Šiaulių naujienos, Teresė Hokienė

Iš vaikystės ne vienas prisimename tėvų ar senelių pasakojimus apie baisiąją 1941m. vasarą, kai netikėtai ištuštėjo kaimynų trobos. Neliko nei Moišės, kuris „ant bargo“ parduodavo silkę, nei daugiavaikės siuvėjos Saros šeimynos, nei gražuolės Lėjos, dėl kurios šypsenos pešdavosi visi miestelio berniokai…

Kalbėtis apie Holokaustą nelengva, nes kiekvienas nešiojamės dalį kaltės. Tarp mūsų artimųjų juk buvo tokių, kurie apsvaigę stūmė gatve pusnuoges moteris artimiausio miškelio link, buvo tokių, kurie naktimis užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų šūvių, buvo, kas pridėjo lauknešėlį duonos, paskynė braškių ir parodė, kurioje pusėje slėptis, bet į namus įsileisti nedrįso.

Suprantama baimė dėl savo vaikų. Bet buvo tokių, kurie įsileido, priglaudė, išsaugojo. Nepaisė kaimynų įkyraus smalsumo, pavydo, keršto. Apie juos šiandien kalbame su didžiule pagarba ir dėkingumu.

Išvežta  po šiaudais

Kasmetmet rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido dieną, kai minimas Vilniaus gerto likvidavimas 1943 metais, savo artimųjų pagerbti susirenka ir Šiaulių žydai. Su Šiaulių krašto žydų bendruomenės atstovais susitinkame Trakų ir Ežero gatvių sankirtoje, kur buvusius Šiaulių antrojo geto vartus primena Leibos Lipšico rūpesčiu pastatytas atminimo akmuo.

Nedaug liko atmenančių, koks gyvenimas vyko už šių mirties vartų. Dar mažiau yra norinčių apie tai kalbėti. Bet šios dvi moterys kalba, nes nori, kad pavardės tų žmonių, kurie joms dovanojo antrą gyvenimą, būtų įrašytos Pasaulio tautų teisuolių skvere, kuris galbūt atsiras Šiauliuose po metų ar dvejų.

 

Romualda Každailienė, pasidžiaugusi, kad šiemet atminimo akmenį bendruomenė sutvarkė, atnaujino, dar pakedena gėlių krepšelius, kad gražiau atrodytų. Iš pradžių purtosi nieko nepasakosianti, maža buvusi, ne ką beprisimenanti.

Šeimoje ji buvo jauniausia. Brolis ir sesuo vyresni. Karo baisumai šeimą išblaškė. Mama – lietuvė, bet ištekėjo už žydo, todėl teko visiems slapstytis.

Prisimena, kad su tėvu prisiglaudė pas žmones Gruzdžiuose, kažkokiame bunkeryje. Bet kažin kas išdavė ir abu atsidūrė Šiaulių gete. Laimė, kad tie žmonės, kur buvo priglaudę, nenukentėjo. Maža buvo, nesuprato, kas vyksta, tik atsimena, kad nuolat trūko maisto, baisu.

Iš geto ji išgelbėta ketverių ar penkerių metukų. Pabėgti padėjo ir vienas vokietis. Tėvas apmuturiavo mergaitę, pakišo vežime po šiaudais ir ji buvo išvežta iš geto. Tėvo pažįstamas Bracevičius nuvežė pas turtingą ūkininką Kazimierą Žilinską. Jų sodyboje netoli Bazilionų mergaitė augo, o kai atvykdavo svetimų, ją paslėpdavo pirtelės palėpėje. Gyvenimo gete, to alkio ir baimės, užmiršti neįmanoma. Laimė, kad atsirado gerų, drąsių žmonių.

 

Každailienė sakė tvarkanti  dokumentus, kad jos geradariai būtų  pripažinti Pasaulio Tautų teisuoliais. Jie padovanojo antrą gyvenimą, dabar moteris gali džiaugtis dukra, anūkėmis, proanūkiu.

Dievas saugojo

I. Vileikienė Didždvario gimnazijoje pasakojo savo išsigelbėjimo istoriją.
Redakcijos archyvo nuotr.

Idos Vileikienės (Rozengardaitė, Staškutė) vaikystę lydėjo skurdas ir alkis. Neturėjo gražių suknelių, džiaugdavosi kriaukšlele apdžiūvusios duonos ar šlakeliu pieno, kurį mama turbūt atitraukdavo nuo savęs ir nuo savo vaikų.

Tada dar nežinojo, kad aukšta, kaštoniniais plaukais stragi ir labai pamaldi moteris Zofija Staškienė (Staškevičienė) nėra jos tikroji mama, nors mergaitę „lelia, lėlyte“ vadina. Gal jau į mokyklą ėjo, kai sykį išgirdo iš negerų žmonių „žydelkikė“ esanti. Daug tada ašarų išliejo, nes pasakyta taip, tarsi kažkoks baubas būtų. Taigi savo gyvenimo istoriją gali atpasakoti tik iš savo gerosios įmotės Zofijos pasakojimų.

Ida gimė Šiaulių gete 1942 metų birželio 4 dieną Arono ir Liubos Rozengardų šeimoje. Iki karo tėvai gyveno dviejų galų mediniame name Tilžės gatvėje žemiau dabartinio viaduko.

Gete atsidūrė jauni, trisdešimtmečiai. Jos tėvas Aronas Rozengardas buvęs puikus kepėjas, kepykla tuomet veikė toje vietoje, kur vėliau įkurtas „Tiesos“ kino teatras, tad Aronas turėjęs leidimą išeiti iš geto. Kartą tėvo vokiečiai vos nepakorė už tai, kad į getą įnešė duonos. Mama Liuba, drąsi, ryžtinga moteris, sugebėjo gete savo nėštumą nuslėpti ir kūdikį pagimdyti.

Kai tėvai sužinojo apie ruošiamą 1943 m. lapkričio 5 dienos „Vaikų akciją“, sutarė su kunigu Alfonsu Lape, kad kūdikį iš geto išneš, bet jos kažkodėl nepaėmė…

 „Gete vaikų nebėr. Kur mane dėti? – pasakoja moteris. – Tuomet man buvo arti dvejų metukų. Aš užmigdyta, po malkomis paslėpta, kur pečių kūreno. Pažįstami prirodė Staškienę, patikino, kad „biedna“, turi 5 vaikus, bet gailestinga, – priims.“

Tėvas užmigdytą, į skudurus suvyniotą mergytę permetė per tvorą. Priešais getą buvo ligoninė, o žydams buvo galima pagalvę atsinešti, tai niekas ir dėmesio nekreipė, kokį gniutulą tėvas neša.

„Juk galėjo kokie šunys apdraskyti tame patvoryje, – sako Ida Vileikienė. – Dievulis mane saugojo. Kai į namus atnešė, Zofija Staškienė mane išvyniojo, aš į kūdikį nelabai panaši atrodžiau: vėmiau, vieni kaulai buvo, sulysusi baisiai.“

Moteris tada pagalvojo: „Dieve, ar galėsiu pamilti tą vaiką?…“ Mergaitė liko šeimoje. Iš pradžių ji lietuviškai nė žodelio nemokėjo, tik žydiškai. Buvo namuose gėlėta staltiesė, tai ji vis dainuodavo „blium blium blium“.

Staškai gyveno Dvaro gatvėje, kaimynai netruko pastebėti, kad iš kažkur atsirado maža mergytė, nors ją tik naktimis iš slėptuvės išleisdavo. Laimė, vyresnioji dukra jau Telšiuose gyveno, tai pasakė, kad Jadzė savo dukterį savaitei atvežusi. O kai rimtesnis pavojus iškildavo, nuveždavo į kaimą pas pažįstamus (kažkur apie Voveriškius). Tie žmonės ir maistu sušelpdavo.

Ida klusni buvusi, bet įmotei baimės nemažai įvarė, nes įprato vakarais sėdėti ant laiptukų. Ji  laukdavo vokiečio, kuris atnešdavo kokią plytą šokolado ar konservų. Mergaitės šviesūs garbanoti plaukai, matyt, vokiečiui priminė jo vaikus, šeimą. Užeidavo pas Staškus ir pasiguosdavo, ar ras dar gyvus savuosius. Idai įtėviai drausdavo kalbėtis su tuo vokiečiu, kad neišsiduotų.

Frontui priartėjus jis įspėjo Staškus išvažiuoti iš Šiaulių, nes prasidės bombardavimas. Jie susiruošė važiuoti į kaimą, siūlė ir Idos mamai Liubai bėgti kartu. Bet ji nesutiko atsiskirti nuo vyro. Gal būtų likus gyva. Idos tėvai, senelė ir dvi tėvo seserys po geto likvidavimo pateko į Štuthofą. Tėvas  žuvo Pomeranijoje nuo šalčio ir bado „mirties žygio“ metu. Mamos ir kitų giminaičių likimas nežinomas.

Aš privalau papasakoti

 Apie savo įtėvius kalbėdama, Ida braukia ne vieną ašarą: „Ji buvo nuostabi. Ji verta didvyrės vardo. Pagalvokit – žydukę anais laikais išgelbėti. Aš kai dabar pagalvoju, man baisu. Gelbėtojai yra didvyrių didvyriai.

Jie nesigailėjo nei savo gyvenimo, nei vaikų. Jauniausiai jų dukrai buvo dvylika, o jie gelbėjo svetimą.“

Staškai mergaitę įdukrino  savo pavarde – Staškutė – įregistravo, pakrikštijo. Tik vardo nekeitė, nes jos tėvas buvo to prašęs. Nei savo vaikų, nei įdukros Staškai nelepino, neturėjo iš ko. Skurdžiai gyvenant teko visokių darbų dirbti. Vienu metu Zofija spurgas virdavo, dvylikametė Ida jas į turgų nešė pardavinėti, kol milicininkui pakliuvo.

Su šypsena prisimena, kad paauglė būdama bažnyčios chore giedojo. Didelis skanėstas buvo iš kunigo Broniaus gautas saldainis „Kregždutė“ (Bronius Pužas, Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaras 1953–1957 m.).

Didelis sujudimas kilo, kai atsirado giminaičių, kurie norėjo paauglę pas dėdę Aroną į Ameriką išvežti. Jo vaikai gete žuvo, būtų ją kaip savo priglobęs. Jau ir siuntinukų vieną kitą buvo pradėjęs atsiųsti.

Bet liepė nieko įtėviams nesakius paslapčia iš namų išeiti. Negalėjo taip įskaudinti. Juk suaugę turėjo gražiuoju susitarti, būtų išleidę. Taigi „amerikonka“ netapo, apie dėdės mirtį tik iš Leibos Lipšico sužinojo, bet nuotrauką saugo.

Baigusi 10 klasių įgijo plataus profilio kirpėjos specialybę, ištekėjo vos 18 sulaukusi. Dukrą išaugino, anūkas jau suaugęs, doktorantas.

Metai negailestingi. Buvusių Šiaulių geto kalinių vis mažėja, o iš gete gimusių – Ida vienintelė Šiauliuose.

I. Vileikienė su vyru ir dukra kasmet lanko atmintinas vietas.
Autorės nuotr.

„Kas to nepatyrė, sunku net įsivaizduoti, ką jaučia vaikas, pasmerktas negyventi tik dėl to, kad jis žydas. Ir ką reiškia augti be savo tėvų, be šeimos – nesupras,– sako I. Vileikienė. –  Dėl to, kad esu žydė, teko net darbe nemalonumų patirti.

Bet gerų žmonių sutikau daugiau. Esu žydė, bet visa lietuviška man labai artima. Aš Kūčias pasitaisau ir Kalėdas. Kiek sveikata leidžia, žydų bendruomenės renginiuose dalyvauju, bet šnekėti jidiš nedrąsu, primirštu.“

Moteris stebisi, kad dar atsiranda žmonių, kurie teigia, jog Holokausto nebuvo. Tegu nuvažiuoja į Kužius, tepastovi prie duobių, kur tūkstančiai suguldyti.

Idos rūpesčiu įtėviai Adolfas Staškus ir Zofija Staškevičienė po mirties apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, Yad Vashem institutas jiems suteikė Pasaulio tautų teisuolių vardus.

Tačiau I. Vileikienei atrodo, kad už tokį pasiaukojimą juos reikėtų išaukštinti dar labiau. Todėl mielai vyksta į mokyklas, bendrauja su mokiniais, pasakoja. Graži draugystė sieja su Didždvario gimnazijos mokytoja Valda  ir jos mokiniais.

Ida įsitikinusi, kad būtina pasakoti apie tuos,  kurie dalijosi su pasmerktaisiais savo baime ir duona, jie yra verti aukščiausios pagarbos, nes niekada nepamiršo, kad yra žmonės.