Smuiko maestro Gidonas Kremeris dovanojo specialiai rugsėjo 24 d. vakarui ypatingą koncertinę programą LŽB bendruomenės nariams ir jos draugams, kurioje skambėjo R.Šumano sonata smuikui ir fortepijonui bei lenkų ir žydų kilmės kompozitoriaus Mieczyslavo Weinbergo, vieno garsiausių XX amž. kompozitoriaus 24 preliudų ciklą, kurio transkripcijos smuikui sukurtos paties G.Kremerio.

Ekrane viena po kitos plaukusios Antano Sutkaus, ryškiausio šio amžiaus Lietuvos fotomenininkų nuotraukos su išgyvenusių Lietuvos žydų veidais, sustiprino ir dar labiau įprasmino nepamirštamą skaudžią žydų istoriją.  Muzika skambėjo sielai ir protui. Tai buvo nepaprastas koncertas, už  kurį nuoširdžiai dėkoja Lietuvos žydų bendruomenė. Koncertas vyko pandemijos metu,  salėje klausytojai sėdėjo pagal reikalaujamą atstumą ir su kaukėmis.

Mums svarbu, kad Vilniuje kadaise sugrojęs savo pirmąjį rečitalį latvių kilmės smuikininkas Gidonas Kremeris orkestru keliauja po visą pasaulį – nuo Japonijos iki Šiaurės Amerikos, koncertuoja presižiškiausiose pasaulio scenose kartu su žymiausiais orkestrais ir dirigentais.

Šis muzikos genijus išsiskiria savo repertuaro charakteristika, kuri aprėpia įvairiausią muziką – nuo klasikos, romantizmo iki XX a. vidurio kompozitorių-novatorių opusų bei šiuolaikinių Lietuvos ir užsienio autorių kūrybos, dažnai nepelnytai pamirštos. Tarptautiniai apdovanojimai, pavydėtinas darbštumas, ryžtas ir originalus muzikinis mąstymas G. Kremeriui pelnė pasaulinį pripažinimą. Pats aukščiausias atlikėjo įvertinimas – muzikos pasaulio Nobelio premija vadinamas Japonijos meno asociacijos „Praemium Imperiale“ apdovanojimas.

Leonidas Melnikas, pianistas, vargonininkas, muzikologas, habil. dr., LMTA katedros vedėjas, profesorius savo knygoje rašė, kaip “pasaulinio garso smuikininkui Gidonui Kremeriui iškilmingai buvo įteiktos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės daktaro regalijos. Didysis muzikas prisiminė jį su Lietuva siejančius senus gražius ryšius. Nuo pat pradžių su Vilniumi užsimezgė šilti santykiai, jis visados jautė maestro Sauliaus Sondeckio ir publikos paramą. Trumpai tariant, čia pajutau ne tik Sauliaus, bet ir publikos paramą .

Kūrybinis Kremerio ir Sondeckio bendradarbiavimas turėjo ne vien meninį matmenį. Jų meno kalba buvo suprantamas gerokai plačiau – tai, ką jie tuomet darė, nors ir nebuvo atviras protestas prieš režimą, bet balansavo ties „leistinumo“ riba. Kremerio ir Sondeckio koncertuose skambėjo daug muzikos, kuriai tuometinė valdžia toli gražu nebuvo palanki; tiesa, ji nebuvo ir griežtai draudžiama. Vengdamas valdžios pykčio, retas pasukdavo tuo keliu, kuriuo ėjo Kremeris ir Sondeckis. Jie buvo kitokie – gal drąsesni, gal įžūlesni (toks buvo Kremeris), gal diplomatiškesni (tuo pasižymėjo Sondeckis). Bendromis jėgomis jie išsikovojo naujas kūrybines erdves. Kad ir nedidelis, bet tai buvo žingsnis pirmyn įveikiant dar vieną totalitarinės kultūros bastioną. Klausytojai tai suprato ir labai vertino – būtent todėl jų koncertai tapdavo reikšmingu įvykiu, jais būdavo džiaugiamasi, jie būdavo labai laukiami”.

Foto: Kęstutis Pleita