Prie Panerių memorialo vykusioje aukų pagerbimo ceremonijoje LŽB pirmininkės F.Kukliansky pasakyta kalba

 

Dėkoju Jums visiems, šiandien kartu su žydų bendruomene žengusiems keliu, kuris prieš 77 metus apie 70 tūkstančių pasmerktų vaikų, moterų ir vyrų tapo paskutiniuoju.

Nors sudeginti Panerių aukų kūnai niekada nebepakils naujam gyvenimui, tačiau jokie bandymai pelenais paversti skaudžios istorijos puslapius neišvaduos nuo pasąmonės gyliuose tūnančios lietuvio žydšaudžio gėdos, kaip ir neišvaduos nekentėjusiųjų kartų nuo Holokausto patirties skausmo.

 

Holokausto metu prarastų daugiau nei 200 000 tūkstančių Lietuvos gyventojų likimų nebesugrąžins jokie veiksmai, o žodžiai, nesvarbu ištarti lietuviškai, ar jidiš, gali tik trumpam sugrąžinti Lietuvai Lietuvos Jeruzalės karūną.

Tačiau Holokausto atmintis nėra vien tik kupina gėdos vienai pusei ar skausmo kitai. Ji nėra pasyvi ir savatikslė, ši atmintis visų pirma žymi pažadą mūsų sąžinei ir pareigą mūsų ateičiai: saugoti žuvusiųjų orumą ir atminimą, taip suteikiant prasmę beprasmės neapykantos įkaitų aukai — nekaltųjų krauju žmonijai užrašytai pamokai.  Kol esame gyvi turime, liudydami Holokausto aukų atminimą, bendromis pastangomis užtikrinti, kad Panerių tragedija nepasikartotų ar neįgautų naujų klastingų neapykantos formų.

Prisimenant skausmo epochos įvykius, nemažiau svarbu nepamiršti ir didžiųjų dvasios grynuolių. Nežinau, kiek kartų čia, Paneriuose, esu minėjusi Libos Mednikienės, Lietuvos Nepriklausmybės  kovų didvyrės, vardą. Šiemet, minint Vilniaus Gaono ir žydų istorijos metus, šios lietuvių rankomis nužudytos Lietuvos patriotės atminties ženklas, tarsi jos gyvenimo testamentas, pagaliau rado deramą vietą jos jaunystės mieste Širvintose.

Šiandien klausant Prezidento, matant šaulius, atiduodančius, pagarbą Lietuvos žydų genocido aukoms, iš naujo gimsta viltis, jog mūsų visuomenė ir valstybė subrendo naujam žydų ir lietuvių dialogo etapui, skirtam besąlygiškam istorinio teisingumo pažinimui ir pripažinimui. Paveldėjome nuo Vytauto Didžiojo laikų kartu kurtą istoriją, todėl tikiu jog Holokausto aukų atminimas, būdamas jos neatsiejama dalimi, ilgainiui taps ne progos, o pilietiško orumo ir pasaulėžiūros klausimu.

Ačiū visiems, savo buvimu kartu su negausia Lietuvos žydų bendruomene šiandien tęsiantiems be kaltės nuteistųjų atminties kelią.