Prezidentas įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius. Fainos Kukliansky kalba Prezidentūroje

Jūsų Ekscelencija, Gerbiamasis pone Prezidente Gitanai Nausėda, Gerbiamoji pirmoji ponia Diana Nausėdiene,

Gerbiamieji žydų gelbėtojai ir jų šeimos nariai, Gerbiamieji Holokaustą išgyvenusieji, Gerbiamieji svečiai,

Man didelė garbė šiandien kreiptis į Jus ir Lietuvos žydų vardu skirti padėkos žodžius žydų gelbėtojams už tamsiausiais laikais jų dovanotą žmogiškumo šviesą. Šių didžių žmonių dėka ir aš šiandien esu čia.

Antrojo pasaulinio metu daugybė lietuvių pasidavė beprecedentei sistemizuotai neapykantai, tapo savo pačių žemėje mirtį sėjančiais budeliais ar prisitaikėliais. Todėl atiduoti pagarbos ir atminties duoklę tiems lietuviams, kurie, atsidūrę vertybių akligatvyje, pasmerktiesiems, be kaltės nuteistiesiems atvėrė vilties vartus, yra mažiausia, ką gali padaryti mūsų ir ateinančios kartos.

Žydų gelbėtojų palikimas turėtų ne tik nugulti istorijos vadovėliuose, ne tik būti įamžintas paminkluose. Šių didvyrių  mums, Lietuvai ir visai tarptautinei bendruomenei dovanota neįkainojama žmogiškumo pamoka yra ne mažiau aktuali šiandien kai demokratijos, pilietiškumo ir istorinio teisingumo kategorijos paskęsta krizės retorikoje ar pasiklysta politinių naratyvų ir interesų labirintuose.

Net iš pažiūros beviltiškiausioje situacijoje, balansuojant tarp nutildytos tiesos ir sankcionuoto melo, žydų gelbėtojų pavyzdys primena mums, kad galimybė pasirinkti žudyti ar gelbėti išlieka visada. Atstovauti žmogiškumą – toks buvo apie 900 lietuvių pamatine sąžine grįstas pasirinkimas. Tai buvo valios pasirinkimas, nenupirktas ir neparduotas, o paremtas baimės neįkalintu ir netikrų pažadų neaptemdytu, laisvu protu.

Minėdami Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metus kviečiu dar kartą prisiminti mūsų didvyrius: viliuosi,  kad kiekvienas žydų gelbėtojo vardas įkvėps ir viltimi bei tikėjimu švies mūsų sąmonėje, stiprins mūsų tautas ir kartas saistančius istorinės atminties tiltus.