Konstruktyvistė iš Vilniaus Uma Olkienicka… Tragiškos lemties dailininkės palikimo vaizdas dabar pamažu dėliojamas kruopelė po kruopelės. „Gal pagaliau pavyks ją sugrąžinti į tarpukario Vilniaus dailės, apskritai kultūros istoriją, skirti deramą vietą nacionalinėje grafinio dizaino istorijoje“, – klausia, viliasi LRT.lt pašnekovė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė.
Uma, o tiksliau Fania
– Apie dailininkės, grafikės, YIVO instituto Vilniuje bendradarbės U. Olkienickos (1899–1943) gyvenimą žinoma labai nedaug. Kokioje aplinkoje ji užaugo, iš kokios šeimos buvo kilusi? Kur mokėsi, studijavo?
– Žinios apie U. Olkienicką kol kas nepaprastai skurdžios, kurį laiką net buvo painiavos dėl jos gimimo metų: 1899 ar 1909? Sunku pasakyti, kas ir kodėl ją visu dešimtmečiu pajaunino, bet dabar šios painiavos jau nebeliko, turime užtektinai dokumentų, kurie patvirtina 1899 metų datą.
Pasak amžininkų, U. Olkienicka buvo kilusi iš pasiturinčios šeimos, jos aplinkoje daugiau kalbėta ne jidiš, bet rusiškai. Tėvams, matyt, nebuvo sunku ją išleisti į mokslus. Įdomu, kad jie rėmė dukters dailės studijas.
Merginai, juolab žydei, tada tokia profesija nebuvo įprasta: dailininkės specialybę rinkosi ne dažna, nes karjeros kelias dailės srityje moterims buvo sunkesnis nei vyrams. Atrodo, kad dailininkės tėvas Abraomas vertėsi prekyba, motina Miriam rūpinosi namais ir vaikais. Uma, o tiksliau Fania – tokiu vardu ji buvo vadinama namuose, jis ir įrašytas dokumentuose bent iki 1930 metų – turėjo metais jaunesnę seserį Belą.
Dailininkė vadovavo YIVO padaliniui – garsios žydų aktorės Esteros Rachelės Kaminskos, žinomos kaip „jidiš teatro motina“, vardu pavadintam muziejui. Muziejaus branduolį sudarė 1925- aisiais, t. y. YIVO įsteigimo metais, Varšuvoje mirusios aktorės šeimos padovanoti eksponatai.
Instituto sumanymas gimė kitų žmonių galvose ir U. Olkienicka tikrai nebuvo tarp pagrindinių jo organizatorių. Tačiau jos gyvenimas su Žydų mokslo instituto istorija ir veikla susijęs labai artimai. Kol institutas buvo Didžiojoje Pohuliankoje, tai yra dabartinėje Jono Basanavičiaus gatvėje, ji net gyveno šalia darbovietės, priešingoje gatvės pusėje stovinčiame daugiabutyje, pažymėtame 19 numeriu. Institute sutiko ir savo vyrą – filologą ir folkloristą Mozę Lėrerį (Le(h)rer).
Instituto užsakymu ji yra padariusi visokių grafinio dizaino darbų. Dalį jų esame identifikavę, tai ryškūs vokiškosios konstruktyvizmo mokyklos pavyzdžiai. Jų pakanka hipotezei, kad kaip menininkę U. Olkienicką suformavo ne vietinė, o būtent vokiškoji mokykla.
Umos Olkienickos suprojektuota YIVO emblema. Iš LNB judaikos rinkinio / D. \Umbraso/LRT nuotr.
Vietinė Vilniaus dailės mokykla buvo gana konservatyvi, ypač trečiajame dešimtmetyje, kai Uma studijavo ir baigusi studijas pradėjo reikštis viešai: kūrė dekoracijas spektakliams, eksponavo kūrinius parodose.
Umos Olkienickos piešta YIVO trečiųjų metinių minėjimo afiša (1928) / Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos Judaikos kolekcijos nuotr.
Vilniaus Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete studijavę U. Olkienickos kolegos taip ir neatsikratė mokyklos įdiegto sekimo klasikos pavyzdžiais, o ją suformavo kitokia mokykla, kiti orientyrai.