2020-09-23

Gerbiamasis p. Prezidente ir pirmoji ponia, Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatare p. Zingeri, Ministrai, Lenkijos Seimo Pirmininko pavaduotojau p. Zgorzelski, Vilniaus miesto mere, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininke, p. Brancovskaja, Ambasadoriai, žydai iš Vilniaus ir kitur, kolegos ir draugai, man didelė garbė būti šiandien čia su jumis.

Pone Prezidente, leiskite Jums asmeniškai padėkoti mūsų Prezidento p. Rivlin ir Izraelio valstybės vardu už Jūsų dalyvavimą šioje ceremonijoje, kuri yra prasmingas tiltas tarp praeities ir ateities. Mes vertiname Jūsų dalyvavimą ir Jūsų šiltus žodžius, įsipareigojant gerbti atmintį ir sutarimą tarp mūsų tautų.

Praėjo metai, ir mes vėl stovime priešais šį tylų gražų mišką, kuris slepia begalinį skausmą, nusivylimą, tačiau taip pat ir viltį. Pro medžius mėginame įžiūrėti aukų veidus. Jie buvo panašūs į mus – 70 000 tėvų, motinų, vaikų… Lenkiame galvas prieš juos. Tačiau taip pat matome ir žudikų veidus. Jie taip pat gali atrodyti kaip mes – tėvai, sūnūs, paprasti žmonės, kurie pasirinko tapti blogio savanoriais.

Žudynės Paneriuose buvo ypač žiaurios ir negailestingos dar ir dėl to, kad buvo tiesioginės, beveik akis į akį. Žudikai žmones matė iš kelių metrų atstumo ar net iš dar arčiau. Jie matė, kaip iš baimės šaukė jaunos motinos su kūdikiais rankose. Jie matė močiutes, kurios negalėjo vaikščioti. Jie matė savo amžiaus vyrus ir moteris, visiškai bejėgius, nuogus.

Jie matė vaikus, mergaites ir berniukus, ir žiūrėjo jiems į akis. Jie žemino ir kankino juos jų paskutinėje kelionėje į mirtį – jų Via Dolorosa. Jie šaudė juos duobėse, ištisas šeimas, sluoksnis po sluoksnio, kol duobės tapo pilnos…

Tai istorija, kurią būtina papasakoti. Būdamas Izraelio žydų valstybės Ambasadoriumi ir būdamas dviejų vaikų tėvas, jaučiu, kad čia ir dar daugiau kaip 200 kitų vietų visoje Lietuvoje išžudytos šeimos prašo manęs papasakoti jų istoriją. Neleisti pamiršti jų žiaurios ir tragiškos mirties istorijos.

Mes esame geri draugai, Lietuva ir Izraelis. Gyvename tvirto bendradarbiavimo ir klestėjimo laikais. Lietuva yra puiki demokratinė šalis su nuostabiais žmonėmis. Mes labai vertiname pastangas prisiminti ir atgaivinti žydų paveldą. Mes vertiname svarbią šviečiamąją veiklą, kurią atlieka Tarptautinė komisija, jų darbas yra labai vertingas. Mūsų vidinis moralinis įsakymas turi būti šviesti žmones ir papasakoti tikrąją istoriją apie tai, kas įvyko. 1941 m. Lietuvos žydai šiaip sau nenuėjo į žalią mišką ir nepradingo miglotame statistikos sąraše. Ne. Juos beveik iki paskutinio išžudė vokiečių naciai, bet taip pat jų kaimynai ir vietos mirties savanoriai. Kaip bebūtų skaudu, tiesa parašyta ant medžių ir žolėje, ir jos neįmanoma ištrinti.

Taip pat prisimename herojus. Tie geri žmonės, kurie rizikavo savo šeimos gyvybe, kad išgelbėtų mažą mergaitę ar alkaną vaiką nuo mirties. Mes branginame jų kilnią moralę ir sveikiname juos.

Daugiau nei 900 teisuolių lietuvių gavo Jad Vašemo medalius, tačiau iš tikrųjų jų yra daugiau. Rytoj Kaune Pasaulio tautų teisuolių vardą suteiksime dar keturioms lietuvių šeimoms.

Šiandien čia kalbu šimtų izraeliečių, išgyvenusiųjų vaikų ir anūkų, kurie negalėjo čia atvykti dėl pandemijos, vardu. Tarp jų kalbu Izraelio moters vardu, kurios tėvas buvo priverstas deginti aukų kūnus, kol jam pavyko ištrūkti tuneliu į gyvenimą. Sakau jai, pasakoju tavo istoriją.

Aš kalbu daugybės izraeliečių, kurių šeimos vis dar yra čia, Lietuvos miškuose, vardu. Šios šeimos neturi kapo, prie kurio galėtų liūdėti. Miškas tapo jų antkapiu.

Jūs visi žinote nuostabią poemą „Anykščių šilelis“, parašytą poeto Antano Baranausko. Leiskite man perskaityti kelias eilutes iš paskutinio stulpelio:

And the song is unfinished: when the heart was broken,

The soul became very heavy and anxious.

For that very force, which had destroyed the forests,

Destroyed the heart and the soul…

and it broke the song.

LT:       Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.

Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,

Širdį, dūšią apgriuvo… ir giesmę nulaužė.

Ir tikrai, daina buvo nutraukta.

Lenkiu galvą savo seserims ir broliams atminti. Tėvams, turėjusiems nešti savo vaikus į duobes. Vaikams, netekusiems galimybės užaugti – Reizelei, Gitelei, Moišelei, Srueliui, Hiršui, Miriam, Icikui…

Icikas, arba Icchokas Rudaševskis, buvo 16 metų žydų berniukas, kurio gyvenimas baigėsi čia 1943 m., o jo holokausto dienoraštį iš jidiš kalbos išvertė Lietuvos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas. Norėčiau dar kartą padėkoti ministrui. Tai yra tinkamas paminėjimas.