Markevičių sodybos vietoje dabar belikęs vienišas ąžuolas, tačiau jos gyventojų pasiaukojimą amžinai primins Pasaulio tautų teisuolių vardas ir atminimo medaliai, 1991-aisiais skirti Juozapui, Elenai, Vladui, Marijonai, Jonui, Romui ir Valerijai Markevičiams. ASMENINIO V. MARKEVIČIAUS ALBUMO nuotr.
Inga Kontrimavičiūtė
Vienos šeimos iš Kupiškio istorija tokia unikali, kad prisimenama ir Izraelyje.
Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų atminties įamžinimu, žmonėms, kurie Antrojo pasaulinio karo metais rizikuodami savo gyvybėmis nuo pražūties gelbėjo žydus, suteikia Pasaulio tautų teisuolio vardą. Lietuvoje tokių arti tūkstančio, ir šis sąrašas vis dar gausėja. Kaip ir apdovanotųjų Lietuvos prezidento Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, jau mūsų valstybės skiriamu savo piliečiams už tokį žygdarbį.
Giminės garbė
Kitaip, nei žygdarbiu, šių žmonių poelgio negalima pavadinti. Žydų gelbėtojai rizikavo gyvybe taip pat, kaip ir persekiojamieji. Gyveno nuolatinėje baimėje, kad bus susekti, nes žinojo nesulauksiantys pasigailėjimo.
Bet ir karo siaubai nepajėgė nustelbti žmogiškumo. Tą puikiai įrodo paprastos ūkininkų šeimos iš Kupiškio rajono istorija.
Markevičiai išgelbėjo beveik tiek pat gyvybių, kiek užaugino po savo stogu: jų namuose prieglobstį rado 9 žydai, dar vienas buvo trumpam pasislėpęs.
Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius sako lig šiol teberenkantis informaciją apie savo šeimos istoriją. Klausinėjęs giminių, laiškais bendravęs su dviem išgelbėtais žydais, po kruopelytę dėliojantis praeitį.
Įamžinti yra ką: visiems Markevičių šeimos nariams, išskyrus dvi jauniausias dukras, kurios buvo mažametės, suteiktas Pasaulio tautų teisuolio vardas.
Tiesa, savo kelionę į giminės praeitį V. Markevičius pradėjo nuo ankstesnių laikų. Kuomet Pirmojo pasaulinio karo metais jo senelis su savo tėvu Jokūbu Markevičiumi iki 1917 metų revoliucijos buvo pasitraukę į Rusijos gilumą. Vėliau prosenelis išvyko į Ameriką, o senelis liko Rusijoje. Ten vedė, susilaukė vyriausios dukros.
Grįžęs iš už Atlanto, V. Markevičiaus prosenelis įsikūrė Trinapolio kaime maždaug 7 kilometrai nuo Subačiaus miesto.
„Nusipirko žemės iš Komaro“, – pasakoja sužinojęs ponas Vidmantas. Kiek tiksliai – neaišku, bet mirus proseneliui V. Markevičiaus senelis Juozapas paveldėjo apie 44 hektarus su pastatais. Taigi su šeima grįžo gyveni į Lietuvą, Trinapolį.
Pasaulio tautų teisuolių Juozapo ir Elenos Markevičių anūkas panevėžietis Vidmantas Markevičius pasiryžęs po krislą surinkti savo giminės istoriją. P. ŽIDONIO nuotr.
Pasiaukojo visa šeima
Juozapą ir Eleną Markevičius Dievas apdovanojo septyniomis atžalomis, tarp jų ir dvynių pora – Jonu, vėliau susilaukusiu sūnaus Vidmanto, ir Vladu. Tad ir Markevičių ūkio būta solidaus.
V. Markevičius vardija senelius turėjus aštuonis arklius, apie aštuoniolika karvių, bene dvi dešimtis kiaulių, šešias avis, pulką paukščių. Papildomos darbo jėgos nesamdė – dirbo visa šeima. O ko papildomai reikėjo ūkiui išlaikyti, Juozapas Markevičius, pasak jo vaikaičio, pirkdavo Subačiaus mieste – anksčiau Subačiaus geležinkelio stotyje – iš krautuvininko žydo Volfo Kušnerio.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Subačiuje tarp Panevėžio, Klaipėdos ir Biržų gatvių buvo įsteigtas getas. Jame atsidūrė ir V. Kušneris su žmona ir trimis vaikais.
Getas veikė neilgai – vos kelias savaites. Netinkami darbams žmonės buvo atrenkami ir sušaudomi Ilčiūnų miške. Ten žuvo ir V. Kušnerio žmona. Patį krautuvininką su vaikais – Sonia, Asia ir Josefu – perkėlė į Panevėžį.
„Senelis apie tai sužinojęs labai jaudinosi ir su miltų maišu atvažiavo į Panevėžio getą. Susitikęs su Kušneriu pasakė – ateik pas mus, paslėpsime“, – pasakoja V. Markevičius. Kai išlikusieji Kušnerių šeimos nariai paspruko iš Subačiaus geto ir atvyko į Kupiškio rajoną, trys Markevičių sūnūs miške jau buvo iškasę žeminę.
Ten prie jų ilgainiui prisidėjo ir Varšuvos advokatas Keselis, vairuotojas Levinas, Dovydas Doičas, Špindelis, Šalomas Šerenzonas, Sima Ševelytė (ištekėjusi – Cijon). Pasak V. Markevičiaus, Š. Šerenzono prisiminimuose teigiama, kad iki 1942 metų pabaigos jis buvo Vilniaus gete, o 1943 metų pradžioje kartu su kitais amatininkais atvežtas į Panevėžio darbo stovyklą. Pasklidus žiniai, kad visi darbininkai iš jos bus perkelti į Kauno getą, kas reiškė mirtį, nuspręsta bėgti.
Memorialas Ilčiūnų miške čia sušaudytiems žydams. ASMENINIO V. MARKEVIČIAUS ALBUMO nuotr.
Žinojo, kuo rizikuoja
Taip Š. Šerenzonas su dar vienu žmogumi atsidūrė Subačiaus miestelyje pas kunigą Vincentą Beinorį (vėliau jis priglaudė ir S. Ševelytę-Cijon, taigi dabar siekiama, kad ir dvasininkas būtų paskelbtas Pasaulio tautų teisuoliu). Porai dienų priglausti klebonijos rūsyje ir antrajame aukšte, vėliau žydai buvo nusiųsti pas kitą patikimą žmogų. Kol galiausiai atsidūrė pas Markevičius.
„Atėjo iki senelių sodybos pėsčiomis. Sakė, kurį laiką gulėję pievoje ir stebėję namus. Pamatę mano tėvą, kažką pamiškėje verdantį puode, ir pakalbino jį“, – V. Markevičius perpasakoja Š. Šerenzono prisiminimus, pridūręs, kad jo tėtis šio fakto neprisiminė.
Vyro žodžiais, iki to laiko senelių sodyboje slėpėsi jau nemažai žmonių. Tik vyresniosios Kušneraitės – Sonios – nebebuvo. Kiek žinoma, ji tuo metu su drauge slapstėsi Subačiaus mieste. Pats V. Markevičius yra matęs sovietmečio laikraštį, kuriame S. Kušneraitė dėkojo geriems žmonėms, per karą padėjusiems merginoms slapstytis.
„Lyg kitas kunigas buvo priglaudęs, bet neaišku“, – daugiau smulkmenų prisipažįsta nežinantis V. Markevičius. Iš jo senelių namuose prieglobstį radusiųjų paskutinė buvo Sima Ševelytė-Cijon.
„Vladas, tėvo brolis dvynys, žinojo, kad Panevėžio darbo stovykloje yra Sima Ševelytė, kilusi iš Viešintų, kurią gerai pažinojo. Jis nuvyko į Panevėžį ir, greičiausiai atsiklausęs senelio, pasakė, kad priglaus“, – pasakoja Markevičių anūkas.
Jo žiniomis, iš stovyklos merginą veždavo į mišką dirbti. Kaip jai pavyko pasprukti, iki šiol neaišku, bet greičiausiai sargyba nebuvo labai stipri. Ponas Vidmantas teigia girdėjęs, kad pakeliui į mišką Sima iššoko iš mašinos. Kiti sako, kad rado kitą būdą pabėgti.
Kad ir kaip ten buvo, kai S. Ševelytė pasiekė Markevičių sodybą, čia, be jos, slapstėsi aštuoni žmonės. Vienoje ankštoje žeminėje visiems buvo pavojinga.
Tad V. Markevičius sakė girdėjęs, jog buvo iškastos slėptuvės daržinėje, tvarte. Laiškuose lyg ir minima apie dar vieną kieme. Kiek žino iš savo tetos atsiminimų, vieną šaltą 1943-iųjų rytą Markevičiai buvo sulaukę vokiečių vizito. Teta, tuomet vos šešiolikos mergaičiukė, pamaniusi, jog viskas – visus sušaudys. Tačiau pasidairę ir nieko neradę, neprašyti svečiai išvažiavo. Vėliau šeima įtarė kažką juos įskundus. Mat vos atidardėję kareiviai iškart pasuko krėsti daržinės. Žydai tuo metu slėpėsi tvarte.
Visi Pasaulio Tautų teisuolių kapai, tarp jų ir Markevičių, pažymėti vienodu atminimo ženklu. ASMENINIO V. MARKEVIČIAUS ALBUMO nuotr.
Išslapstė pas kitus
Pasak V. Markevičiaus, nors tai buvęs vienintelis vokiečių apsilankymas ūkyje, šeima gyveno nuolatinėje baimėje. Tuo labiau kad netrukus miestelyje vienas sūnų išgirdo kalbant apie Markevičių sodyboje slepiamus žydus.
Tad 1943 metais per Kūčias ūkininkai juos išsiuntė pas kitus patikimus žmones. Šeimoje liko tik Kušneriai – tėvas su jaunyle dukra ir sūnumi.
Jie pas Markevičius išbuvo iki 1944 metų pabaigos, kai atėjo Raudonoji armija.
Pono Vidmanto žiniomis, Š. Šerenzoną priglaudė senelių kaimynas. Ten jis dirbo prie avilių, atokiau nuo žmonių.
S. Ševelytę-Cijon Juozapas Markevičius pats nuvežė pas vyriausią dukrą į Rudilius. Ten ji slapstėsi apie porą savaičių, kol susitarta su kunigu V. Beinoriumi. Dvasininkas priglaudė žydaitę Subačiaus miestelio klebonijoje su sąlyga, kad toji apsikrikštys. Tai ir buvo padaryta.
Sima klebonijoje gyveno, kol 1944 metų liepos pabaigoje į Subačių atėjo 16-oji –lietuviškoji Raudonosios armijos šaulių divizija. V. Markevičiaus žiniomis, tarp karių S. Ševelytė-Cijon išvydo savo dėdę. Šis susitikimas aprašytas Eusejaus Jacovskio, kontržvalgybos karininko, karo metais rašiusio dienoraštį, knygoje „Fronto užrašai“. Joje minima, kad kariai apsilankė ir Markevičių sodyboje, apžiūrėjo žeminę. Ir kad Juozapas Markevičius apie įvykius pasakojo nemanydamas, jog įvykdė tikrą žygdarbį – gelbėti žmones ūkininkui atrodė savaime suprantama.
„Kai 16-oji divizija praėjo, iš kaimyno išėjo Š. Šerenzonas ir ant geležinkelio bėgių susitiko V. Kušnerį, išėjusį iš mano senelio. Daugiau jie nebesimatė, nors Š. Šerenzonas ieškojo, norėjo palaikyti ryšį“, – priduria V. Markevičius. Jis girdėjęs kalbų, kad buvęs Subačiaus krautuvininkas emigravo į Pietų Afrikos Respubliką, tačiau ar tai tiesa, sunku beatsekti. Karo metais V. Kušneris ir jo gelbėtojas buvo beveik bendraamžiai.
Vidmanto Markevičiaus tėvas Jonas Markevičius Izraelyje prie Pasaulio tautų teisuolių atminimo sienos, kurioje įamžintas ir jo paties vardas. ASMENINIO V. MARKEVIČIAUS ALBUMO nuotr.
Dėkingi už išsaugotas gyvybes
Rinkdamas medžiagą apie savo šeimą, ponas Vidmantas buvo vietose, kur viskas vyko, aplankė ir ne vieną tenykštį gyventoją. Teiravosi, gal kas turi V. Kušnerio nuotrauką – buvo smalsu sužinoti, kaip atrodė žmogus, nuo kurio prasidėjo ši gelbėjimo istorija.
Deja, jeigu fotografijų dar kur nors ir išliko, nebėra tų, kurie prisimintų, kas jose užfiksuota, apgailestauja V. Markevičius.
Jo senelių sodybos vietoje belikęs vienišas ąžuolas.
„Gal miške ir tebėra kažkur žeminė, tačiau reikia žinoti vietą, – sako vyras. – O paklausti nebėra ko.“
Juozapui ir Elenai Markevičiams išmaitinti 18 žmonių – gausią savą šeimą ir slepiamus bėglius – net ir turint didelį ūkį lengva nebuvo. Ponas Vidmantas žinantis, jog duoną visiems kepdavo jo teta Marija, tuo metu jau savo šeimą turėjusi.
Žeminės gyventojams irgi buvo tikrai sunku: ištverti ankštoje patalpoje po žeme tik naktį išeinant gryno oro įkvėpti galėdavo ne kiekvienas.
„Be to, žeminėje buvo šalta, – pasakoja V. Markevičius. – Žiemą pirtyje įkaitindavo akmenis, apsukdavo skudurais ir nešdavo iš vakaro, kad būtų šilčiau.“
Nepaisant sudėtingų sąlygų, visi išgelbėti žydai buvo labai dėkingi ūkininkų šeimai. Juk išsaugotas svarbiausias dalykas – gyvybė.
Deja, pačių Markevičių išbandymai tuo nesibaigė. Jau pokariu žeminėse, kur gelbėjosi žydai, slėpėsi partizanai, o viena Juozapo ir Elenos dukrų – Valerija – buvo ryšininkė. Sibire atsidūrė ne tik ji, bet ir tėvas, brolis Romualdas.
„Senelis buvo pasmerktas mirčiai, kai jo žemėje rado partizanus“, – pasakoja V. Markevičius. Bet nuosprendis buvo 10 metų Komijoje, Uchtos pataisos darbų stovykloje.
Ponas Vidmantas sako iš artimųjų girdėjęs, kad senelis labai kankintas, o ir išgyvenimo sąlygos šiaurėje buvo žiaurios. Tačiau atlaikė, sugrįžo į Lietuvą. Kaip ir kiti tremtin patekę Markevičiai.
Pono Vidmanto tėvas Jonas buvo perspėtas, kad bus vežamas, tad spėjo pasislėpti pas gimines Lentvaryje. Kiti suaugę vaikai turėjo savo šeimas, gyveno kitur, tad jų nelietė.
V. Markevičius sako girdėjęs iš S. Ševelytės-Cijon artimųjų, kad ji pagelbėjusi, jog iš tremiamųjų sąrašų būtų išbraukta Elena Markevičienė ir dvi mažametės jos dukros.
Atgimimo metais per kitus žmones savo gelbėtojus susirado ir Š. Šerenzonas.
Deja, Juozapas Markevičius jau buvo miręs, sulaukęs gražaus 97-erių metų amžiaus. „Labai krimtosi, kad nebesusitiko“, – pasakoja gelbėtojo anūkas, pridūręs, jog į Izraelį susitikti su Š. Šerenzonu, S. Ševelyte-Cijon teko vykti jo tėvui Jonui Markevičiui.
Beje, būtent Šalomas Šerenzonas kreipėsi į Jad Vašem institutą, kad Markevičiaus šeimos nariai būtų pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais. Jiems skirti atminimo medaliai ir garbės raštai Lietuvą pasiekė 1991-aisiais.
