Panevėžio getas pragyveno tik 40 dienų iki buvo pradėtos masinės žudynės. P.Židonio nuotrauka
Daiva Savickienė
Ne viena šalies vieta saugo vienos didžiausių Antrojo pasaulinio karo tragedijų – Holokausto – ženklus.
Panevėžio mieste ir rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, apstu vietų, menančių Antrojo pasaulinio karo metų žydų tragediją, amžiams palikusią gilią žaizdą ir lietuvių tautos istorijoje. Šį klaikų nusikaltimą žmoniškumui Panevėžio rajone ir mieste mena trys didelės žudynių vietos, įamžintos paminklais. Jų, mažesnių, randame ir įvairiuose rajono miesteliuose.
Getas miesto centre
Panevėžyje prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno apie 8 000 žydų ir tai sudarė netgi daugiau nei trečdalį miestelėnų. Prasidėjęs karas negrįžtamai pakeitė miesto veidą. Iš aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą gyvenusios žydų bendruomenės teliko saujelė – ši tauta Lietuvoje iš esmės buvo sunaikinta.
Pačiame Panevėžio centre, kur šiuo metu verda gyvenimas – J. Tilvyčio, Upytės ir Klaipėdos gatvių teritorijoje – 1941 metų liepą įkurtas getas. Žydams buvo nurodyta palikti savo namus ir iki liepos 11 dienos 18 valandos persikraustyti į specialiai jiems užtvertą kvartalą. Į getą žydai buvo varomi iš Naujamiesčio, Ramygalos, Pušaloto, Troškūnų ir kitų miestelių. Keliems tūkstančiams į mažą teritoriją suvarytų žmonių buvo ankšta, tad teritorija buvo kiek išplėsta.
Dalis atsidūrusiųjų gete liko be pastogės, glaudėsi kiemuose, gatvėse, sandėliukuose, kitose gyventi visiškai nepritaikytose patalpose. Toje pačioje geto teritorijoje gyveno ir lietuviai, mat tarp jų atsirado nesutikusiųjų iš čia išsikraustyti. Niekas nežinojo ir net nujausti negalėjo, koks likimas laukia į getą suvarytų žydų.
Panevėžio žydų bendruomenės pirmininko Genadijaus Kofmano teigimu, getas veikė maždaug 40 dienų. Jo gyventojams nurodyta išsirinkti komitetą, kurio nariai turėjo būti atsakingi už įvairius dalykus: sanitariją, finansus, maitinimą, darbų paskirstymą ir panašiai.
Pasak G. Kofmano, 1941 metų liepos 19 dieną Panevėžio miesto burmistro Karolio Reisono įsakymu, geto komitetas privalėjo nedelsdamas suregistruoti visus žydų kvartalo gyventojus. Jo duomenimis, liepos 28 dieną gete gyveno 4 423 žydai, iš jų 417 vaikų iki šešerių metų. Tik 3 207 gete gyvenę žydai turėjo pastogę.
Žmonės iš geto buvo varomi dirbti įvairių darbų – dirbo Staniūnų ūkyje, cukraus fabrike. Valė banko patalpas, kareivines, mergaičių gimnaziją, ravėjo prieglaudos daržus. O netrukus atverstas juodžiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos puslapis: prasidėjo masinės žudynės.
Nors išliko masinių kapaviečių Kaizerlingo miškelyje fotografijos, sukurtas memorialas, tiksli žydų ir kitų gyventojų šaudymų vieta čia dar laikoma nenustatyta. P. ŽIDONIO nuotr.
Mirtimi alsuojančios vietos
Panevėžio geto žydai buvo vežami ir šaudomi trijose vietose: Kaizerlingo miškelyje – šalia senojo Vilniaus kelio, Žaliojoje girioje – apie 13 kilometrų nuo Panevėžio prie kelio į Vabalninką, bei Kurganavos miške, esančiame apie 8 kilometrus nuo Panevėžio.
G. Kofmano teigimu, SS štandartenfiurerio, 3/A operatyvinio būrio vado ir vieno iš holokausto kaltininkų Karlo Jėgerio ataskaitoje rašoma, kad Panevėžyje vyko šešios žydų šaudymo akcijos ir viena – Šeduvoje. Liepos 21 dieną Kaizerlingo miške sušaudyta 70 žydų, 32 lietuviai bei rusai komunistai ir vienas lenkas. Kitą dieną sušaudyti Panevėžio kalėjimo kaliniai, tarp kurių, kaip manoma, buvo ir vienas žydas. G. Kofmano teigimu, Kaizerlingo miške iki šių dienų dar nenustatyta tiksli žudynių vieta. Pasak jo, lietuviai liudininkai yra sakę, kad šaudyta ne toje vietoje, kur dabar stovi memorialas, o toliau, miškelyje. Be to, tuo laiku žudyta dar ne dėl rasinių motyvų, o dėl politinių – myriop buvo siunčiami komjaunuoliai, komunistai. Tačiau greitai situacija pasikeitė.
Liepos 28-oji bei rugpjūčio 4 ir 11 dienos laikomos masinio žydų naikinimo pradžios datomis. Liepos 28 dieną sušaudyti 249 žydai ir 39 lietuviai bei rusai komunistai. Rugpjūčio 4 dieną sušaudyti 403 žydai, 19 lietuvių ir rusų komunistų. Rugpjūčio 11 dieną – 498 žydai. Pasak G. Kofmano, 1941 metų rugpjūčio 23 dieną Panevėžyje, o vėliau ir kitose Lietuvos vietovėse, pradėta šaudyti geto moteris ir vaikus. Iki tol šaudyta daugiausia tik vyrus.
Aukų ekshumacija Staniūnų, arba Kaizerlingo miškelyje. ARCHYVŲ nuotr.
Duobes kasė ir sau, ir žydams
Klaikų nusikaltimą žmoniškumui bandyta pridengti melu. Rugpjūčio pradžioje budeliai pranešė geto kaliniams, kad darbingus vyrus veš į Pajuosčio aerodromą darbams ir ten apgyvendins barakuose.
„Tai buvo melagingas pranešimas. Iš tiesų keli tūkstančiai žydų vyrų buvo nugabenti į Žaliąją girią ir sušaudyti. Gete liko beveik vienos moterys, vaikai ir seniai. Jie nenujautė, kokia tragiška lemtis ištiko jų artimuosius. To dar buvo negana. Naciai sugalvojo dar vieną apgaulę – neva visus gete likusius žydus nuveš į Pajuostę pas artimuosius ir ten apgyvendins. Tačiau atvežė į Kurganavos miškelį, būreliais po 200–300 šaudė“, – pasakoja bendruomenės pirmininkas.
G. Kofmano teigimu, likę Panevėžio geto gyventojai sušaudyti rugpjūčio 22 dieną. Tos dienos ataskaitoje pirmą kartą paminėti sušaudyti vaikai. Pagal nužudytųjų skaičių, sušaudyti ne tik gete buvę gyventojai, bet ir aplinkinių miestelių žydai.
G. Kofmanas pasakoja, kad bandyta atsekti kelią, kuriuo į Kurganavą keliavo mirčiai pasmerkti žydai. Manoma, kad jie varyti Vilniaus gatve, vėliau Pajuosčio dalinio, kuriame tuo metu šeimininkavo naciai, pakraščiu eita į mišką – ten, už 200 metrų, yra žudynių vieta. Vežant keliais, būtų tekę tą daryti aplinkui ir atstumas būtų padidėjęs.
Pajuostyje buvo raudonarmiečių statyti raudonų plytų barakai. Ten Antrojo pasaulinio karo pradžioje, Panevėžio miesto žydų bendruomenės vadovo teigimu, buvo įrengta savotiška koncentracijos stovykla nespėjusiems kartu su saviškiais pasitraukti raudonarmiečiams. Jie čia buvo laikomi kaip darbo jėga, tačiau netrukus juos ištiko toks pat likimas kaip ir žydus.
„Raudonarmiečiai kasė duobes ir sau, ir žydams“, – sako G. Kofmanas.
Atminimo paminklas Kurganavos miške, vienoje iš trijų žudynių vietų. PB ARCHYVO nuotr.
Sušaudytųjų sąrašas nerastas
Iki šių dienų išlikusi K. Jėgerio 1941 metų gruodžio 1 dienos ataskaita laikoma vienu tiksliausių dokumentų, aprašančių jo vadovaujamo operatyvinio būrio veiklą.
Panevėžio miesto žydų bendruomenės pirmininko manymu, visgi joje įtraukti ne visi sušaudyti žydai. Jis spėjo, kad valdžiai tiesiog skubiai reikėjo pateikti raportą. Juk žudynės tų metų liepą–rugpjūtį vyko praktiškai visoje šalyje. Tad ir skirtingų šaltinių duomenys skiriasi.
Pasak G. Kofmano, remiantis oficialia statistika, 1940 metų liepos 1 dieną Panevėžio apskrityje gyveno 12 396 žydai.
„Pagal K. Jėgerio ataskaitą, Panevėžio apskrityje 1941 metų liepą–rugpjūtį sušaudyti 9 408 žydai. Palyginti su prieš metus čia gyvenusių žydų skaičiumi, skirtumas – 2 888 žmonės. 1941 metų birželio 14 dieną į Sibirą buvo išvežti 45 žydai, su sovietais karo pradžioje į Rytus pasitraukė 2 800 apskrities žydų. Tačiau pagal sovietinių istorikų skaičiavimus, Panevėžio apskrityje sušaudyti 17 373 žmonės“, – vardija G. Kofmanas.
1947 metais Kurganavoje buvo vykdomi kasinėjimai, atskleidę kur kas didesnius, nei deklaruota nacių ataskaitose, skaičius. Pagal juos čia sušaudyta apie 8 000 žydų, Žaliojoje girioje – apie 5 000.
„Iki šiandien nėra tikslaus sušaudytų žmonių sąrašo“, – apgailestauja G. Kofmanas.
Minėtas žudynių vietas dabar ženklina atminimo paminklai. Pažymėta ir Panevėžio geto vieta. Visoje apskrityje tokių vietų yra daugiau nei trys dešimtys. Pasak G. Kofmano, likę gyvi Panevėžio ir kitų Lietuvos regionų žydai po karo susirinkdavo žudynių vietose Kurganavos miške ir Žaliojoje girioje prisiminti sušaudytųjų. Aktyvių žydų dėka aukoms atminti buvo atidengtas paminklas Kurganavos miške.
„Praėjusio amžiaus 6-ojo dešimtmečio pradžioje paminklą bandyta išniekinti šaudant į jo viršutinę dalį. Vandalizmo pėdsakai ant paminklo yra likę iki šiol“, – sako bendruomenės pirmininkas. Kiek vėliau paminklas pastatytas ir Žaliojoje girioje.
Nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos prie Kurganavos memorialo pagerbti aukų atminimo vyksta holokaustą išgyvenę žydai. ARCHYVŲ nuotr.
Vos keli procentai
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro duomenimis, pirmosios žydų žudynės vyko 1941 metų birželio 24 dieną pajūryje. Po keturių dienų pradėta sistemingai žudyti žydus Kauno fortuose ir provincijoje.
Šio centro darbuotojo, istoriko daktaro Arūno Bubnio žiniomis, karo metais Lietuvoje nužudyta apie 95 proc. žydų – maždaug 195 000–196 000 žmonių. Išsigelbėjo arba buvo išgelbėti vos 3–5 procentai provincijos žydų.
Daktaro A. Bubnio manymu, vienas Lietuvos ypatumų tas, jog nebuvo aiškių ribų tarp trijų holokausto etapų – žydų teisių apribojimo, getų steigimo ir masinių žudynių. Visi trys istorijos tragiški įvykiai susipynė tarpusavyje.
Dar daugiau: teigiama, kad Lietuva buvo viena pirmųjų nacių okupuotų šalių, kurioje iš karto pradėtos vykdyti masinės žudynės.
Dauguma Lietuvos žydų žuvo netoli savo namų. A. Bubnio vertinimu, iš pradžių, baigiantis 1941 metų birželiui ir iki liepos vidurio, vyravo politiniai žudynių motyvai. Žydai dažniausiai buvo kalinami ir šaudomi kaip sovietų valdžios šalininkai, komunistai ir panašiai. Tačiau vėliau prasidėjo etninis persekiojimas.
