lietuvių kalbą jo kūrybą vertė Algimantas Baltakis, Vytautas Bložė, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius, Eduardas Mieželaitis, Judita Vaičiūnaitė. Į rusų kalbą – garsus rusų poetas Arsenijus Tarkovskis.

Septintajame dešimtmetyje Panevėžio dramos teatre pastatyta H. Ošerovičiaus drama „Žmonės ir antžmogiai“, kurią režisavo Juozas Miltinis ir Vaclovas Blėdis, o vaidino garsūs aktoriai Donatas Banionis, Bronius Babkauskas, kitos to meto scenos žvaigždės.

Pasak istoriko, kai H. Ošerovičius 1971-aisiais išvyko gyventi į Izraelį, po kelerių metų parašė vieną svarbiausių ir nostalgiškiausių savo paveldo kūrinių – poezijos knygą „Main Ponevež“: „Mano Panevėžys“. Išleista jidiš ir hebrajų kalbomis, ji buvo unikali, nes daugelis išeivių apdainuodavo Vilnių.

Iki pat mirties H. Ošerovičius priklausė Izraelio rašytojų ir žurnalistų, rašančių jidiš kalba, sąjungai. Už kūrybą buvo apdovanotas ne viena prestižine Izraelio ir kitų šalių premija.

Tarp sovietų valdžios Hiršui Ošerovičiui mestų kaltinimų buvo ir bendradarbiavimas su sionistinio laikraščio „Jidiše Štime“ redakcija. EPAVELDAS.LT nuotr.

Išlydėjo į Afriką

Panevėžio gimnazijoje nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio dirbo muzikas Hiršas Ichilčikas. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, išėjęs solidžius mokslus: baigęs Tbilisio muzikos mokyklą, mokęsis Varšuvos konservatorijoje, vėliau – ir Sankt Peterburge.

Buvęs kazokų pučiamųjų orkestro vadovas, XX amžiaus pradžioje išleido vadovėlį, skirtą kariniams orkestrams, rašęs mokslines knygas.

Patirties H. Ichilčikas sėmėsi keletą metų dirbęs Oldenbergo orkestro direktoriumi, Sankt Peterburgo, tuomet vadinto Petrogradu, liaudies namų operos dirigentu. Kiek žinoma, carinės imperijos laikais dirigento nuopelnai buvo įvertinti aukso laikrodžiu.

Į Panevėžį muzikas, D. Pilkausko žiniomis, parvyko 1924-aisiais. Panevėžio gimnazijoje mokė muzikos ir vadovavo styginiam orkestrui. Be to, buvo miesto ugniagesių pučiamųjų instrumentų orkestro vadovas, dainų šventės organizatorius. Iš Panevėžio 1928-aisiais H. Ichilčikas išvyko į Pietų Afriką.

Tų metų „Panevėžio balsas“ rašė, kad „panevėžiečiams gerai pažįstamas muzikos dirigentas, praėjusį sekmadienį išvyko į Afriką, kur jis kviečiamas į operos dirigentus. „Dainos“ dr. suruošė jam išleistuvių vakarienę ir įteikė dovaną“.

Hiršas Ichilčikas (kairėje) su kitais žinomais Panevėžio muzikais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

 

Nuo farmacijos į dailę

Dailininkas Solomonas Feigenzonas savo darbuose vaizdavo panevėžiečių gyvenimą, įamžino miesto ir jo apylinkių vaizdus.

Nors jo pasirinktas gyvenimo kelias, D. Pilkausko patikinimu, iš pradžių niekaip nebuvo susijęs su menais. Kaip pasakoja istorikas, S. Feigenzonas 1908 metais Charkove išlaikė vaistininko padėjėjo egzaminus, vėliau Strasbūre studijavo farmaciją. Dailės pradėjo mokytis tik likus porai metų iki Pirmojo pasaulinio karo – ir ne bet kur, Strasbūre.

Vėliau žinių sėmėsi Liuksemburge, Berlyne. Grįžęs į Panevėžį, pasak D. Pilkausko, dailininkas dirbo žydų vidurinėje mokykloje, vėliau Javnės mergaičių gimnazijoje. Ne kartą dalyvavo parodose, organizuotose Panevėžio meno mėgėjų kuopelės.

1925 metais vieną tokių meno kuopelės paveikslų parodų aprašė ir „Panevėžio balsas“. Ji vyko ties Įgulos bažnyčia buvusiame mokyklos būste ir užėmė „tris didžiulius kambarius“. Ten eksponuoti ir garsaus skulptoriaus Juozo Zikaro darbai.

Apie S. Feigenzoną laikraštyje rašyta, kad jis kol kas „išstatė tik anglies ir pastelės spalvuotus ir vienos varsos piešinius. Visi jo kūriniai dvelkia melancholingu slėguliu, kas tačiau darosi dar įdomesnis drąsiais štrychais ir guvia technika, kuriems atsiekti reikia pastovaus temperamento, kurio matomai p. Feigenzonui nestokuoja. Įdomu būt pamatyti jį platesnėje kūryboje, kurios ar iš kuklumo, ar dėl kitų priežasčių p. Feigenzonas pasišykštavo“. (Čia ir kitur kalba netaisyta.)

Dailininko Solomono Feigenzono piešiniai išliko, o štai žinių apie jo autoriaus likimą – ne. tik numanoma, kad pirmojo Panevėžio spaustuvininko Naftalio Feigenzono sūnus žuvo per Holokaustą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Miesto vaizdai ir amžininkų portretai

1926 metais Panevėžio meno mėgėjų kuopelės organizuotoje parodoje kartu su dar šešiais dailininkais S. Feigenzonas jau eksponavo kone dvi dešimtis savo darbų – ir portretų, ir miesto gyvenimo vaizdų.

Brangiausiai – 120 litų – įvertinta iš natūros piešta pastelė „Panevėžio elektros stotyje“.

„Panevėžio balse“ aptariant parodą, S. Feigenzono kūrybai negailėta pagyrų. „Visai savotiškas yra p. Feigenzonas Solomonas.

Dauguma jo paveikslų piešta paišeliu. Jo Panevėžio motyvuose ir etiuduose randame originalumo, tikro meniško ūpo ir užsimojimų. Šie jo paveikslai – tikroji parodos pažiba. Jaunas menininkas mokinosi Berlyne ir, be abejonės, toli nužengs“, – rašyta 1926-aisiais.

Šio grafiko rankai priklauso ir 4-ojo dešimtmečio pradžioje pieštas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės portretas. Deja, tolesnis menininko likimas tiksliai nežinomas. Manoma, kad žuvo per 1941 metų holokaustą. Beje, S. Feigenzonas buvo pirmosios Panevėžio spaustuvės savininko Naftalio Feigenzono sūnus.

Ši spaustuvė mieste ilgai buvo vienintelė. Vėliau čia atsirado ir knygynas. Spaustuvė tuo laiku buvo moderni, turėjo įvairių šriftų. Ji tenkino besivystančios miesto pramonės poreikius – buvo galima įsigyti kontoros knygų, blankų, įvairių nedidelių spaudinių.

Pasak D. Pilkausko, 1924–1931 metais N. Feigenzono spaustuvėje buvo spausdinamas ir „Panevėžio balsas“. „Čia išspausdintos ir Albino Baltramiejūno-Gilbonio, Petro Butkaus, Juozapo Kozakevičiaus, kitų autorių knygos, vyskupo Kazimiero Paltaroko ganytojiški raštai“, – primena istorikas.