Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Birželio 26 d. pagerbtos Kauno Lietūkio garažo žudynių aukos

Minint aukas, neįmanoma neprisiminti ir jų egzekutorių. Šie veikėjai jau buvo visai kitos padermės asmenys (kažkaip nekyla ranka parašyti “žmonės”). Vedini pačių tamsiausių jausmų – nepagrįstos neapykantos, pykčio, agresijos – jie neįsivaizduojamai žiauriai kankino, pačiais baisiausiais būdais tyčiojosi iš savo sveiku protu nesuvokiamo “keršto” objektų – nekaltų, atsitiktinai “atrinktų” žydų vyrų.
Tarp nužudytųjų buvo moksleiviai, darbininkas, muzikantas, Irenos Veisaitės dėdė, Aleksandro Štromo tėvelis Jurgis Štromas.

Po minėjimo su grupe bendruomenės narių ir bičiulių vykome sukalbėti maldą už žuvusiuosius Vilijampolės bei Žaliakalnio žydų kapinėse. Penktadienio vakarą užbaigėme visi kartu sutikdami Šabatą – šventėme gyvenimą.

Dėkojame visiems atėjusiems ir prisiminusiems: paprastiems miestiečiams, perskaičiusiems skelbimą laikraštyje, Kauno žydų bendruomenės nariams, jaučiantiems pareigą pagerbti Holokausto aukas, bendruomenės bičiuliams: rašytojui Gediminui Jankui, Tautinių mažumų departamento atstovui Sigitui Šliažui, IX forto kolektyvui, tautinių bendrijų atstovams, Dailės gimnazijos istorijos mokytojui Sauliui Mikuckiui ir visiems kitiems. Atskiras ačiū Kauno miesto savivaldybei ir vicemerui Mantui Jurgučiui, kuris negalėjo dalyvauti minėjime, bet atvyko anksčiau ir padėjo gėlių, LRT, kuri filmavo ir parodė reportažą “Panoramoje”, S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijai, kuri tvarko teritoriją aplink paminklą.

Dėkojame muzikantams: birbynininkui Artūrui Makštučiui, dainininkams Joriui Rubinovui ir Gabrielei Jocaitei, kurie dainavo ne tik savo balsais, kuriuos lavina Hamburge, bet ir, o tiksliau pasakius, – visų pirma – širdimis. Be jų nebūtų buvę tokios stiprios emocijos ir virpulių visame kūne.

O apie baisius 1941 m. įvykius tegu kalba jų liudininkai (iš Saliamono Vaintraubo sudarytos knygos “Garažas. Aukos. Budeliai. Stebėtojai”): Laimonas Noreika, aktorius, Nacionalinės premijos laureatas: “Prie tvoros minia, Prieinam ir mudu. Dabar prisimindamas galvoju: negi tai galėjo būti, ar čia ne mano fantazija? Buvo, buvo, ir taip skaudžiai įsmigę į mano regėjimo ir emocinę atmintį, kad jau neištrinsi iki mirties. Ia, garažo kieme, vidury dienos, praeivių akivaizdoje ir tikriausiai demonstratyviai, lyg parodomajame teisme, inteligentiškai atrodantys vyrai tvarkingais, išlygintais kostiumais, geležinėmis dalbomis mušė taip pat inteligentiškus kostiumuotus vyrus. Garažo kieme, matyt, buvo stovėję arkliai, nes visas kiemas – pilnas arklių mėšlo. Baudėjai rėkia “norma, norma!” ir pliekia tuos inteligentiškus žydus, o šie griūdami, šliauždami keliais saujom griebia tą arklių mėšlą; juos muša, mėšlas krinta iš rankų, vėl muša, tie susmunka, nebejuda, iš žarnos mašinoms plauti aplieja vandeniu, sumuštieji vėl keliasi, vėl riksmas “norma!” ir vėl smūgiai. Garažo angose matyti jau nebekrutantys kūnai.”

Algimantas Baltakis, poetas: “…vieną dieną kieme žaidžiau su vaikais, buvau tuomet vienuolikos metų. Staiga kažkas pribėgo ir sušuko: Vaje, kas vyksta garaže!” Nuskubėjom pažiūrėti. Ant žemės gulėjo įvairaus amžiaus vyrai. Tai buvo žydai, supratau iš jų išvaizdos. Vienas ar keli buvo su peisais. Gulinčius, praradusius sąmonę laistė vandeniu iš žarnų – kad atsigautų. Kaikuriuos vertė rankomis arklių mėšlą nešioti. Šiuos vaizdus stebėjo būrelis vokiečių kariškių. Šie nesikišo, tik fotografavo. Žmonių susibūrė nemažai, reagavo įvairiai. Vieni sakė: “Taip jiems, žydams, ir reikia”. Kiti piktinosi: “Žvėrys,  ne žmonės”. Prie mūsų būrelio priėjo kažkoks vyriškis, sugėdino mus sušukęs: “Vaikai, dinkit: ne jums vaizdas”. Nėrėm tolyn. Nors prie garažo buvome neilgai, dar ir šiandien prieš akis stove tąkart matyti kraupūs vaizdai.”

Chackelis Lemchemas, kalbininkas: “Beeidamas Vytauto prospektu buvau nutvertas vyruko baltu raiščiu, ėmusio mane varyti garažo link. Mus išvydęs praeivis – karininkas Mikolajūnas kreipėsi į varovą: “Ar žinai, kas tas žmogus? Tai mylimiausias garsaus mūsų kalbininko Jono Jablonskio mokinys”. Tąkart mane paleido.”

Ypatingas dėkui poetei Elenai Suodienei, kuri perskaitė ne tik šiai tragiškai progai sukurtas savo eiles, bet ir jos mamos parašytą labai jautrų ir nuoširdų tekstą.

Alina Gailiūnienė, Elenos Suodienės mama, habilituota medicinos mokslų daktarė, profesorė, 1941 m. jai buvo aštuoneri, tekstas parašytas 2020 m. birželio 26 d.:

Geltona žvaigždė
Ant kairio peties
Tai ne gėdos ženklas,
O kančios ir ištvermės gėlė,
Ir pagarbos bei atminties dėmė,
Perspėjanti žmoniją
Nuo naujos kaltės pavojų,
Skatinanti pagarbą
Ir rodanti
Atminties tvarumą
Bei svarbą.

Elena Suodienė, humanitarinių mokslų daktarė, poetė:

Я прошу прощенья, иудеи,
Братья мои, сёстры на земле,
Дети тех, кто был расстрелян
На преступной пагубной войне,

Внуки тех, кого пытали
В полумраке казематов,
Но Звезда Давидова сияла,
Всех смертей вбирая даты.

Я прошу прощенья иудеи,
Я склоняюсь перед вами ниц.
Шар земной как пуля в той обойме,
Что в рулетку пробуют юнцы.

Я целую жилистые ноги,
Я глотаю слёзы вдовьи.
Попросить прощения позвольте,
Воссияв свечою в синагоге.

 

  • LIETŪKIMG_2023
  • LIETŪKIMG_2012
  • LIETŪKIMG_1995
  • LIETŪKIMG_2018
  • LIETŪKIMG_2021