Šiandiena uostamiestyje Klaipėdos tautinių kultūrų centre priatayta ir atidaryta paroda „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“.
Renginyje dalyvavo būrys klaipėdiečių , sveikinimo kalbas tarė Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas,Tautinių mažumų departamento direktorė Vida Montvydaitė, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, ekspoziciją pristatė bendraautorė dizainėrė Viktorija Sideraitė-Alon.
Parodą „Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“ inicijavo LR Užsienio reikalų ministerija.
Rodyta keliuose Jungtinių Valstijų miestuose ir Pietų Afrikos Respublikoje, paroda sugrįžo Europon, į jos sostines, šiemet keliauja ir po Lietuvos miestus.
Šiandien savaime aišku, jog iš visų paminėtų amžių svarbiausias bus dvidešimtasis – pradžioje viltingas, tačiau galiausiai įsispaudęs, kaip kruvinas abiejų tautų sambūvio saulėlydis.
Vos treji to amžiaus metai neatpažįstamai pakeitė Lietuvos veidą. Tai, ką šiuolaikinė medicina įvardija kaip potrauminę amneziją, atminties praradimą, buvo perduota ir naujausioms kartoms.
Taip, knygų lentynose rikiuojasi dešimtys istorikų veikalų, mirga publikacijos periodikoje, ne ką atsilieka grožinė literatūra ir scenos menai, o ginčai, kas anuomet šiose padangėse dėjosi, netyla ligi šiol, ir dažnai būna aršūs. Šiaip ar taip, ryškėja, kad anų praeities dienų aiškinimai ir pasiaiškinimai – ne ko verti, kad moralinė žydų ir lietuvių katastrofos ištartis net šios dienos – tiek prisižiūrėjusiam ir prisiklausiusiam – žmogui nėra aprėpiama, taigi – tamsūs aukas deginusių laužų dūmai vis dar tebesisklaido. Vadinasi, laukia ilgi kantrios civilizacinės darbuotės metai.
„„Lietuva. Lita. Lite. Vienas amžius iš septynių“.
Kitoks žvilgsnis į žydų vietą ir likimą Lietuvoje istorijos vingiuose.“
Kamerinio formato kilnojamoji paroda teišgali žiūrovui pasiūlyti tiktai tam tikrą kiek platėlesnės daugiabriaunio siužeto traktuotės punktyrą. Neišvengiamas pasakojimo glaustumas lėmė sprendimą remtis ekspresyvia nuotraukų saviraiška, kur tik įmanoma atsisakant faktologinių prierašų.
Neapleidžia viltis, kad šioji kukli pastanga pakuždės valstybei būtinybę padovanoti savo ateičiai daugsyk išsamesnę ir niekur nekilnojamą edukacinę panoramą.
Pranas Morkus, parodos sudarytojas.
Parodos Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lite. Lita vaizdų komentaras
Parodos sudarytojas Pranas Morkus sukūrė labai poetišką tekstą, kurį galima būtų pavadinti ode. Tekste jis ne kartą cituoja Moišės Kulbako poemą Vilne – gražiausią poemą apie Vilnių, sukurtą jidiš kalba.
Dizaino studija JUDVI (Viktorija Sideraitė Alon ir Jūratė Juozėnienė), parodos vaizdinės dalies kūrėjas įkvėpė tokia poetinė teksto forma, todėl parodos dizainui pasirinkome netradicinę stilistiką – pilna metaforų, užuominų, semantinės kalbos, artimą poezijos iliustravimui. Kartu pasirinkome ir kaligrafinį išraiškos būdą. Visos kaligrafija sukurtos iliustracijos parodoje yra sudarytos iš jidiš kalba parašytos M. Kulbako poemos Vilne. Tokiu būdu vaizdus sustiprina juos praturtinantis poemos teksto turinys.
Iš poemos Vilne fragmentų atsirado vešlus ąžuolas, išaugęs ir tvirtai hebrajiškų rašmenų šaknimis įsikibęs į Lietuvos žemę, atsirado du veidai – dvi tautos, kurios šiame žemės lopinėlyje susitiko veidas į veidą ir abiem tas susitikimas tapo lemtingu (viename profilyje – Kulbako poema prabyla jidiš kalba, kitame – lietuviškai, o tarp jų – nuolat išliekantis nedužtantis stiklas), iš Kulbako poemos dygsta ir nuolat trypiama patvorių žolė, prilyginama nemariai jidiš… O jei jau kalbame metaforų kalba – tai ir Vilniaus Gaono išmintis surašyta barzdos garbanose, ir dramatiškai nuplėštas tarpukario Aukso amžiaus klestėjimas, ir iš Kulbako poemos teksto rašmenų sukurtas gydantis laiko lietus iš sunkaus juodo kaltės debesies, kuris permerks ir žmones, ir žemę, kurioje ilsisi nebylūs žuvusieji.
Parodos turinys trapių užuominų punktyru dėstomas chronologiškai:
- Pirmajame stende parodomos žydų istorijos Lietuvoje šaknys, jų atsiradimas Lietuvoje, kertiniai momentai – Vilniaus Gaonas, jidiš kalba, žydų santykiai su kitais Lietuvos gyventojais.
- Antrame stende – tarpukaris, I-ji nepriklausomybė, žydų-lietuvių santykių klestėjimas, bendras indėlis į Valstybės kūrimą. Štetlai, etninis Lietuvos žemėlapis, gražiausias paminklas Pirmajai Nepriklausomybei – jos laikinoji sostinė Kaunas ir vertingiausias paveldas – modernioji tarpukario architektūra, prie kurios projektavimo ir statybos prisidėjo ne viena žydų statybos bendrovė.
- Trečiame stende – evakuacija, deportacijos, sovietinė okupacija, karas, Holokaustas, bendrapiliečių žydų, Nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimo bendražygių, naikinimo mastai.
- Paskutiniame stende – dabartis.
Morkaus žodžiais tariant: Nekaltų aukų agonija trunka dešimtmečių dešimtmečius, ir tuo metu galioja atvirkštinės perspektyvos dėsnis – juo giliau grims kapavietės, tuo gyviau iš knygų ar albumų žvelgs neįvardintų vaikų, vyrų ir moterų veidai, kvies įsižiūrėti, pabūti su jais, pabūti jais.
Parodos turinys gali būti suvokiama keliais lygmenimis:
- Emocinis (pasąmonės) lygmuo
Tekstas yra gana sudėtingas, gal ne visiems lankytojams lengvai įkandamas, dėl to buvo siekta įtaigaus vizualinio sprendimo, kuris transliuotų pagrindinę parodos žinią net ir detaliai neskaitant teksto. Sunkiai aprėpiami parodos stendų gabaritai ir pateikamos informacijos kiekiai (metaforiškai iliustruojantys žydų istorijos Lietuvoje reikšmę bei sunaikinimo mastą), kaligrafinės – poetinės kompozicijos – visa tai priemonės, kuriomis bandyta perteikti žiūrovui informaciją „emociniais kanalais“. Tam tarnauja ir iliustruojančios tekstą įtaigios nuotraukos, ypatingai taikliai P. Morkaus parinktos, susidėliojančios į kinematografines sekas. Nuotraukos sąmoningai neaprašomos kiekviena atskirai, nes čia esmė – ne jų dokumentalistinis-faktologinis dėmuo (nesvarbu kuriame štetle, kas konkrečiai dega, kokiame turguje parduodama kieno lova), o nuotraukų emocinis dėmuo. Tiesiog parodą reiktų žiūrėti atvira širdimi ir leisti sau pajusti tuos emocinius/semantinius signalus, kurie yra užkoduoti vaizduose. Ko žiūrovai nesupras iš karto, greičiausiai supras grįžę namo ir prisiminę, ką matė ir gal net ne tą pačią dieną. Naudoti ženklai yra bendražmogiški, tikėtina, kad jie pasieks didelės dalies parodos lankytojų širdis. Toks vaizdų interpretavimo rakursas suteikia parodos lankytojui galimybę susitapatinti su naratyvu ir taip pasiekti ne vien žinojimą, bet ir žmogiškąją empatiją.
- Pažintinis-informacinis lygmuo
Skaitant šį poetinį tekstą lankytojas gaus daugybę užuominų į žinomas žydų istorijos Lietuvoje detales, kiek tų užuominų bus suprasta priklausys nuo žiūrovo pasirengimo ir turimų žinių šioje temoje, tačiau pagrindinė parodos siunčiama žinia nė kiek nenukentės, jei žiūrovas ne viską supras ar vienoje-kitoje pastraipoje tik apytiksliai žinos, kas turima galvoje, detalės yra svarbios, tačiau norint suprasti parodą nėra būtina nuosekliai perskaityti visą tekstą iki galo, įsigilinant į visas smulkmenas. Viena iš dizainerių užduočių – suintriguoti žiūrovą, paskatinant jį kuo daugiau perskaityti, nes tekstas yra puikus, bet ir mes ir P. Morkus puikiai suprantame, kad šiandien žmonės ilgiems tekstams kantrybės turi nedaug. Jei pavyks žiūrovus sudominti, paskatinti įsigilinti, gal namuose paskaityti tai, ko nespėjo, ar dar geriau – patiems pasidomėti siūloma tema, mūsų tikslas bus pasiektas.
- Semantinis lygmuo
Neabejoju, kad atsiras parodos žiūrovų, kurie ne tik nuosekliai perskaitys poetinį tekstą, bet ir suvoks jame paslėptus semantinius kodus ir gal net atras parodoje papildomų prasmių ir sluoksnių, kurie susikūrė tarsi savaime, gal net apie juos negalvojant. Įsijautusiems į temą menininkams dirbant, tarsi nejučia kūrinyje pačios iškyla papildomos potekstės, apie kurias autoriai kūrybos procese kartais net negalvoja.
Tai – tikrasis kūrybos stebuklas.
______________________________________________
Parodos angliškoji versija LR URM iniciatyva jau apkeliavo didesniają dalį žemės rutulio.
Parodą pristatė Lietuvos amabsados JAV (2018 m. Čikagos kultūros centre ir Suburbian Synagogue Beit El, LR ambasadoje Vašingtone, LR konsulte Niujorke), Didžiojoje Karalystėje (2018 m. Londone), PAR (2019 m. Johanesburge ir Keiptauno žydų muziejuje), Italijoje (2019 m. Romos ŠOA muziejuje), Airijoje (2020 m. Dubline), planuojama dar šiemet ją pristatyti Briuselyje ir metų pabaigoje – Australijoje (B’nai B’rith NSW Sydnėjuje)
Viktorija Sideraitė Alon
dizaino studija JUDVI