Daiva Savickienė
Tragedijų kupinoje Holokausto istorijoje būta ir prošvaisčių, padėjusių to meto kartai išsaugoti tikėjimą žmogiškumu.
Antrojo pasaulinio karo siaubai išryškino tiek blogiausias, tiek ir pačias geriausias žmonių savybes. Tų, kurie rizikuodami savo ir savo artimųjų gyvybėmis, gelbėjo žydus. Dabar ne vienas jų vadinamas Pasaulio tautų teisuoliu.
Šis vardas – garbės, jį suteikia Izraelio valstybė kitų šalių piliečiams, gelbėjusiems holokausto aukas. Nemaža dalis Lietuvos piliečių už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, be jo, yra apdovanoti ir Lietuvos prezidento žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Tarp gelbėtojų buvo ir ne vienas Bažnyčios tarnas, susijęs su Panevėžiu. Du iš jų – Alfonsas Lipniūnas ir Marija Rusteikaitė – dėl savo viso gyvenimo veiklos yra kandidatai ir į šventuosius.
Nesitaikstė su žudynėmis
Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus duomenimis, 2019 metų rugpjūčio 11 dieną Jad Vašem – Tautos atminimo institutas Izraelyje, tiriantis Holokaustą ir besirūpinantis jo aukų bei gelbėtojų įamžinimu – Pasaulio tautų teisuoliais buvo pripažinęs 915 Lietuvos piliečių. Tačiau šis sąrašas nuolat pildomas. Kai vieną gyvybę dažnai gelbėjo dvi dešimtys ar net daugiau žmonių, bėgant laikui, surinkti tikslią informaciją apie juos visus nėra lengva.
Dabartiniais muziejaus duomenimis, žydus gelbėjo 159 šalies dvasininkai, tačiau, remiantis kitais šaltiniais, jų galėjo būti 162.
Pasaulio tautų teisuolio vardas iki 2002 metų suteiktas 14 Lietuvos kunigų, tarp jų dirbusių Panevėžyje ar jo krašte. Gelbėjant žydus, prisidėjo ir vienuolės.
Miesto žydų bendruomenės žiniomis, mūsų krašte gelbėti žydus skatino ir vyskupas Kazimieras Paltarokas, pats teikęs jiems prieglobstį Katedros rūsyje. Taip pat jo sutikimu, vyskupijos bibliotekoje buvo paslėptos ir vėliau grąžintos žydų religinės knygos. Dvasininkai atvirai per pamokslus smerkdavo prisidėjusiuosius prie žydų žudynių.
Bažnyčios tarnai holokaustui priešinosi visomis įmanomomis priemonėmis: patys slėpė nelaimėlius, surasdavo kitus globėjus, perkrikštydavo ir padėdavo gauti naują vardą, pavardę.
Panevėžio krašte tokių žmogiškumo šviesulių buvo ne vienas. Žydus gelbėjo Saločiuose dirbęs kunigas Vincentas Beinoris, pasmerktuosius slėpęs klebonijoje. Kupiškio krašte kunigavęs Zenonas Kareckas padėjo iš Vilniaus geto pabėgusiai Mirai Burde ir dešimtmetei Irmai Degon. Jos po karo išvyko į Izraelį.
Ne vienas dvasininkas dėl to nukentėjo. Pavyzdžiui, tuomet Anykščių kunigas Stasys Čepėnas, pasirašęs memorandumą prieš žydų žudynes, buvo uždarytas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Šeduvos kunigas Leonardas Tamašauskas už žydaitės pakrikštijimą buvo nuteistas kalėti pustrečių metų. Alfonsas Lipniūnas, tuo metu dirbęs Vilniuje ir viešai smerkęs žydų žudymą, kartu su kitais atsidūrė Štuthofo koncentracijos stovykloje. Iš jos paleistas 1945-aisiais, netrukus mirė.
Pasaulio tautų teisuolių sąraše įrašytas ir kunigo Felikso Eremino – žydaitės Rachelės Rozenberg iš Daujėnų gelbėtojo vardas. YAD VASHEM nuotr.
Iš budelių nagų traukė vaikus
Jad Vašem Pasaulio tautų teisuolių sąraše įrašytas kunigo Felikso Eremino – žydaitės Rachelės Rozenberg gelbėtojo – vardas.
Biržų rajono Daujėnų miestelyje žydai pradėti žudyti 1943 metais. Po masinės egzekucijos likusios 25 žydų šeimos pragyveno dar apie porą mėnesių. Tuokart Rachelei su motina pavyko išvengti nacių, tačiau netrukus buvo sulaikytos ir įkalintos su kita moterimi.
Naktį prieš egzekuciją jas pastebėjo Povilas Tamošiūnas (vėliau jam irgi atsidėkota Pasaulio tautų teisuolio vardu), pasiūlė pagalbą. Rachelės motina atsisakė bėgti ir netrukus buvo sušaudyta. O mergaitei ir vėl pasisekė. Jad Vašem duomenimis, Rachelei kuo galėjo padėjo ūkininkai, kol galiausiai ją priglaudė Subačiaus kunigas F. Ereminas. Suteikė prieglobstį, išrūpino suklastotus dokumentus mirusios mergaitės vardu ir Rachelė tapo Regina Rozenbergaite. Šį vardą pasiliko visam gyvenimui.
Dvasininkas mergaitės saugumu rūpinosi iki karo pabaigos, kuomet R. Rozenbergaitė apsigyveno Vilniuje. Jad Vašem saugomi duomenys liudija, kad F. Ereminas ir išgelbėtosios šeima lankydavo vieni kitus. Pasaulio tautų teisuoliu kunigas pripažintas 2012 metais per Kūčias.
Panevėžio kunigas Antanas Gobis šiuo vardu pagerbtas buvo dar 1979-aisiais. Dvasininkas, išgelbėjęs mažą žydų mergaitę, kartu pakeitė ir savo gyvenimą.
Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, dvylikametė Judita Zakstein buvo vasaros stovykloje Palangoje. Naciams perėmus jos kontrolę, žydų vaikai buvo atskirti nuo kitų. Bet Judita tarp jų nepakliuvo – išgelbėjo „arijiška“ išvaizda. Šviesiaplaukę, mėlynakę, ją kartu su kitais ne žydais perkėlė į Panevėžio vaikų namus.
Šių vadovas ir vienas iš mokytojų, baimindamiesi, kad mergaitė vis tiek gali patekti į vokiečių rankas, pradėjo jai ieškoti saugios pastogės. Jie susisiekė su Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaru kunigu A. Gobiu, kuris iškart sutiko asmeniškai globoti vaiką. Ir rūpinosi ja visą okupacijos laikotarpį.
Pirmiausia dvasininkas įsigijo suklastotus dokumentus ir išvežė Juditą į draugų namus Pušalote. Ten iki nacių pasitraukimo iš mūsų krašto mergaitė buvo sąlyginai saugi, dažnai lankoma savo gelbėtojo. 1972 metais Judita, jau nebe Zakstein, o Vainberg, su šeima emigravo į Izraelį.
Judita Zakstein (antra iš kairės) Panevėžio kunigo Antano Gobio (stovi) globon pateko vos dvylikos. Dvasininkas rado jai saugius namus, tačiau nesiliovė tėviškai rūpintis jam patikėtos žydų mergaitės gerove. YAD VASHEM nuotr.
Stipriau už kraujo giminystę
Pasak Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresniojo muziejininko Donato Pilkausko, kunigas A. Gobis Panevėžyje vikaru dirbo nuo 1937-ųjų iki 1943 metų. 1944 ir 1953 metais trumpai užėmė vyskupijos kanclerio pareigas. Ir nors jo tarnystė Panevėžyje buvo gana neilga, žmonių atmintyje paliko ryškų pėdsaką.
Piniavos pradinės mokyklos mokinių prisiminimais, vienu metu čia kapelionu paskirtas A. Gobis būdavo vaikų labai laukiamas, mat puikiai su jais sutardavo. Be to, D. Pilkausko teigimu, dėstydamas tikybą stengėsi vaikams įskiepyti kur kas daugiau – ugdyti dvasią, protą, supažindinti su šalies kultūriniu gyvenimu, muzika. Tuo labiau kad pats kunigas buvo muzikalus ir grojo įvairiais instrumentais. Mokinių atmintyje išliko, kad ir per pamokas jis pasakodavo apie giesmes, vargonus, arba pats atsinešęs į klasę smuiką, grodavo.
Jaunas vikaras vaikus subūrė į chorą, sukūrė nedidelį orkestrą.
Pasaulio tautų teisuolio vardas iki 2002 metų suteiktas 14 Lietuvos kunigų, tarp jų dirbusių Panevėžyje ar jo krašte.
Pasak D. Pilkausko, pastebėjęs, kad ir jo globotinė J. Zakstein turi muzikinių gabumų, mokė ją, lavino.
„Ypatingas ryšys, susiformavęs okupacijos metais tarp Lietuvos kunigo ir žydės mergaitės, buvo išsaugotas net ir po karo. Daugelį metų A. Gobis su J. Zakstein (vėliau Vainberg) elgėsi taip, tarsi ji būtų jo paties šeima, o jos vaikai jį vadino seneliu“, – rašoma Jad Vašem archyvuose saugomame liudijime apie lietuvio dvasininko žygdarbį.
Holokausto mėsmalėje užsimezgę saitai nenutrūko visą gyvenimą. Vasarą ir per didžiąsias šventes Vainbergų šeima buvo nuolatiniai kunigo svečiai visur, kur tik jis tuo metu tarnaudavo. Ir kai Pasaulio tautų teisuolio medalis ir garbės raštas 1990-aisiais – daugiau nei po dešimtmečio nuo paskyrimo, – galiausiai buvo įteiktas jau labai garbaus amžiaus A. Gobiui, jį kunigui į Lietuvą atvežė globotinės dukra, garsi JAV pianistė Golda Vainberg-Tatz ir sūnus Zalmonas Vainbergas. Pati Judita Zakstein-Vainberg tos dienos nebesulaukė.
Judita Zakstein ryšys su jos gelbėtoju nenutrūko net kai suaugo, sukūrė savo šeima, sėkmingai įsikūrė Izraelyje. YAD VASHEM nuotr.
Tikrojo mielaširdingumo seserys
Vienuolė Olimpija Rajunčaitė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota 2002-aisiais. Karo metais ji gelbėjo mažametę Rivą Šlapoberskają (Strichman) ir Feigą Kaganaitę-Kentrienę.
Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėja, medikė, pedagogė, prieglaudos steigėja Marija Rusteikaitė apdovanota ir Pasaulio tautų teisuolio titulu, ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Oficialiai ji išgelbėjo 15 žmonių. Vienuolės dėka holokaustą išgyveno Eta Gavronskaja, Polina Fromanienė, Sulamita Fromanaitė-Lev, Chana Mendelevičiūtė, Dveira Mesnikienė, jos dukra Fruma Gisienė ir anūkė Liuba Gisaitė, Samuilas, Avramas ir Asafas Klibanskiai, Feiga Kaganaitė-Kentrienė.
Jad Vašem duomenimis, prieš vokiečių okupaciją M. Rusteikaitė įsigijo žemės Vaiguvos miestelyje netoli Šiaulių ir ten atidarė katalikišką labdaros organizaciją. Oficialiai čia buvo našlaičių ir senelių namai, tačiau vokiečių okupacijos metais įstaiga tapo prieglauda daugeliui žydų šeimų.
Štai 1943-iųjų rudenį iš Šiaulių geto kartu su mama Eta Gavronskaja ir dvejų metukų dukra Sulamita pabėgusi Polina Froman dirbo tarnautoja našlaičių namuose. Jos motina ten pat slėpėsi kaip vienuolė, o dukra – kaip katalikų našlaitė.
Dar prieš tai M. Rusteikaitė į našlaičių namus buvo priėmusi tris mažamečius brolius žydus iš Kauno – Samuilą bei jo brolius dvynius Avramą ir Asafą Klibanskius. Berniukų motiną slėpė M. Rusteikaitės pažįstamas Juozas Grigonis.
Moterims ji parūpino fiktyvius pasus, o vaikams – krikšto dokumentus.
„Suteikti prieglobstį tokiam dideliam žydų būriui buvo nepaprastai pavojinga, tačiau visi miestelio gyventojai M. Rusteikaitę labai gerbė“, – skelbia Jad Vašem.
Oficialiai per holokaustą 15 žmonių išgelbėjusios Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos įkūrėjos, medikės Marijos Rusteikaitės auka įvertinta ir Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. YAD VASHEM nuotr.
Pavyzdys visiems
D. Pilkausko pasakojimu, Marija buvo senos dvarininkų Rusteikų giminės palikuonė, mačiusi, kaip tėvų namuose priimami įvairių tautybių žmonės. Ji ir pati mokėsi Šiaulių gimnazijoje kartu su žydų vaikais.
Apie 1911 metus mergina išvyko į Sankt Peterburgą studijuoti medicinos. Baigusi studijas, pasak istoriko, grįžo į Panevėžį. Čia įsijungė į švento Vincento Pauliečio pasaulietinę organizaciją, įsteigė Dievo Apvaizdos ligoninę, subūrė pasišventusių seserų grupę, kad padėtų globoti ligonius, vargšus.
D. Pilkauskas teigimu, M. Rusteikaitė gydė visus, kad ir kokios tautybės žmogus būtų – lietuvis, žydas, lenkas, rusas. 1927 metais su vienuole Olimpija Rajunčaite ir broliu marijonu Jurgiu Tilvyčiu-Žalvarniu įkūrė Dievo Apvaizdos seserų draugiją. Po dešimtmečio su 30 seserų persikėlė į Vaiguvos dvarą Šiaulių krašte.
Visi M. Rusteikaitės slapstyti žydai sulaukė Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai kurie net išsaugojo ryšį su savo gelbėtoja. Dar kitiems likimas suteikė galimybę atsidėkoti vienuolei tuo pačiu ir priglausti po karo sovietų persekiotą seserį savo namuose.
Naujoji okupacija, pasak D. Pilkausko, tapo nauju išbandymu M. Rusteikaitei ir jos artimiesiems. Vienuolės įstaiga buvo uždaryta. Pusbrolis Steponas Rusteika – vidaus reikalų ministras Juozo Tūbelio vyriausybėje, – karo pradžioje buvo sušaudytas. Brolis Henrikas, Lietuvos savanoris, nužudytas Sibire. Dar du Marijos broliai ir sesuo ištremti.
„Ir jai teko slapstytis nuo valdžios persekiojimo, – priduria istorikas. – Vilniuje kurį laiką glaustis pas išgelbėtus žydus.“
M. Rusteikaitės atminimas 2017 metais žydų bendruomenės iniciatyva pagerbtas specialia stela – pirmuoju vienuolei skirtu paminklu Lietuvoje. Jo atidengimo iškilmėse padėkos žodžiai labdaringumo ir gailestingumo pavyzdžiu tapusiai seseriai skambėjo iš vienos jos išgelbėtųjų – Sulamitos Lev lūpų.
