Švenčionių rajono žydų bendruomenė

2020 m. spalio 18 d. Švenčionių rajone vyko tradicija tapęs renginys, skirtas Holokausto aukoms atminti. Kiekvienais metais spalio mėnesį prie paminklinės Menoros susirenkama prisiminti  Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, nukankintus Švenčionių krašto gyventojus, kurie kalėjo miesto parke įkurtame gete ir buvo masiškai nužudyti Švenčionėlių poligone.

Žudynių aukas pagerbė Izraelio ambasadorius Yossi Levy, jis  lankėsi  Švenčionyse, kur susitiko su rajono vicemere Violeta Čepukova, Švenčionių rajono savivaldybės tarybos sekretore Miranda Kaneckaja-Steckevičiene, Nalšios muziejaus muziejininke, istorike Nadežda Spiridonoviene  ir  Švenčionių žydų bedruomenės pirmininku Moisej Šapiro.

Vizito metu aplankyta Švenčionių miesto parke esanti Menora, taip pat masinių žudynių aukoms atminti skirtas memorialas Švenčionėlių apylinkėse esančiame Platumų kaime. Lankantis abejose istorinės reikšmės vietose, prie paminklų uždegtos žvakutes ir padėtos gėles, taip pagerbiant Holokausto aukų atminimą.

Iš beveik 250 tūkstančių prieš karą Lietuvoje gyvenusių žydų po Holokausto liko tik apie 6 procentus. Švenčionių rajone kelis šimtmečius sėkmingai gyvavusios ir per kelis metus sunaikintos  žydų bendruomenės atminimas įamžintas ne tik monumentuose, bet ir išlikusių žmonių atmintyje.

To meto žydai buvo apsišvietę ir dvasingi. Bendruomenė turėjo žydų mokyklas ir net penkias sinagogas. Būta žydų farmacininkų, amatininkų, net daktarų. 1883 m. farmacininkas N. Taraseiskis atidarė ir dabar mums visiems gerai žinomą Švenčionių vaistažolių fabriką, tas rodo, kad ši bendruomenė buvo tikrai versli.

Nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, 1941m. birželio 29 d. užimti Švenčionys. Nuo pirmųjų karo dienų žydai pajuto savo padėties tragiškumą. Istorikas Isakas Aradas, buvęs per vokiečių okupaciją Švenčionių gete, rašė: “Tarybų Sąjungoje prasidėjo nacistinis žydų genocidas,  jų likimas skyrėsi nuo to, kuris laukė baltarusių, lietuvių ir kitų.

Ela Gurina, LŽB Socialinės komisijos narė, Holokaustą išgyvenusiųjų asmenų patariamojo komiteto pirmininkė prie paminklo kalbėjo: ,,aš čia ne svečias. Mano mamos visa šeima čia guli …Tik mama liko gyva. Kiek save prisimenu, nuo vaikystės važiuodavom su mama ir tėvu, o dabar kiekvieną pirmąjį spalio sekmadienį važiuojam kasmet su vyru pagerbti aukas. Mes jau trečioji karta, kuri mažėja nes vieni serga, sensta ar dėl kitų priežasčių negali atvažiuoti. Esam dėkingi Švenčionių valdžiai, kuri visada atvažiuodavo, dabar sulaukiam atvykstant ir Seimo narių. Čia netoliese matome pylimą, supiltą  iš nužudytų žydų, anksčiau  čia augo ir didelis beržas, dar pernai jis augo, o šiemet matau, kad jo nebėra. Medis neištvėrė, nulūžo. Į šį medį naciai ir vietiniai pakalikai daužydavo vaikų galvas, kadangi taupė šovinius. Jie griebdavo vaiką už kojų ir trenkdavo į medį… Tokių vietų Lietuvoje labai daug, mes turime prisiminti ir atvykti, pagerbti čia prisiminti žiauriai nužudytuosius”.

Milijonai piliečių tapo žvėriškumo aukomis, bet totalinio sunaikinimo politika buvo nukreipta tik prieš žydus.” Sklido prieštaringos žinios apie jų laukiantį likimą, bet pačiais baisiausiais gandais žmonės netikėjo. Žydams tam tikrų vilčių teikė tai, kad iš pradžių buvo suimami ne visi, o daugiausia tik užsiiminėję komunistine veikla, todėl daugumai atrodė, kad jų gyvybei niekas negrėsė, o būsią tik vienokie ar kitokie apribojimai.

Apie tai buvo kalbama ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės įsake “Apie žydų padėtį”, kuriame nurodoma, kad visi žydai, gyvenantys Lietuvoje, suskirstomi į dvi kategorijas:

Komunistinių organizacijų nariai ir kt. asmenys, kurie net nebūdami tokių organizacijų nariai pasireiškė bolševikinėje veikloje. Jie buvo suimami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn.

Visi likusieji žydų tautybės asmenys, nepriklausantys pirmajai kategorijai, apgyvendinami specialiai tam skirtose vietose ir ant krūtinės kairėje pusėje turėjo nešioti 8 cm skersmens apskritimą su raide “J” jame.

Išvykti iš vietų, skirtų žydų apgyvendinimui, be specialaus policijos leidimo buvo draudžiama Prie didesnių getų galima priskirti ir Švenčionių getą, kuris gyvavo iki 1943m.

Švenčionyse, dabartiniame miesto parke, pirmaisiais karo metais kur tankiausiai gyveno žydai,  buvo įrengtas getas. Šiuo metu pastatyta Menora, primenanti žydų gyvenimą gete. Nuotraukoje Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisiejus Šapiro. Švenčionėlių apylinkėse esančiame Platumų kaime, masinėje kapavietėje pastatytas Memorialas, skirtas Holokausto aukoms atminti.

Holokausto aukų atminimui skirto renginio metu, buvo aplankyta Švenčionių miesto parke esanti Menora, prisiminta istorija, atminimas pagerbtas malda, gėlėmis ir žvakutėmis.

Renginį pradėjo renginių vedėja ir organizatorė Kristina Sizonova, skaitydama istoriniais faktais paremtą tekstą apie žydus ir jų gyvenimą Švenčionių gete, taip pat žodį tarė Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisej Šapiro, minėjimą vainikavo malda, kurią skaitė svečias Erikas Klincevičius.

Po maldos buvo uždegtos žvakutės, padėtas vainikas. Toliau renginio dalyviai vyko į Platumų kaime esančią masinię žudynių vietą, kur minėjimą prie memorialo pratęsė renginių organizatorė ir vedėja Kristina Sizonova skaitydama Pavelo Friedmano, kuris nužudytas Aušvico koncentracijos stovykloje 1944 m. rugsėjo 29 d. eilėraštį „Drugelis“.

Kalbas sakė ir prisiminimais dalijosi daug garbių svečių. Žodį tarė Švenčionių rajono vicemerė Violeta Čepukova, LR Seimo narys Gintautas Kindurys, kuris renginyje dalyvavo su savo kolega LR Seimo nariu Vytautu Rasteniu, Lenkijos Respublikos anbasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narė, Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorė dr.Vida Montvydaitė.

 

Po pasisakymų, Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro,  dėkojo Švenčionių rajono Merui Rimantui Klipčiui, Švenčionių rajono vicemerei Violetai Čepukovai, taip pat Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktorei Jovitai Rudėnienei, Švenčionių seniūnei Inai Sinienei, Švenčionėlių seniūnui Albertui Razmiui už visokiariopą pagalbą organizuojant renginį, paramą ir prisidėjimą prie žydiškos kultūros puoselėjimo, neabejingumą ir ilgalaikį bendradarbiavimą.

Moisejus Šapiro džiaugėsi, kad renginiui abejingais neliko Švenčionių ir Švenčionėlių kultūros centrai. Šio renginio metu itin gelbėjo Anželikos Terleckienės vadovaujamas Švenčionėlių kultūros centras, įgarsindamas renginį. Už ilgametį, nuoširdų bendradarbiavimą, bendrų projektų vykdymą ir idėjų generavimą, pagalbą ieškant istorijos šaknų, bei atsidavimą žydų kultūros istorijai pirmininkas dėkojo Nalšios muziejaus istorikei Nadeždai Spiridonovienei.

Švenčionių rajono žydų bendruomenės pirmininkas nuoširdžiai  padėkojo visiems iš toliau atvykusiems svečiams, kad nepabijojo pandemijos ir dalyvavo renginyje, skirtame Holokausto aukoms atminti.

Dėkojame už parodytą dėmesį LR Seimo nariams Gintautui Kinduriui ir Vytautui Rasteniui, Lenkijos Respublikos ambasadorei Uršulai Doroševskai, Tautinių mažumų departamento prie LR Vyriausybės direktorei dr. Vidai Montvydaitei, Lietuvos žydų bendruomenės tarybos narei, Holokausto aukų patariamajai komiteto pirmininkei Elai Gurinai, verslininkui, ilgamečiui žydų bendruomenės draugui, remėjui Juzefui Fedorovičiui, Jurijui Dalgedai,už saugumą renginio metu išreiškė padėką Linui Matulevičiui, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Švenčionių rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkui   ir daugeliui kitų.

Išties malonu, kad net Lietuvai ir Pasauliui sunkiu laiku pavyko suburti visus, gal kiek kitaip nei įprasta, bet svarbiausia, kad aukos liko nepamirštos, kad pasimatėme su savo bičiuliais. Kaip savo kalboje teigė renginių organizatorė ir vedėja Kristina Sizonova: „Holokaustą svarbu pažinti ir suvokti, siekiant įveikti nacionalistines ir antidemokratines ideologijas, plėtoti demokratinę visuomenę, ugdyti toleranciją ir kitoniškos kultūros supratimą.“