Dar prieš  karantiną ,,Beigelių krautuvėlėje” lankėsi svarbi  viešnia. Šis interviu  yra toks pat svarbus ir aktualus šiandien – padiskutuokime apie tautos teisę į savo nacionalinę virtuvę ir kokią svarbą tam teikia Lietuvoje gyvenantys žydai. Su nekantrumu laukiam ,,Beigelių krautuvėlės” atidarymo ir tikimės pratęsti diskusijas jau gyvai.

JAV ambasados Vilniuje kultūros atašė Meghan Luckett kalbino LŽB projektų vadovė Dovilė Rūkaitė

-Ar jums patinka beigeliai? Koks jūsų mėgstamiausias?

Taip, žinoma, mes mėgstame beigelius. Mano mėgstamiausi yra beigeliai „su viskuo“ (all bagels – su visais pabarstukais iškarto – aut. past.), mes juos perkame – jūsų kepyklėlėje, turguje ir valgome beveik  kiekvieną savaitę. Mes gaminame beigelius su keptais kiaušiniais, įvairiais prieskoniais ir viskuo, kas po ranka pasitaiko. Viena mūsų kolegė yra puiki kepėja, ji gamina mums naminius patiekalus. Kai mes jai parvežėm beigelių iš JAV, ji iškepė puikiausius beigelius „su viskuo“.  Mano žmona yra puiki virėja, ji kartais kepa beigelius, bet mes vis tiek perkame pas jus, nes jie labai geri.

-Papasakokite apie beigelių kultūrą. Beigelių šaknys yra čia, bet jie suklestėjo Amerikoj?

Aš esu iš Tuksono, Arizonos valstijos Amerikos pietvakariuose. Ten gyvena labai didelė žydų bendruomenė. Užaugau su keliomis žydų šeimomis, lankiau bar mitcvas, bat mitvcas. Daug laiko praleidau Žydų bendruomenės centre ir ten visada valgydavome beigelius su kreminiu sūriu, lašiša, beigel loks (beigelis su lašiša – jidiš- aut past.). JAV yra daugybė beigelinių. Tarp jų garsieji tinklai – Einstein Bros, Bruegger’s Bagels. Aš užaugau žinodama, kad beigeliai yra žydų kultūros dalis. Niujorkas ir Naujasis Džersis visada konkuruoja tarpusavyje, kas geriau gamina beigelius. Tačiau tik atvykus į Lietuvą, aš supratau, kad beigeliai gimė čia ir būtent čia prasidėjo jų istorija.

-Ar kada pagalvojot apie teisę į etninį maistą? Mes sakom, kad tai yra ta pati teisė, kaip ir žmogaus teisės. Ar žydai turi teisę kovoti už etninį maistą?

Manau, kad kultūra yra žmogaus teisių dalis, o tai ir kalba, ir abėcėlė, ir tradicinė virtuvė. Privalome gerbti tradicijas, kultūrą ir jų kilmės šaknis. JAV ambasada rėmė jūsų leidinį „Beigelių krautuvėlė“.  Mums labai svarbu, kad jūs edukuojate žmones, paprastai ir patraukliai pasakojate apie savo tradicijas ir kultūrą. Kai tenka narplioti antisemitizmo, ksenofobijos ar kitus sudėtingus žmogaus teisių klausimus, nuoširdus pasakojimas pasiteisina kaip puikus būdas užmegzti ryšį, – pradėti pokalbį nuo  maisto. Pavyzdžiui JAV yra be galo svarbu laikytis savo tradicijų. Metų metus Amerika buvo besilydantis puodas, į kurį visi krito, norėdami tapti tikrais amerikiečiais ir asimiliuotis. Bet tai reiškė, kad žmonės prarasdavo savo tradicijas, kultūrą taip pat ir maistą, gimtąją kalbą. Deja daug amerikiečių, kurių tėvai buvo pirmosios ar antrosios kartos imigrantai, – nemoka savo kalbos. Jų tėvai bijojo juos mokyti, galvodami, kad vaikai niekada nepritaps Amerikos visuomenėje. Dabar lietuviai Amerikoje yra kitokie ir tai nuostabu. Lietuvių bendruomenės įsteigė daug šeštadieninių mokyklų, įvairių organizacijų, kad tik jų vaikai niekada nepamirštų savo kalbos ir paveldo. Ir jei pažvelgtumėte į žydų kultūrą JAV, manau, kad maistas yra labai svarbi savasties išsaugojimo dalis. Taigi sakyčiau, kad labai svarbu gerbti įvairių tautų kultūrą ir tradicijas, leisti bendruomenėms saugoti ir puoselėti tas tradicijas, burtis ir neprarasti savo šaknų. Manau, kad paskutiniais dešimtmečiais Amerikos visuomenė taip pat pradėjo keistis. Vietoj besilydančio puodo, dabar galime vadintis salotomis ir nebūtina dabar atsisakyti savo kultūros siekiant asimiliuotis.  Jūs atsinešate savo tradicijas, viską sudedate ir išmaišote. Juk geros salotos turi daug skirtingų ingredientų! Padėkos dieną (Thanksgiving – angl.) JAV staiga tapo tikrai reikalinga, nes žmonės puoselėja įvairias  tradicijas. Kai lietuvių šeimos susimaišo su indų ar meksikiečių šeimomis, ant Padėkos stalo pateikiami įvairiausi patiekalai. Kiekvienas  jų tiekiamas atskirai, o ne visi  vienoje lėkštėje ir žmonės tai vertina.

– Kiek laiko jūs esate Lietuvoje, koks jūsų asmeninis ryšys, be jūsų darbo?

Aš visada žinojau, kad mano mamos šeima yra kilusi iš Rytų Europos. Vienuose dokumentuose rašoma, kad iš Rusijos, kiti nurodo Lenkiją. Kai aš atvykau ir pradėjau tyrinėti, sužinojau, kad šeima kilo iš Liubavo, netoli Kalvarijos. Supratau, kad Rusijos ir Lenkijos nuorodos teisingos, nes mamos šeima išvyko 1800m. pabaigoje, kai ši teritorija priklausė Carinei Rusijai, o vėliau tapo didžiosios Kunigaikštystės dalimi.   Aš daug laiko praleidau Nacionaliniame archyve Vilniuje ir šiek tiek daugiau sužinojau apie savo prosenelį. Jo pusbrolis apie 1850 m. išvyko iš Lietuvos į Sinsinatį, Ohajo valstiją, ir po 15 metų juos pasikvietė pas save. Pusbrolis išvyko, nes susimušė su rusų kareiviu. Kartą tas rusų kareivis atėjo į prosenelio pusbrolio namus ir nepagarbiai kalbėjo su jo motiną. Tuomet pusbrolis taip stipriai sumušė tą kareivį, kad teko išvykti į Angliją ir galiausiai į Ohajo.  Vėliau jis ėmė skambinti savo šeimai Lietuvoje ir kvietė atvykti.  Šios šeimos pavardė – „Izaks“. Ankstesni jų vardai buvo Šakna,  Wortelsky arba Wortolsky. Amerikoje jie tapo Izaks. Taigi mano litvakų šaknys yra iš mano mamos pusės. O mano senelis vedė presbiterionę, mano močiutę. Tad litvakų linija sustojo ties mama. Aš nežinojau nė vieno lietuviško žodžio ir manau, kad jie kalbėjo jidiš. Mano mama prisimena senelę,  angliškai kalbančią su akcentu, tik negalėjo pasakyti, koks tai akcentas.

-Kokį maistą gamino jūsų virtuvėje vaikystėje?

Norėjau užaugus gyventi su tam tikromis žydų tradicijomis ar religija. Bet senelis vedė presbiterionę ir augau kitokioje aplinkoje. Jo šeima buvo gana pasaulietiška, o mano mamos pusbrolis šventė žydiškas  šventes, kalbėjo hebrajiškai, lankėsi Izraelyje. Jų šeima laikėsi visai kitokių tradicijų nei mes. Mano mama tik pasakoja apie macos kukulių sriubą, bet nieko panašaus namuose nevirdavo.

-Kokie jūsų profesiniai tikslai Lietuvoje?

Į Lietuvą atvykau 2018 metų vasarą. 8 mėnesius praleidau mokydamasi lietuvių kalbos ar bent jau bandydama išmokti, nes tai labai sena ir sudėtinga kalba. Prieš gaunant šį darbą, dirbau Nigerijoje. Gavau šalių, kurias turėjau reitinguoti, sąrašą ir labai aukštai įvertinau Lietuvą. Kadangi Nigerijoje dirbau išties labai sunkiai , mano pageidavimas vykti į Lietuvą buvo patenkintas.  Nigerijoje buvo labai daug apribojimų, saugumo reikalavimų, aplinka ten labai sudėtinga, nuolat tvyrojo neapibrėžtumas, ten buvo žymiai sunkiau gyventi. Lietuvoje gyvenimas kaip JAV, čia saugu, tu žinai ką veiki, kur eini, kas tavęs laukia, čia patogu gyventi. Taigi gavau darbą Lietuvoje! Aš dirbu viešųjų reikalų skyriuje ir turiu galimybę dirbti su lietuviais, pristatyti Amerikos kultūrą ir kalbėti apie Lietuvos ir JAV ryšius. Mūsų šalis sieja didelė draugystė ir bendradarbiavimo istorija. Mes kartu dirbame, įgyvendindami demokratijos ir žmogaus teisių tikslus. Keliauju po visą šalį, kalbuosi su studentais, įvairiomis grupėmis apie tai, ką mes darome JAV, apie tai, ką mes darome Lietuvoje.

Kai pirmą kartą čia atvykau, skirtumai nuo Vakarų Afrikos buvo didžiuliai. Afrikoje visi su jumis nuolat kalbasi, bendrauja. Prasilenkiant jus būtinai užklaus „kaip sekasi, ką veikei vakar vakare, kaip šeima, kaip draugai“? Tas bendravimas nebūtinai tęsiasi, jūs susitinkat ir išsiskiriat, vėl judate toliau. Lietuvoje nėra tiek daug pasisveikinimų, bet kai jau susidraugauji su kuo nors – ši draugystė tampa daug gilesnė. Norint tokius draugiškus santykius užmegzti Lietuvoje, prireikia daug laiko, bet bendravimas po to  yra labai malonus!

-Jūs daug dirbate su jaunais žmonėmis, kokie jie Lietuvoje?

Esu aplankiusi daugiau nei 40 iš 60 Lietuvos savivaldybių. Aš kolekcionuoju „Surink Lietuvą“ magnetus ir jau tuoj kolekcija bus pilna.  Esu labai sužavėta Lietuvos jaunimu, jie yra labai protingi, labai motyvuoti. Jauni žmonės užduoda gerus klausimus ir yra labai susikoncentravę į Lietuvos vystymąsi ir galimybių sau kūrimą. Neseniai buvome susitikime su  mokinių grupe iš Kauno. Paklausiau jų, su kokiomis problemomis Lietuvoje susiduria. Taigi jie sako, kad nori daugiau ekonominių galimybių ir nori likti Lietuvoje. Žmonės sako, kad daug jaunų žmonių išvyksta, bet matau, kad dauguma jų nori likti čia, tiesiog reikia daugiau galimybių ir priežasčių pasilikti. Jei esate iš Kauno, greičiausiai nepersikelsite į Pagėgius ar Rokiškį, ieškodami darbo,  tikriausiai norėsite keltis į didmiestį. Deja, kol kas galimybės atsiranda tik didesniuose miestuose, tad jūs turite sukurti tas galimybes patys, bendradarbiaudami su vyriausybe ir pilietine visuomene. Jaunuoliai visada klausia, ar Amerika panaši į tai, ką rodo filmuose ir televizijos laidose. Aš sakau: kartais taip, kartais ne. JAV yra tokia didelė, ji tokia įvairi – rytinė pakrantė, vakarinė pakrantė. Nemažai Lietuvos jaunimo yra suinteresuoti mokytis ir aplankyti Ameriką.

– Žydų bendruomenė Lietuvoje turi savo šlovingą istoriją, žiaurų Holokausto laikotarpį. Šiandien bendruomenė kovoja už tai, kad būtų išgirsta. Tai laibai skiriasi nuo situacijos Amerikoje. Kokią žinią jūs siunčiate jaunajai  žydų kartai Lietuvoje?

Kalbėti apie istoriją gali būti labai skausminga, bet tai tikrai svarbu ir būtina. Vienas dalykas, kurį darome Amerikoje – tai kalbame apie savo istoriją ir apie visus skausmingus laikotarpius. Atvirai pristatom, kaip buvo elgiamasi su vietiniais amerikiečiais, kalbame apie vergiją, problemas, kurios vis dar aktualios šiandien – rasizmą, lyčių nelygybę, žmonių su negalia padėtį ir problemas. Kiekvienam svarbu žinoti istoriją, nes kai kalbiesi su istorija abejojančiais žmonėmis – gali  užkirsti kelią istorijos perrašymui, neigimui įvykių, kurie išties vyko. Žmonėms svarbu ne tik žinoti, bet ir suprasti istoriją.

Kai kalbame apie Holokaustą, dažnai pamirštame tai, kad iki 1941 m. žydai ir lietuviai šimtus metų gyveno kartu, vieni šalia kitų. Ši šalis niekada nebūtų tapusi Lietuvos Jeruzale, jei ji nebūtų saugi ir tolerantiška vieta žydams. Žydai buvo persekiojami įvairiais istorijos laikotarpiais.

Buvo laikas, kai žmonės gyveno ramiai ir  harmoningai. Kalbėdami apie Holokaustą, nepamirštame siaubingų trėmimų, bet neturėtume šių dalykų gretinti ar lyginti. Aš manau, kad yra žmonių, kurie tai vis dar daro, vieną tragediją iškelia aukščiau kitos, o tai neleidžia žmonėms solidarizuotis. Manau, būtų labai įdomu žmonėms, kurie kuria „Misija Sibiras“, paliesti žydų istorijos dalį. Abi grupės, tiek žydai, tiek lietuviai labai daug iškentėjo. Panašūs dalykai, kai  sąmoningai yra priešinamos skirtingos grupės – nutinka daug kur pasaulyje. Užuot kovojusios viena prieš kitą, bendruomenės galėtų suvokti, jog  kovoti reikia kartu už tas pačias vertybes.    Vietoj to kad, bendruomenės suvoktų, jog kovoti reikia kartu už tas pačias vertybes – dažnai jos  kovoja viena prieš kitą. Reikia vienytis ir ginti  mažumų teises, LGBT teises, neįgaliųjų interesus, romų teises,-  pažeidžiamų grupių teises, nes kovojame už tą patį.

Kiekvienos grupės problemos iš pirmo žvilgsnio atrodo skirtingos, tačiau visos grupės gali susivienyti. Juk svarbiausia – būti matomam ir išgirstam.