Daiva Savickienė
Holokaustas sunaikino ne tik ištisas žydų bendruomenes, bet ir jų materialinį palikimą, kartu su tauta siekiant ištrinti ir jos istoriją.
Tai buvo labai svarbi ir tikslingai vykdyta holokausto dalis. Kiek Antrojo pasaulinio karo metais nacionalizuota, konfiskuota ar likviduota žydų turto, net nėra žinoma. Tačiau neabejojama, kad jo didžiulė – ir ne vien materialinė, bet ir dvasinė, kultūrinė.
Atėmė kur kas daugiau
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininkas Genadijus Kofmanas sako, kad nors tokie terminai, kaip „nacionalizavimas“, „konfiskavimas“, atrodo turintys konkrečią prasmę, realybėje slepia kur kas daugiau. Ir tik nedidelę dalelę sudaro materialūs dalykai.
Pasak G. Kofmano, iki karo Lietuvos žydai gyveno gana uždarai savo bendruomenėse. Tad kai į jas įsisuko holokausto maras, pražudęs žmones ištisomis giminėmis kartu su visu jų turėtų turtu, negrįžtamai buvo prarasta tiek pačių bendruomenių istorija, tiek žydų šeimų praeitis ir tai, kas jiems buvo brangu.
Dar nenujausdami, koks likimas laukia, nemaža dalis žydų neteko gimtųjų namų, kai karo pradžioje buvo iškelti gyventi į getus. Jau tada jiems teko atsisveikinti su daiktais, supusiais nuo pat gimimo: vaikystės žaislais, šeimos relikvijomis, artimųjų nuotraukomis, įprastais kasdieniais rakandais…
Netrukus daugelis getų gyventojų ir patys buvo sunaikinti. O ta saujelė, kuriems pavyko išsigelbėti, galutinai prarado kas likę: iš vaikų buvo atimta vaikystė, iš jaunuolių – jaunystė.
Holokausto vykdytojai stengėsi nuasmeninti viską, kas susiję su žydų bendruomenėmis, net jei dėl to tektų po vieną ištrinti jų narių vardus.
G. Kofmanas prisipažįsta po apsilankymo buvusioje Birkenau koncentracijos stovykloje dar aiškiau suvokęs nusikalstamos politikos, vykdytos prieš žmones, mastus. Naciai savo karo reikmėms panaudodavo viską – iš kalinių atimtą menką turtą, drabužius. Netgi plaukus, kaulus, pelenus.
Panevėžyje, žydų bendruomenės vadovo teigimu, holokaustas irgi palik kruvinus pėdsakus. Remiantis oficialia statistika, 1940 metų liepos 1 dieną apskrityje kartu su Panevėžio miestu gyveno 12 396 žydai.
Pagal SS štandartenfiurerio, 3/A operatyvinio būrio vado ir vieno iš holokausto kaltininkų Karlo Jėgerio ataskaitą, iš jų 1941 metų liepą ir rugpjūtį buvo sušaudyti 9 408. Mėnesiu anksčiau, birželio 14 dieną, 45 žydai išvežti į Sibirą, du pateko į lagerius, su sovietais karo pradžioje į Rytus pasitraukė 2 800 apskrities žydų.
Bet tai, pakartoja G. Kofmanas, tik oficialioji statistika. Pagal sovietinių istorikų skaičiavimus, Panevėžio apskrityje buvo sušaudyti 17 373 žmonės. Žudynių vietų kasinėjimai 1947-aisiais atskleidė dar kitokius skaičius. Tad tikslus aukų kiekis nežinomas iki šiol. Kur dingo jų turtas ir kiek jo buvo, taip pat.
Paskelbė reicho nuosavybe
G. Kofmanas pabrėžia: jokiu būdu negalima sakyti, kad nacionalizaciją, turto konfiskavimą Antrojo pasaulinio karo metais patyrė vien žydai.
Su tuo susidūrė ir lietuviai, kitų tautų, etninių grupių atstovai, sovietų tremti į Sibirą. Jų istorijos, Panevėžio žydų bendruomenės vadovo įsitikinimu, irgi atspindi gerokai skaudesnę tragediją, nei atspindi žodis „tremtis“.
Pirmą kartą į Lietuvą atėję sovietai buvo nacionalizavę visą bet kokios paskirties žemę, primena G. Kofmanas. Vėliau šį turtą naciai paskelbė reicho nuosavybe. Tad žydų sklypai Panevėžyje, priemiestiniuose kaimuose tapo okupantų turtu.
Remiantis archyviniais 1938–1939 metų duomenimis, tokių žydams priklausiusių sklypų esą buvo apie 250, ir tai neskaičiuojant kito nekilnojamojo turto. Miesto savivaldybė jo negalėjo parduoti – tik išnuomoti.
Po nacionalizavimo, žydų namus ir sklypus tvarkė nacių įkurta Lietuvos nekilnojamojo turto bendrovė. G. Kofmano žiniomis, šios bendrovės Panevėžio skyriaus 1943 metų apskaitoje buvo 27 nacionalizuoti žydų namai. Iš jų vienuolika – mūrinių.
Iš viso karo metais Panevėžyje buvo nacionalizuoti 77 žydams priklausę pastatai įvairiausiose miesto vietose. Pavyzdžiui, Maušos ir Abraomo Upnickų namas Staniūnų gatvėje, Levinų – S. Mačiulio gatvėje, Landau – Marijonų gatvėje, Isako Strolio, Dveiros Melmanaitės – Algirdo gatvėje…
Geriausias patalpas, anot pašnekovo, naciai užėmę patys. Vienas namas buvo rekvizuotas vermachto reikalams, septyniuose įsikūrė nacių civilinės administracijos darbuotojai.
Nors gyveno mieste, žmonės anuomet turėjo ne vien nekilnojamojo turto, bet ir gyvulių – galvijų, ožkų, avių. Jie, pasak G. Kofmano, kaip ir kitas žydų turėtas turtas – baldai, transporto priemonės, drabužiai, namų apyvokos daiktai ir panašiai – kėlė daugiau problemų. Gyvąjį turtą reikėjo šerti, o kitą – kažkur sandėliuoti ir saugoti.
„Taigi kilnojamojo turto išgabenimo, registravimo ir sandėliavimo klausimus Šiaulių gebitskomisaras įpareigojo spręsti Panevėžio apskrities viršininką ir Panevėžio miesto burmistrą. Pastarasis geto gyventojams pranešė, kad bet kokie susitarimai dėl žydų turto „perleidimo“ turėjo būti patvirtinti Žydų komiteto“, – pasakoja G. Kofmanas.
Jo žiniomis, tai buvo padaryta liepos 29 dieną, o nuo rugpjūčio 10-osios žydams buvo apskritai uždrausta disponuoti savo turtu.
Šis pastatas Panevėžyje Elektros gatvėje irgi kažkada priklausė miesto žydų bendruomenei, jame veikė gimnazija hebrajų kalba. Dabar čia įsikūręs Panevėžio apygardos teismas. P. ŽIDONIO nuotr.
Stengėsi surinkti viską
Naciai žydų turtu rūpinosi ypatingai – sekė, kad niekas nebūtų nuslėpta. Net buvo paskelbtas Panevėžio apskrities viršininko ir miesto burmistro nurodymas miestelėnams lietuviams per dvi savaites pranešti valdžiai apie pas juos esantį žydų turtą. „Panašūs reikalavimai buvo tiek iki masinių žydų žudynių, tiek ir vėliau“, – pasakoja G. Kofmanas.
1941 metų rugpjūčio pabaigoje Panevėžio ortskomendantas išleido įsakymą gyventojams sugrąžinti miesto savivaldybei „neteisėtai pirkimo–pardavimo sandoriais įgytus daiktus“.
Tų pačių metų spalį Šiaulių gebitskomisaras pareikalavo surinkti žinias apie žydų turtą. Tokios informacijos reikalauta iš visų, ne žydų, gyventojų, pas kuriuos buvo žydų turto, juo naudojosi arba galėjo juo naudotis. Taip pat ir iš tų, kurie po 1941 metų birželio 20 dienos įsigijo net ir teisėtai – dovanojus, pirkus, pasikeitus ar panašiai – turto arba tiesiog savavališkai juo naudojosi.
Šis turtas buvo konfiskuojamas, daiktai vežami į miesto savivaldybės sandėlius.
Sušaudžius gete buvusius žydus, buvo specialiai paskirtas asmuo likusių jų daiktų, baldų revizijai.
Vėliau Pasak G. Kofmano, žydų turtas paskirstytas.
„Iki 1941 metų spalio pradžios visas miesto sandėliuose saugotas žydų turtas buvo likviduotas – atiduotas nacių institucijoms ir jų pareigūnams, lietuviškoms institucijoms bei pareigūnams, parduotas ar tiesiog nemokamai išdalytas“, – apibendrina jis.
Dalį daiktų savo žinion paėmė Saugumo policija, dalį – pagal ortskomendanto reikalavimus vokiečių kariuomenės pareigūnai.
Kai kurie daiktai atiteko apygardos komisariato atstovams, kažkiek paskolinta viešosioms įstaigoms laikinai naudotis.
Geresniais daiktais aprūpintos vokiečių įstaigos, o prastesnieji tiesiog parduoti privatiems asmenims ar išdalyti. Kas liko, savo žinion perėmė vokiečių žandarmerija. Nacius labiausiai domino taurieji metalai, brangenybės, pinigai, vertybiniai popieriai, indėliai taupomosiose kasose, kreditai bankuose. Tad patys vertingiausi daiktai – pinigai, brangenybės – atiduoti apygardos komisaro atstovui.
„Miesto savivaldybės žinioje liko tik nekilnojamasis turtas: pastatai, žemės sklypai ir šiek tiek baldų“, – pasakoja, kad greitai iš žydų bendruomenės turto beveik nieko neliko, G. Kofmanas.
Tokie vaizdai Antrojo pasaulinio karo metais buvo būdingi visiems getams, ne tik Lenkijos Šydlovece: konfiskuotas žydų turtas, sukrautas tiesiog gatvėje ant grindinio. „YAD VASHEM“ nuotr.
Dalijo ir dykai
1941 metų spalį iš Šiaulių apygardos išskyrus Panevėžio apygardą, G. Kofmano žiniomis, Panevėžio gebitskomisaras Valteris Neumas į savo rezidenciją pasiėmė 10 lovų su čiužiniais, 7 drabužių spintas, 7 spinteles prie lovų. O dar 40 pusiau minkštų kėdžių, 4 radijo aparatus, 6 stalus, 2 bufetus, 8 sofas, sieninį laikrodį, 4 kilimus, 5 šviestuvus, 7 fotelius, pianiną, 2 rašomuosius stalus, knygų spintą, 10 įvairios paskirties staliukų, 3 veidrodžius su spintelėmis, 2 cinkuotas vonias. Daug buvo ir įvairios patalynės, kitokios tekstilės: 7 antklodes, 10 pagalvių, 12 antklodžių užvalkalų, 16 staltiesių, 45 rankšluosčius, 30 paklodžių, 30 pagalvių užvalkalų – bet ir tai dar ne viskas.
Vermachtui buvo atiduota 125 radijo aparatai, 394 lovos, 193 milinės, 72 pūkinės antklodės, 100 vienetų vyriškų viršutinių kelnių, 1 935 paklodės, 1 054 pagalvės, 1 022 pagalvių užvalkalai, 176 antklodės, kitų daiktų.
Pasak Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo, vieno iš žydų žudynių Lietuvoje tiesioginių organizatorių ir vykdytojų SS oberšturmfiurerio Joachimo Hamano leidimu dešimčiai lietuvių saugumo ir kriminalinės policijos pareigūnų skirta po keletą ar keliolika įvairių baldų.
Nedidelis kiekis prastesnių baldų, indų, stalo įrankių, drabužių, virtuvės reikmenų ir panašiai buvo neatlygintinai perduota Panevėžio dramos teatrui, mergaičių gimnazijai, senelių prieglaudai, valgykloms, viešbučiams, ligoninei, įmonėms – iš viso, skaičiuoja G. Kofmanas, beveik 80 juridinių asmenų.
„Daugumai jų mažai kas ir atiteko – pagal sąrašą jiems skirta tik po 1–3 daiktus“, – pasakoja jis.
O medicinos ir dantų gydymo prietaisai buvo palikti miesto sveikatos skyriaus žinioje, tačiau jais naudotis nebuvo leista – pasak G. Kofmano, naciai juos rekvizavo savo reikmėms.
Skaičiais neįvertinama
Dalį daiktų, pasak G. Kofmano, nupirko ir miestelėnai. Turimais duomenimis, daugiausia jiems parduota lovų – 460 – ir stalų – 415. Taip pat į panevėžiečių namus iškeliavo 390 kėdžių, 317 spintų, bemaž pustrečio šimto sofų, beveik 200 staliukų, daugiau nei 200 spintelių.
Be baldų, Panevėžio miesto gyventojai nupirko ir 42 virdulius, 12 žadintuvų, 25 vonias, vieną dviratį, tris pianinus, 16 patefonų ir daugiau nei šimtą siuvamųjų mašinų.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo teigimu, nėra išlikusių duomenų, kuriais remiantis būtų galima bent apytiksliai apskaičiuoti, kokia buvo iš Panevėžio žydų konfiskuoto turto vertė. Bet neabejoja, jog skaičiai būtų įspūdingi.
Teoriškai galima, G. Kofmano manymu, būtų suregistruoti likusį žydų nekilnojamąjį turtą – namus, sklypus, panagrinėjus senus miesto planus, įvertinti ir nugriautus namus ir tuomet suskaičiuoti to meto kainomis ir verte. Tačiau kol kas niekas to nesiėmė.
Be to, Panevėžio miesto žydai buvo šaudomi trijose vietose – Kaizerlingo miške, Žaliojoje girioje ir Kurganavos miške. Pasak G. Kofmano, siekiant kuo labiau prisiplėšti turto, žydai duobėn paprastai buvo varomi nuogi. Jo teigimu, liudininkų prisiminimuose yra išlikę, kad šaudžiusieji nužudytų žydų drabužius, papuošalus, aukso dirbinius, batus išsivežė vežimais ir juos išsidalijo.
