Inga Kontrimavičiūtė

Tarp panevėžiečių, savo talentą skleidusių kituose kraštuose, buvo ir profesionali skulptorė – ilgą laiką, tiesa, savintasi kitos tautos.

Marija (Mina) Dilon laikoma pirmąja profesionalia carinės Rusijos imperijos skulptore. Bet gimė ši menininkė 1858-aisiais Panevėžyje religingų žydų šeimoje ir auklėjama buvo mūsų krašte.

Pradžia – mieste prie Nevėžio

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas Genadijus Kofmanas pasakoja, kad į Rusiją, Peterburgą Marija su tėvais išvyko tik ankstyvoje jaunystėje. O piešti ir lipdyti pradėjo dar vaikystėje.

„Rusijoje mėgsta sakyti, kad Marija Dilon – Rusijos skulptorė, tačiau ji gimė Panevėžyje, Kauno gubernijoje. Pagrindinį auklėjimą gavo čia, Panevėžyje, ir čia visko pradžia. Jos giminaičiai, protėviai yra kilę iš čia, tetos, dėdės gyveno Vilniuje“, – G. Kofmanas sako, kad būtent Lietuvoje buvo pakloti vienos talentingiausių savo laiko kūrėjų gyvenimo pamatai.

Pasak jo, būsimoji skulptorė nuo mažens iš duonos lipdydavo įvairias figūrėles. Tėvams tai, aišku, nepatiko, tad sulaukdavo Marija ir bausmių. Visgi Peterburge, jaučiant kito garsaus iš Lietuvos kilusio kiek vyresnio skulptoriaus Marko Antokolskio pirmųjų pasiekimų įtaką, artimieji atkreipė dėmesį į dukters aistrą menui.

G. Kofmanas prisipažįsta, kad ir pats M. Dilon kūryba pradėjo domėtis po M. Antokolskio parodos, vykusios Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, vėliau ji buvo ir Panevėžyje. Tuomet išgirdęs apie žymiąją skulptorę pradėjo rinkti apie ją informaciją.

Akivaizdus pašaukimas

1879 metais M. Dilon tapo laisvąja klausytoja Imperatoriškoje meno akademijoje Peterburge. Tuo metu ten dėstė skulptorius, profesorius Aleksandras fon Bokas, skulptorius, akademikas Nikolajus Lavereckis, Ivanas Podorezovas.

Mokslai merginai, anot G. Kofmano, ne šiaip sekėsi. Dar besimokydama ji tris kartus apdovanota mažaisiais paskatinamaisiais sidabro medaliais ir kartą – didžiuoju sidabro medaliu už piešinius ir lipdybą iš natūros. Taip pat ne kartą sulaukė akademijos tarybos pagyrimų už skulptūrinius portretus ir bareljefus, buvo apdovanota mažuoju aukso medaliu už programinę skulptūrą „Andromeda prikaustyta prie uolos“.

Šią skulptūrą įsigijo akademinis muziejus, tačiau jos likimas nėra žinomas. Panevėžio žydų bendruomenės vadovo apgailestavimu, likęs tik nedidelis eskizas.

Talentas be ribų

Baigusi studijas, M. Dilon dalyvaudavo kasmetinėse akademinėse parodose Peterburge. Rengtos jos ir užsienyje.

Tačiau tuo jaunosios skulptorės mokslai nesibaigė – juos tęsė Paryžiuje. Romoje.

G. Kofmano, skulptorės specializacija buvo nuogos moters figūra, kurią aukštino tokiuose darbuose, kaip „Vergė“, „Aguona“, „Somnambulė“. Skulptorė lipdė bakchantes, čigonaites, vaikus, drugelius, pagal užsakymus kūrė portretus, alegorinę ir žanrinę skulptūrą.

„Jos kūriniai tiko ir ištaigingiems salonams, ir moderniems, santūriems to meto interjerams“, – pasakoja apie talentingą panevėžietę G. Kofmanas.

Viena populiariausių jos skulptūrų tapo „Tatjana“ – Aleksandro Puškino „Eugenijaus Onegino“ herojės atvaizdas. Jį XIX amžiaus pabaigoje spausdino ant atvirukų, spaudoje, iliustruodavo poeto kūrinius. M. Dilon darbas buvo pristatytas ir tarptautinėje meno parodoje Berlyne. Deja, G. Kofmano duomenimis, skulptūros likimas mūsų dienomis nežinomas.

Pripažinta visuose sluoksniuose

Pripažinimą ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje pelnė daugybė M. Dilon kūrinių. Jos kūriniai pasaulinėje Paryžiaus parodoje buvo apdovanoti „Grand Prix“. O marmurinį mergaitės biustą su lelijomis ant krūtinės, taip ir pavadintą – „Lelija“ – įsigijo caro šeima Aleksandro rūmams. Kiek žinoma, meno vertybė dabar plačiajai publikai neprieinama – saugoma Tretjakovo galerijos saugyklose.

M. Dilon sukūrė ir paminklą-biustą garsiam matematikui Nikolajui Lobačevskiui Kazanėje, paminklą imperatoriui Aleksandrui II Černigove, Levui Tolstojui kitiems. Iki šių dienų Sankt Peterburge Kelchų šeimos rūmuose išlikęs skulptorės kurtas net penkių metrų aukščio židinio reljefas – devynių figūrų kompozicija „Pavasario pabudimas“. Šiems prabangiems namams ji sukūrė ir tris dekoratyvines marmuro skulptūras paradinių laiptų apdailai – „Rytas“, „Vidurdienis“, „Vakaras“.

Pasak G. Kofmano, židinio reljefas buvo gaminamas Florencijoje ir parodytas italų publikai, kuriai sukėlė tokį susižavėjimą, kad atgarsiai pasiekė net vietos spaudos puslapius.

Ant istorinių permainų slenksčio

Pasak G. Kofmano, ypatinga M. Dilon kūrybos sritis buvo eskizai medaliams. Kartu su savo vyru, dailininku Fiodoru Buchholcu laimėjo pirmą vietą konkurse sukurti bronzinį medalį Sankt Peterburgo 200 metų jubiliejui. Jos darbai šioje srityje buvo įvertinti ir tarptautinėje parodoje Belgijoje.

Kiek žinoma, 1904–1905 metų Rusijos ir Japonijos karas skulptorę paskatino sukurti dviejų figūrų kompoziciją „Tolimuosiuose Rytuose“ („Laiškas iš tėvynės“). Joje pavaizduota gailestingoji sesuo, skaitanti laišką sužeistam kareiviui. Šis kūrinys labai išpopuliarėjo – ne tik buvo apdovanotas konkurse, bet daugybė jo nuotraukų, iliustracijų paplito ir už Rusijos ribų.

Kita paminėjimo verta skulptorės kūrybos sritis, anot G. Kofmano, buvo paminkliniai antkapiai. Vienas žymiausių jų – ir apskritai vienu reikšmingiausių rusų moderno kūrinių laikomas garsios to laikmečio aktorės Veros Komisarževskajos antkapinis paminklas. Jo atidengimą labai plačiai nušvietė Peterburgo spauda.

Panevėžio žydų bendruomenės pirmininkas pasakoja, kad tokia kūryba vis dėlto nebuvo menininkės pašaukimas. Greičiau niša, kurioje galėjo laisviau darbuotis susiklosčius kitokioms istorinėms aplinkybėms. Pasak G. Kofmano, iki revoliucijos M. Dilon kūryboje politikos nebuvo.

Naujai valdžiai netiko

Porevoliuciniu laikotarpiu M. Dilon kūrė nebe taip aktyviai, o parodose eksponuodavo senesnius kūrinius.

„Po revoliucijos jos kūrybą pavadino saloniniu menu“, – sako G. Kofmanas apie laikus, kuomet reikėjo ne moteriškų, elegantiškų skulptūrų, o bolševikinės propagandos kūrinių, paminklų revoliucionieriams.

Tiesa, kūrėja, kiek žinoma, bandė prisitaikyti prie laikmečio ir 1924 metais sukūrė Vladimiro Lenino paminklo eskizą Suomijos stočiai Leningrade. Vis dėlto konkurso nelaimėjo. O netrukus jos vardas buvo užmirštas.

M. Dilon mirė Leningrade 1932 metais. Ketvirtį amžiaus savo kūryba kerėjusia publiką skulptore vėl susidomėta tik XXI amžiuje prisimenant 150-asias jos gimimo metines. Nors M. Dilon pavyzdį ėmė iš M. Antokolskio, pačios panevėžietės kūryba, G. Kofmano manymu, buvo ne ką mažiau profesionali ar žinoma.

„Rusijos imperijoje ji buvo pirma moteris diplomuota skulptorė. Manyčiau, kad viena reikšmingiausių skulptorių pasaulyje. Tokius darbus dar ne kiekvienas vyras sukurs“, – pašnekovo įsitikinimu,

Lietuvoje primirštas M. Dilon gyvenimas ir darbai verti tokio pat įamžinimo, kaip ir M. Antokolskio.

Panevėžio žydų bendruomenės vadovas nepraranda ir vilties, kad kada nors bus nustatyta ir vieta, kur Dilon šeima gyveno Panevėžyje.