Mieloji Roza,

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė širdingai sveikina Jus su jubiliejumi, norim palinkėti geros sveikatos, laimės, džiaugsmo, kad širdyje jauna išliktumėt ir ateitis būtų šviesi.

Mazl Tov ir iki 120-ies!

1930 m. Kaune gimusi Roza Gapanavičiūtė Bloch pasakoja apie savo šeimos patirtį Antrojo pasaulinio karo metais Kauno gete, o vėliau Štuthofo koncentracijos stovykloje. Holokaustas iš mergaitės atėmė beveik visus artimuosius – mamą Anną, tėtį Markus, senelius, dėdes, tetas, pusbrolius ir pusseseres… Savo brolį Borisą Roza netikėtai sutiko pasibaigus karui ištuštėjusioje Laisvės alėjoje Kaune, į kurį sugrįžo.

Sukūrusi šeimą ir gavusi galimybę išvykti, daugiau nei prieš 48 metus Roza išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.

Gyvenau labai laimingą gyvenimą, turėjau šviesią vaikystę. Ji buvo nutraukta, kai naciai okupavo Lietuvą ir staiga aš pakliuvau į labai, labai sunkią, pilną baimės aplinką. Turėjau pradėti gyventi iš naujo.

Naciams okupavus Lietuvą labai greitai, pirmomis dienomis žydams buvo pavojinga pasirodyti gatvėse. Jei jie buvo matomi kaip žydai, tuoj pat grupėmis jie būdavo suimami ir nuvežami į VII fortą Kaune. Ir nužudomi. Žydams buvo neįmanoma vaikščioti gatvėmis. Jie sėdėjo namie ir laukė pokyčių. Tuo laiku tie patys žudikai ieškojo įvairiausių būdų, kaip galima pakenkti žydams, kaip juos suimti ir žudyti. Nutarė ieškoti, kur daugiau gyvena žydų tautybės žmonių. Ir žmones šaudė per jų butų langus. Taip atsitiko su mano mamos broliais. Juos apkaltino, kad iš jų butų buvo šaudoma. Juos suėmė. Ir vieną iš jų sūnų. Jie buvo nuvežti tiesiai į VII fortą ir nužudyti.

Aš buvau šviesiaplaukė 11 metų mergaitė. Nebuvau panaši į žydę. Nutariau nusileisti arčiau prie žmonių. Paklausyti. Buvau ryšininkė tarp savo šeimos artimųjų ir giminių. Turėjau galimybę apsiprekinti, nuvežti valgyti, visiems padėti. Tiems, kurie negalėjo patys, nes buvo žydai, bijojo eiti į gatves. Mano diedukai gyveno Vytauto prospekte, netoli Lietūkio garažo. Kai kartą važiavau maistu aprūpinti savo diedukus, išgirdau baisų, nežmonišką riksmą. Nesupratau, iš kurio pusės jis sklinda. Stengiausi prisiartinti prie riksmo šaltinio. Kai prisiartinau, negalėjau suvokti to, ką mačiau.
Visas Lietūkio garažo kiemas buvo kraujuotas, skendėjo kraujuje… Žudikai bandė žudyti žmones visokiais būdais. Vienas iš baisiausių, ką jie darė – sprogdino gyvus žmones su stipria vandens srove. Žmonės su riksmais… Pati mačiau savo akimis. Nors praėjo tiek metų, negaliu nuo to atsipeikėti. Tai buvo baisiausia, ką mačiau, kaip sprogsta gyvi žmonės. Kartu jie ne tik sprogdino, bet ir visokiais būdais kankino žmones…

Čia buvo laikotarpis, kai dar vyko savavališki veiksmai. Vokiečiai dar nebuvo davę nurodymų, kokiais būdais ir ką daryti su žydais. Taip prasidėjo mano kitas gyvenimas. Kai Lietuva buvo visiškai okupuota, tada vokiečiai išleido įsakymus.

Pirmasis – kad visi žydai turi prisikabinti šešiakampę žvaigždę iš priekio ir iš nugaros, kad būtų matyti – čia žydai.

Antrasis – žydams negalima vaikščioti šaligatviu, tik gatve.

Kartu su arkliais ir kitu transportu. Taip mes nebebuvome žmonėmis. Nuo tos minutės mes tapome kažkokiu ypatingu įrankiu, kuriuo galima pasinaudoti visai atvejais ir kuris neturi teisės prieštarauti. Net šunys galėjo vaikščioti šaligatviu, o mes neturėjome teisės… Įsivaizduojate, kaip mes jautėmės, kai tapome visiškai nevertinami žmonėmis?.. Čia vienas iš momentų, kuris stipriai paveikė žmonių psichologiją. Mano tėvai labai sunkiai tai išgyveno, sukrito po šito. Žinote, kiekvienas dalykus priima skirtingai.

Trečias atvejis, kai nutarta visus žydus perkelti į vieną nedidelę teritoriją iš namų. Į Vilijampolę, kur įkurtas getas. Jis buvo organizuotas dvejose pusėse. Panerių gatvė per tiltą – Mažasis getas, o mūsų – Didysis. Getas tapo žydų įkalinimo vieta su sargyba, šunimis, spygliuota tvora. Kiekvienas turėjome palikti savo butus ir daiktus. Su vienu mažu čemudanėliu mus perkėlė į vieną kambarį, buvome keturiese, tėvai aš ir brolis. Kiekvieną dieną su sargyba išvesdavo mus į priverstinį darbą. Mano tėvai buvo sukritę, jie negalėjo dirbti. Tad vietoje jų eidavau aš, kad „išdirbčiau“ jų normas.

Vokietijos laikraščio  pasakojimas apie 2019 m. spalio mėnesį vykusį Rozos liudijimą buvusio SS karininko byloje, kur jis buvo kaltinamas dalyvavęs tūkstančių Štuthofo kalinių žudynėse. 

Mūsų šeima nepaprastai badavo. Aš augau, buvau vienuolikmetė, visuomet norėdavau valgyti. Vieną naktį nutariau lįsti po spygliuota tvora. Mano visas kūnas buvo aprėdytas rūbais iš maišų. Aplinkui buvo sargyba ir šunys. Bet man pasisekė praslinkti po tvora ir šliauždama pasiekiau daržą. Ten laisvi gyventojai augino burokėlius. Prisipildavau į tuos maišus, aplink save burokėlių ir šliauždama grįždavau į getą. Dabar galvoju, kaip aš visiškai to nebijojau? Juk žinojau, kad jei pagaus, manęs laukia mirtis. Matyt, bado jausmas buvo stipresnis nei mirties jausmas… Grįždavau namo ir būdavo didžiulė šventė – virdavome burokėlius, visi galėdavome pavalgyti. Toks maždaug gyvenimo būdas buvo gete.

Tuomet vokiečiai ėmė galvoti, kaip sumažinti žydų skaičių gete. Pirma tokia akcija buvo Inteligentų. Vokiečiai paskelbė, kad intelektualai, kurie gali padaryti įvairius darbus, galės pagerinti savo gyvenimo sąlygas, galės dirbti pagal specialybę. Tie, kurie nori, buvo raginami savo noru ateiti į tam tikrą vietą ir prisistatyti tam tikru laiku. Žmonės nesuprato tos akcijos turinio. Atėjo daugiau žmonių, negu galvojo. O juos išvežė ir nužudė. Akcija vokiečiams pavyko gerai.
Antroji akcija buvo 1941 m. spalio 28 d. Buvo paskelbta, kad visi turi prisistatyti 6 val. ryto Demokratų aikštėje. Niekas nežinojo, koks tikslas. Kareiviai apieškojo namus, žiūrėjo, ar nėra pasislėpusių. Tuos, kuriuos rado, per jėgą pristatė prie mūsų. Po aštuonis vienoje eilėje. Mūsų eilėje buvau aš, tėvai, brolis, diedukai, teta ir pusseserė. Pamenu, stovėjo didžiulis stalas. Už jo keturi vokiečių karininkai. Ir nurodinėjo. Keturi į dešinę, keturi į kairę. Niekas nežinojo, koks skirtumas, koks tikslas. Niekas nesuprato, kur geroji, kur blogoji pusė. Kai mūsų eilė priartėjo, mus keturis nusiuntė į dešinę, o diedukus, pusseserę ir tetą – į kairę. Išsiskirstėm.
Galų gale, kai vakare baigė skirstymą, visus tuos, kurie nusiųsti į kairę, perkėlė į mažąjį getą. Iš ryto matėm, kaip 10 000 žmonių nuvedė į IX fortą, ten jau buvo paruoštos duobės ir juos visus sušaudė per vieną dieną. Tai viena iš Didžiųjų akcijų. Niekas nežinojo, kur juos veda, koks to tikslas. O nutiko taip.

Prieš Vaikų akciją Mažajame gete buvo ligoninė. Vokiečiai nutarė, kad ją reikia likviduoti. Siekdami šio tikslo jie sudegino visą mažąją teritoriją kartu su ligonine ir ligoniais, gydytojais ir visais žmonėmis, kurie ten gyveno. Taip jie atsipalaidavo. Ten nebeliko jokio ženklo, kas ten buvo.

Mes gyvenimą gete tęsėm toliau. Po kiek laiko buvo minėta baisioji Vaikų akcija. Apie ją labai sunku kalbėti. Žmonės suaugę buvo išvežti į darbą, o vaikai, seneliai ir ligoniai liko. Ir žmonės, kurie nebegalėjo dirbti. Ir tada vėl vokiečių nurodymas visiems išeiti iš namų. Buvo labai daug vaikų, kurie dar mažiukai, kuriuos reikėjo laikyti ant rankų… Tas vaizdas, kai vaikus plėšia nuo motinų, nuo bobučių, tiesiog per jėgą… Ir meta į mašiną. Širdį plėšiantis. Negalima įsivaizduoti, kad žmonės virsta žvėrimis. Buvo daug moterų, kurios norėjo kartu su vaikais lipti į tą mašiną. Jie neleido. Tokiu būdu žuvo daugybė vaikų, senių, ligonių. Išvežė į stovyklas, į Aušvicą, į mirtį…

Kai sovietų kariuomenė ėmė artėti prie Lietuvos, nutarta visus, kurie dar liko gyventi gete, išvežti į Vokietiją, į koncentracijos stovyklas. Aš buvau tarp jų. 1944 m. liepos 14 d. Kauno getą sudegino. O mus visus išvežė į Vokietiją. Aš patekau į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Vyriškius atskyrė ir išsiuntė į Dachau. Ten gyvenimas buvo dar „saldesnis“. Aš praėjau ir šį laikotarpį. Likau gyva išlaisvinus stovyklas. Aš grįžau iš Vokietijos, praėjau žinomą Mirties maršą, kur žmonės pakeliui varė mus iš vienos vietos į kitą.

Kas negalėjo stovėti, krito vietoje, juos šaudė. [Mirties maršai – kai nualinti kaliniai labai sunkiomis sąlygomis esesininkų buvo varomi tolyn nuo fronto, o nebegalintys paeiti – nušaunami vietoje.] Mus atvedė į tokį tvartą, išvarė iš ten karves. Mes ten prabuvome be valgio, be gyvenimo keletą savaičių. Mirusių žmonių iš ten „neišėmė“, mes su negyvais gulėjome kartu. Visi buvome be sąmonės, ligoniai. Staiga, vieną dieną, mes nebežinojome, kur diena, kur naktis… Mes nebenorėjome, nebegalėjome gyventi. Vieną dieną tvarto vartai atsidaro. Ir stovi rusų kariškis ant balto žirgo, ir sako: „Tavarišči, vi svabodni. Vsio, što zdies vy navyžyte – knam.“ – „Jūs laisvi, galite eiti, imti viską, ką norite.“ Tačiau niekas neturėjo jėgų keltis. Atvažiavo greitoji, mus išvežė. Taip likau gyva.13 metų mergaitė be šeimos, be nieko. Grįžau į Kauną, į namus. Man atrodė, kad ten namai…

Mano tėvas žuvo, kai mus išskyrė Vokietijoje, konclageryje. Brolis liko gyvas. Kai mus vežė, jis pabėgo. Jis buvo dvejais metais vyresnis už mane.

Mus iš geto buvo metams išvežę į Palemono stovyklą dirbti. Gyvenome baisiose sąlygose. Ten krovėme plytas, kurias gamino ir degino. Po degimo mes nešdavome jas nuo krosnies. Turėjau ant nugaros tokią nešioklę, man pridėdavo ją pilną plytų ir nešdavau jas į vagoną. Ten buvo žmogus, kuris plytas iškraudavo. Ten iš Tarybų sąjungos atvežė daug rusų tautybės žmonių dirbti, su vaikais. Mes mokėjome rusiškai. Mano brolis ten susirado draugą rusą. Jis sako: „Aš galiu tau padėti. Palik visus ir aš tau padėsiu pabėgti.“

Kai mums pranešė, kad veš į Vokietiją, draugas broliui pasiūlė pasilikti darbe. Jis mums pranešė, kad brolis negrįš su mumis į getą. Prie plytinės mus suskaičiavo – vieno žmogaus trūksta. Klausė, iš kokios šeimos trūksta žmogaus. Mes tylim. Vėl klausia. Tylim. O mano brolis mus mato, aš jį matau. Ir rodau – tu tik neik, lik ten. Nenorėjome, kad kas nuo mūsų nukentėtų. Mes išėjome trise. Mus vedė šaudyti, o aš galvojau: tebūnie, bent brolis liks gyvas…

Mano gyvenime buvo labai daug gerų atsitiktinumų. Tris kartus vedė šaudyti. Visus tris kartus tai neįvyko. Mes jau keliame rankas, brolis mato, nori bėgti… O staiga prieina kažkoks karininkas ir sako: „Nešaukit.“ Mano brolis liko su tuo draugu, mes nuvažiavome į Vokietiją, o jis pėsčias, per miškus nuėjo iki Minsko. Ten jį pagavo, pagalvojo, kad jis išdavikas. Sako, žydas. Tada mano brolis gerai kalbėjo angliškai, jis paaiškino, kad jis pabėgęs. Jį atvežė pas generolą, kuris buvo žydas. Taip liko pas jį dirbti adjutantu. Generolas buvo vienas pirmųjų, kuris užėmė Lietuvą.

Juos atvežė prie geto ir sako: „Tu pažįsti visą aplinką, papasakok, kas čia buvo.“ Bet brolis buvo tiek sulaužytas, niekaip negalėjo pasakoti. Generolas nuvažiavo pats. Ten užvažiavo ant minos ir sprogo. O mano brolis liko gyvas.

Mano brolis nežinojo, kad aš gyva, aš nežinojau, kad jis gyvas. Abu grįžome į Kauną. Ten buvo religinė organizacija, kuri visus išgyvenusiuosius užrašydavo. Man sako: „Gapanavičiūtė? Gapanavičius čia buvo.“ Brolis! Einu Laisvės alėja ir žiūriu į visas puses, dairausi. Aš žiūriu į jį, jis į mane. Jis su kariškio rūbais. „Roza!“ Taip mes ir susitikom…

Grįžusi į Kauną gyvenimą vėl pradėjau iš naujo. Visomis jėgomis. Negaliu užmiršti to, ką praėjau. Tai neįmanoma. Pagalvoju, buvau tik vaikas, bet niekada nieko nebijojau. Jokio darbo. Metus laiko Kaune tvarkiau išvietes. Nes nebuvo kitos išeities, norėjau valgyti. Nenorėjau sėdėti ir kažko laukti. Ėmiau stengtis, mokytis, juk buvo ketverių metų pertrauka. Laikiau egzaminus eksternu. Įstojau į Kauno politechnikos institutą [dabar – KTU], jį baigiau. Dirbau Šančiuose, Požėlos konditerijos fabrike, vėliau staklių gamykloje.

Sukūriau šeimą. Namuose stengiausi pasakoti viską, ką praėjau. Kad mano vaikai žinotų. Ir visur, kur tik galiu, pasakoju apie tai. Daug žmonių net nesupranta, kaip taip galėjo būti. Kad žudytų žmones tik todėl, kad jie žydai.

Noriu, kad teisybė įeitų į istoriją. Daug žmonių, kurie to neišgyveno, pasakoja ir tie pasakojimai nebūna tikslūs. Esu laiminga, kad dar galiu papasakoti. Noriai tą darau. Tokių žmonių jau liko mažai. Man tą daryti labai svarbu. Net Lietuvoje, kur viskas vyko, žmonės žino mažai. O ir ne visi pasakoja. Buvo skaudu, šviežia labai ilgai.

Aš buvau Kaune geto sunaikinimo 75-tųjų metinių minėjimo dieną [2019 m. liepos 14 d.]. Negalėjau patikėti, kad buvau ten, kur viskas kraujuota. Negalėjau patikėti, kad gyva lankiausi ten po šitiek metų… Visa, ką aš pergyvenau, sunku įsivaizduoti. Bet visuomet galvojau, kad reikia eiti į priekį, nesustoti pakelyje.

 

Pasakojimo data 2020-03-03, Tel Avivas
Roza savo istorija dalijosi Holokausto liudijimų renginyje, kurį organizavo Zikaron BaSalon kartu su Lietuvos ambasada Izraelyje, 2020-03-03.

Vienos projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos ,,Atminties biuras“ tikslas – pažadinti daugiakultūrę Kauno miesto ir rajono atmintį, prisiminti turtingą istoriją, skatinti pasididžiavimą savimi ir vietomis, kuriose gyvename. Programa siekiama priminti nutylėtas ar primirštas istorijas. Programoje įtrauktas ir Rozos pasakojimas.