Žydai rudenį švenčia Sukkot šventę, kuri be kitų savo prasmių kalba mums ir apie kelionę – fizinę ir dvasinę.
Praėjusią savaitę teko leistis į dvi keliones, fiziškai netolimas, bet suteikusias daugybę emocijų, minčių ir įspūdžių, tų kelionių palydovų dėka leidusias pasukti laiko ratą atgal ir pajusti gyvą praeities pulsavimą.
Pirmoji kelionė buvo į Kalvariją, tą, kuri netoli Marijampolės, ir kurioje, gėda pasakyti, lankiausi pirmą kartą. O paskatino į ją nuvykti Ingrida Vilkienė, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų Lietuvoje nusikaltimams įvertinti švietimo programų koordinatorė, daug pasakojusi apie tenykščius žmones ir jų nuveiktus darbus.
Bet tai, ką pamačiau, ką pažinau atvykęs, pranoko lūkesčius. Pirmiausia sužavėjo žmonės, su kuriais susitikome, būtinai turiu juos visus paminėti! Tai: daug šviesių, jaunų veidų – Kalvarijos gimnazijos moksleiviai, šios gimnazijos istorijos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja ugdymui Arūnė Vaičiūnaitė-Levuškinienė , daugelio veiklų varikliukas, ir jos Tolerancijos ugdymo centro komanda: Daura Jonylienė – istorjos mokytoja, Giedrė Guzavičienė – anglų kalbos mokytoja, Vilma Bernatonytė – lietuvių kalbos mokytoja ir Ina Šatienė – bibliotekos vedėja; Kalvarijos krašto muziejaus muziejininkas ir buvęs istorijos mokytojas, neišsenkantis žinių šaltinis Alvydas Totoris; Vida Brogyte- lietuvių kalbos mokytoja; Ausma Sakalauskaitė – nepailstanti Kalvarijos kultūrininkė, įvairių projektų iniciatorė, choro “Sonantem” ir asociacijos “Skambėjimas” vadovė; Laima Karpavičienė – Kalvarijos viešosios bibliotekos direktorė ir Sigita Palionienė – bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėja. Visi šie žmonės – tikri šviesuoliai, entuziastai, idealistai, pilietiški visuomenininkai, mylintys savo darbą ir neskaičiuojantys jo valandų, nuolat generuojantys įvairias idėjas ir uždegantys jomis jaunimą
Antra, kas apstulbino, – tai jų nuveikti darbai, renkant informaciją apie daugiakultūrę Kalvarijos praeitį, verti ir kokio mokslinio tyrimų instituto vardo, jų dėka dingusi Kalvarijos žydų bendruomenė nenugrims į užmaršties liūną, jų dėka atggyja senosios Kalvarijos gatvelės, prisipildo šurmulio, jidiš kalbos, mama šaukia: “Abraša, Abraša, ir vėl tu…”. Trečia – tai verdantis Kalvarijos kultūrinis gyvenimas, paroda keičia parodą, koncertas – koncertą, knygų skaitymo vakarai… Ir vis dažnesne kultūrinių įvykių ir susitikimų vieta tampa Kalvarijos sinagoga! Sinagogų kompleksas – tai ketvirtas, mane Kalvarijoje nustebinęs, dalykas. Vasarinė ir žieminė sinagogos, rabino namelis, pirčių pastatas – visi šie pastatai išlikę, tik, be abejo, reikalaujantys intervencijos ir investicijų. Apie tai ir apie tolesnį žydų bendruomenės istorijos ir atminties įamžinimą, kuris padarytų Kalvariją patrauklesnę turistams, kalbėjome su miestelio meru Vincu Plikaičiu, kuriam esu labai dėkingas už įtemptoje dienotvarkėje rastą laiką susitikti (beje, pasirodė, kad esame seni pažįstami – kadaise susitikdavome futbolo aikštėje!). Pilną susitikimų ir įspūdžių dieną vainikavo laimingo sutapimo dėka tą vakarą sinagogoje vykęs asociacijos ,,Skambėjimas” projekto ,,Skaitymai: Geto dienoraštis” finalinis renginys, kuriame pagal I. Rudaševskio “Vilniaus geto dienoraštį” meninę kompoziciją, parengtą mokytojos Vidos Brogytės, atliko Kalvarijos gimnazijos moksleiviai, giedojo “Sonantem” choras, akordeonu lyg vargonais grojo Laimonas Salijus. Džiugu buvo sutikti ir specialiai į renginį atvykusį Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės vykdantįjį direktorių Michail Segal , moksleiviams įteikusį I. Mero knygas “Geltonas lopas”. Išvažiavome su be galo šiltais jausmais ir pažadu sau sugrįžti su didesne Kauno žydų bendruomenės kompanija.
Kalvarija 2020
Kalvarija 2020
